Dalia Aleksandravičiūtė. Antano Mončio kūryba – lietuviško meno poligonas Prancūzijoje

Kovo 3 d. M. K. Čiurlionio namuose, Vilniuje, atidaryta skulptoriaus Antano Mončio (1921–1993) paroda „Meniniai pasisveikinimai“. Susipažinti su A. Mončio kūryba – tai atrasti lietuviško meno poligoną Prancūzijoje. Autorius ne tik lipdė molinius dirbinius, drožė skulptūras, liejo akvareles ir spaudė grafiką kamerinėms erdvėms, bet ir sukūrė monumentalių bažnytinių kūrinių. Vieni įspūdingiausių – 16 skulptūrų-stacijų Šv. Marcelio bažnyčiai Lane ir su Marcu Chagallu bei broliais Joëliu ir Janu Marteliais atkurtos 20 akmeninių chimerų Meco katedrai.

 

Antanas Mončys. „Be pavadinimo“, 1986.
Antanas Mončys. „Be pavadinimo“, 1986.

 

Grandinės, išskaptuotos iš vieno medžio kamieno, be jokios sujungimo žymės, tarsi būtų vedamos vienos linijos – vienas ryškiausių A. Mončio darbų pavyzdžių. Ši maniera atsikartoja grafikoje bei graviūrose: piešiniai kuriami nepertraukiama kontūrine linija. Autorius preciziškai valdo geometrinį rebusą: brėždamas vientisą liniją išgauna daugialypes formas, kurios gimsta iš vienio idėjos. Darbai byloja patys už save: būties esmė yra nedaloma. Piešinio pradžioje kompleksiški siluetai ir profiliai išauga iš vieno taško, bet galiausiai išsikeroja apimdami ištisas struktūras. Minėtas grandinės motyvas į A. Mončio kūrybą atkeliauja iš vaikystės prisiminimų, kai mama, verpdama linus, ant verpimo ratelio prieverpstės pasikabindavo savo auksinę grandinėlę. Vaiko atmintyje įstrigęs vaizdas išsikristalizavo į monumentalias erdvines struktūras, tapusias kūrybos skiriamuoju ženklu.

 

Antanas Mončys. „Be pavadinimo“, 1986.
Antanas Mončys. „Be pavadinimo“, 1986.

 

Visas A. Mončio darbų rūšis sieja švari architektonika, kurioje eliminuojamas „meninis triukšmas“: rėkianti spalvų paletė, trūkinėjantys štrichai, staigūs kompozicijų šuoliai. Darbai teigia būties vienumą, filosofinį monizmo principą, apie kurį kalbėjo dar G. W. F. Hegelis, įkvėpęs dailininkui artimą neoplasticizmo stilių. Galima daryti prielaidą, kad iš šio filosofo A. Mončys perima proto ir gamtos vienumo bei racionalistinio kūrybos suvokimo principus: darbuose atsispindi apgalvota struktūra, susintetinti gamtos ir kultūros vaizdiniai. Racionalistine refleksija grįsti ne tik A. Mončio kūrybiniai, bet ir techniniai sprendimai. Pavyzdžiui, autoriui prireikė 2 metų eksperimentavimo su keramika, jos vidinių pertvarų, ertmių išdėstymu, kad išgautų reikiamą švilpių toną – žemą, sodrų baritono skambesį, kurio nepavyksta atkartoti net šių dienų keramikos meistrams.

 

Antanas Mončys. „Profilis Nr. 1“, 1986.
Antanas Mončys. „Profilis Nr. 1“, 1986.

 

Čiurlioniško simbolizmo įkvėpta A. Mončio kūryba persiklojo su tuo metu aktualiomis fovizmo, kluazonizmo, abstrakcionizmo idėjomis. Ilgainiui braižas išsigrynino iki trijų pagrindinių kūrybos principų: nepertraukiamos linijos, minimalizmo, stiliaus vienovės – ir tapo artimas neoplasticizmo krypčiai.

Šia stilistika sukurti autoriaus grafikos darbai pasižymi abstrahuotomis formomis, kubistine plastika. Vaizdinis laukas – skaidomas klampių juodų linijų, kurių intensyvus ritmas išreiškia simbolinius turinius. Materijai pasirinktos pirminės – raudona, mėlyna – spalvos, o kontūrai brėžiami achromatiškai. A. Mončio piešiniai – paprasti, taupūs, neišsišokantys – tarsi plokštuminės nuorodos į jo skulptūras.

 

Antanas Mončys. „Sudužę prisiminimai“, 1983.
Antanas Mončys. „Sudužę prisiminimai“, 1983.

