Dalia Aleksandravičiūtė. Tikrovė, iliuzijos ir raskladuška, arba Žilvino Bražuko memų pasaulis

Žilvino Bražuko komiksų paroda „Gyvenimas kaip raskladuška“ galerijoje „Akademija“ (Vilnius) veikė iki birželio 13 d.

 

Pandemija, priverstinė izoliacija, karantino sukelti psichologiniai sutrikimai ir daugelis kitų problemų dar labiau sustiprino gyvenimo absurdo nuojautą. Ironiška, 4 mlrd. planetos žmonių veiklą sustabdė mikroskopinio viruso grėsmė. Sustabdė taip, kad teršalų planetoje stipriai sumažėjo per neįtikėtinai trumpą izoliacijos laikotarpį, o Kašmyro regione (Indija) Himalajų kalnų viršūnės pirmą kartą per 30 metų pagaliau buvo matomos plika akimi. Gyvūnija taip pat pajuto laisvės skonį: Venecijos kanaluose nesivaržydamos pradėjo plaukioti antys, Frederiko miesto (JAV, Merilendo valstija) gyvenamųjų namų kvartalą užplūdo elniai, o Velso pakraščiuose šmirinėja kalnų ožkos... Primena siurrealistinių piešinių parafrazes, tačiau pandemija dar kartą įrodė esant plonytę liniją, skiriančią realybę nuo irrealybės. Šių plotmių susiliejimą, gyvenimo absurdo ir gyvūno, kaip žmogaus reprezentacijos, temas kūryboje plačiai tyrinėja jaunosios kartos grafikas Žilvinas Bražukas.

 

Žilvino Bražuko piešiniai

 

2019 m. tarptautinio Algimanto Švėgždos piešinių konkurso laureatas Ž. Bražukas galerijoje „Akademija“, Vilniuje, pristatė komiksų parodą „Gyvenimas kaip raskladuška“, kurios stilius primena minėto konkurso premiją pelniusį ciklą „Animals of Google“ („Guglo gyvūnai“, 2019). Išskirtinis Ž. Bražuko kūrybos bruožas – ironiška pasaulio, gyvenimo, žmogiškumo paradoksų refleksija. Komiksuose ironija pasitelkiama kalbant apie žmogų zoomorfinėmis figūromis. Piešiniai lakoniški, pasižymintys minimalizmu. Menininkas beveik nenaudoja spalvų, tad monochrominiai kūriniai nukelia į pirmųjų komiksų aplinką, o keisdamas registrus – nuo lengvo komiškumo iki absurdo, – jis štrichuoja žmogiškosios egzistencijos kontūrus ir išryškina paradoksaliausius momentus. Svarbiausia Ž. Bražuko kūryboje tampa gyvūno figūra, įkūnijanti žmogiškąsias patirtis. Antropologiniais įvairių zoomorfinių būtybių pavidalais perteikiamas egzistencinių jausmų ir išgyvenimų spektras. Būdingiausias ir, sprendžiant iš vaizdavimo dažnumo, artimiausias autoriaus grafikos palydovas – bebras. Charakteringos išsprogusios akys ir komiškas santykis su atšiauria gyvenimo realybe reprezentuoja jį, kaip gyvenimo absurde pasiklydusio žmogaus ant­rininką: kiekvienas įvykis bebrui tampa iššūkiu, kurio sprendimas visais atvejais prieštaringas. O ir spręsti iškilusias problemas atrodo beprasmiška.

 

Žilvino Bražuko piešiniai

 