 

Menininko bendradarbiavimas su M. Chagallu buvo vaisingas kūrybinių įkvėpimų šaltinis. Kaip vienas kūrybinis vaizdinys gali tapti modeliu kitam autoriui, iliustruoja A. Mončio bronzinė skulptūra „Gaidys“ (1957), kurios kartotę galima įžvelgti metais vėliau pasirodžiusioje M. Chagallo litografijoje „Gamtovaizdis su gaidžiu“ („Paysage au coq“, 1958). O ir pastarojo modelis labai panašus į stilizuotą, kubistinių formų melsvai žalią, profiliu iškaltą lietuvio „Gaidį“, į kvadratą susukta uodega. Vaizdinių migracija liudija glaudų meno pasaulio tinklą, kuriame įtakos ir kūrybinių biografijų gijos veda meninių ieškojimų link.

 

Antanas Mončys. „Švilpiai“
Antanas Mončys. „Švilpiai“

 

Prancūziškojo meno įtakos A. Mončio kūrybai siekia XX a. modernizmo klasikus Hansą Arpą, Jea­ną Paulį Laurensą, Maxą Ernstą. Šie kūrėjai ne tik A. Mončio, bet ir tuometės Europos skulptūrai įkvėpė novatoriškos drąsos, o kūryboje taikė konceptualią skulptūros traktuotę. H. Arpas buvo vienas svarbesnių kūrėjų, įkvėpusių lietuvį: pastebimos akivaizdžios plastinės sąrangos sąsajos tarp H. Arpo gipsinių dirbinių, ypač darbo „Žmogaus bendrakūryba“ („Concréation humaine“, 1933), ir mažųjų A. Mončio skulptūrų (1956–1981). Minėtina ir M. Ernsto konst­ruktyvizmo įtaka: bronzos kūrinys „Sielos seserys“ („Âmes-sœurs“, 1961) randa atspindį A. Mončio „Figūrose“ (1983–1986). Vis dėlto A. Mončio kūryba liko ištikima savo stiliui: grubiai medžiagai, monumentaliam jos valdymui, vienovės įvedimui chaotiškuose turiniuose. Paprasti ir tvirti tarsi lietuviškas medis autoriaus darbai išsiskiria minimalistine konstanta, surikiuojančia juos į tolydų vaizdą be pertrūkių.

 

Antanas Mončys. „Profilis Nr. 1“, 1986
Antanas Mončys. „Profilis Nr. 1“, 1986

 

Pristatydamas A. Mončį menotyrininkas Viktoras Liutkus teigė, kad parodos pavadinimas liudija svetingą ir nuoširdų jo būdą. „Pasisveikinimu“ („Bonjour“, 1977) pavadinta ir viena A. Mončio medinių skulptūrų, į šalis iškėlusi rankas, tarsi kviesdama apsikabinti. Pasisveikinimą, kaip atpažinimą, menininko kūryboje galima traktuoti gadameriškąja simbolio prasme. Būtent simbolinis objektų dėmuo kuria jų reikšmių lauką. Geriausiai simbolio šukių sukabinimo veiksmą atspindi A. Mončio grandinėlės („Vandens Nešėja“, 1977, „Šuolis“, 1982 ir pan.), kurių sudėtingų trajektorijų dalys, iškaltos ir išjaustos, po visų meninių viražų pagaliau atranda vienos kitas. Tai jautrus ir fiziškai sunkus atpažinimo judesio modeliavimas. Būtent tokiose – perkryžiuotų, susivijusių, netolydžių – perėjimų struktūrose A. Mončys steigė tvarką ir tapatumą, liudijančius ne tik jo meistrystę, bet ir titanišką kūrybinį darbą, kuris, žvelgiant į kūrybos rezultatus, stebina lengvumo įspūdžiu.

 

Antanas Mončys. „Veidas“, 1985.
Antanas Mončys. „Veidas“, 1985.

 

Per atidarymą kuratorė Milda Pleitaitė sakė: kad pajustų A. Mončio dvasią, į šią parodą lankytojai galėjo būti pakviesti laikantis jo paties manieros – su kaukėmis, kadangi taip į autoriaus ekspozicijas būdavo kviečiami amžininkai. Tokiu būdu kūriniai bei erdvė persiimdavo magiška ritualo atmosfera, ir žiūrovai pasijusdavo tarsi atėję į senovės graikų dievo Dioniso ar romėnų Bakcho misterijas, kuriose vyraudavo gaivališka puotos dvasia. Nors „Meninių pasi­sveikinimų“ parodos atidaryme lankytojai ir nedėvėjo kaukių, tačiau aplinka priminė A. Mončio laikus: Donato Bielkausko švilpių pristatymas bei muzikavimas jomis atrodė tarsi gyvas performansas, nukėlęs į A. Mončio rezidenciją, kurioje pasitelkdamas kaukes ir švilpius menininkas atlikdavo įvairius vaidinimus susirinkusiems bičiuliams per vasaros akademijas.

Draugai