Visoje Ž. Bražuko komiksų serijoje ataidi nesuvaidintos tikrovės pretenzija, gyvenimo autentiškumo reikalavimas. Jis ypač ryškus piešinyje, vaizduojančiame indiferentišką, kauke prisidengusį žmogaus veidą. „Egzistuodamas nepamiršk užsidėti įkvėpimo respiratoriaus, kad niekas netrukdytų tavo nuobodžiam gyvenimui“, – perspėja komikso remarka. Juk nuobodulio baimė kaip tik ir tampa viena iš karantino pasekmių, kai įkalinimas namuose pasirodė grėsmingiausias ištikęs dalykas. Tarytum draudimas rodyti veidą uždengė gyvenimo kasdienybės jaukumą, žmogaus susikurtą laimę... Priverstinis kaukės dėvėjimas suniveliavo individus, suardė žmogiškąjį ryšį, regis, nebeliko vietos ir gyvenimo išskirtinumui, autentiškumui deklaruoti. Šioje situacijoje verta prisiminti parodos pavadinimą ir raskladuškos paradoksą, kai patikima ir saugi lova per kelias akimirkas gali virsti sulankstytu rakandu. Raskladuška pasižymi laikina panaudojimo galimybe, tokia pat sąlygine, kaip jos prisiminimas – juk šį namų reikmenį vertiname tik tiek, kiek jis pasitarnauja. Panašiai ir žmogus: jis pripažįstamas tol, kol būna išsitiesęs ir pakėlęs galvą į viršų, sėkmingai kuria pridėtinę vertę. Tačiau gyvenimui sugriuvus, skausmingos patirtys neretai sulankstomos ir kruopščiai paslepiamos į atokiausią užkampį, kaip paslepiama ir senoji raskladuška. Buities ir žmogaus sugretinimas Ž. Bražuko kūryboje visiškai pateisinamas: sustojęs gyvenimas priverčia kalbėti ironiškais palyginimais. „Gyvenimas kaip raskladuška“ – tai ne trivialus buitinis sugretinimas, bet žvilgsnis į dabartinės COVID-19 pandemijos situaciją ir šių laikų kasdienio gyvenimo realybės degradacijos konstatavimas, kai saugi aplinka maskuoja sulankstytą, neįtikėčiausių baimių kupiną pasaulį. Absurdiška realybė reikalauja jai prilygstančio pavadinimo.

 

Žilvino Bražuko piešiniai

 

Ž. Bražuko parodos formatą geriausiai apibūdina angliškas terminas – memai, juo labiau kad angliški yra ir autoriaus komiksų tekstai. Bendriausia prasme memas – tai interneto kultūros vienetas, sudarytas iš įtaigaus piešinio ir lakoniškos, dažniausiai ironiško turinio frazės. Kaip visuomenės pulso laidininkai, memai ne tik perduoda kultūrinę informaciją, bet ir polemizuoja, inicijuoja diskusijas. Abu dėmenys – piešinys ir užrašas – yra dvi glaudžiai susijusios memo komunikacijos formos. Todėl memas, kaip dvilypis reiškinys, pratęsia poststruktūralizmo pasiūlytą pasaulio interpretaciją, įtraukiančią vaizdo ir teksto elementus. Pasaulis, perskaitytas kaip tekstas ir pamatytas kaip vaizdas, įgauna ir semiotinį aspektą – juk viską galų gale imame suvokti tarsi ženk­lų sistemą. Konceptualiai pasaulį galima apibrėžti papildant Jacques’o Derrida mintį, jog „nėra jokio išorinio teksto“, kaip nėra jokio išorinio vaizdo. Kai visa tampa vaizdu-tekstu, nebelieka nieko nei už teksto, nei už vaizdo. Taip suvoktas pasaulis atsiveria lyg dichotominis vaizdas-tekstas, kuriame abi junginio dalys – lygiaverčiai percepcijos agentai. Vaizdas ir tekstas, sujungti į vienį, koreguoja žiūrovo tikrovės perskaitymo galimybes. Būtent tai ir atsispindi Ž. Bražuko kūryboje: tekstas ir vaizdas papildo vienas kitą, sudarydami bend­rą tikrovės ir jos refleksijos naratyvą. Šia menine priemone autorius konstruoja komikso piešinių – memų – vizualinį naratyvą, kuris pretenduoja užimti pasaulio tikrovės poziciją, o užčiuopus pagrindinę mintį, pretenzijos legitimumas nebekelia abejonių. Šiandien mąstyti apie tikrovę neįtraukiant jos alter ego – iliuzijos, arba įsivaizduojamybės, – tiesiog beprasmiška.

 

Žilvino Bražuko piešiniai

 

Jau XX a. pabaigos sociologas ir filosofas Jeanas Baudrillard’as diagnozavo modernybės simptomus: tikrovės išsiskaidymą, simuliaciją kaip referento praradimą. Anot jo, simuliacijos ir tikrovės santykis yra dialektinis, todėl simuliakrams galima taikyti tik panašumo, bet ne tapatybės principą. Simuliakrų chirališkumas leidžia jiems elgtis ne pagal tikrovės diktuojamą tvarką, bet veikiau ją simuliuoti pagal kitą scenarijų. Įsiterpdami į būties struktūrą, simuliakrai ištrina ribas ir susilieja su ja, kad užmaskuotų savo dirbtinumą.

 

Žilvino Bražuko piešiniai

 

Ironija Ž. Bražuko kūryboje tampa tikrovės ir iliuzijos išnirimo pretekstu, kuriame kaip pasikartojančiame leitmotyve modeliuojami pagrindiniai siužetai. Menininko pristatomi objektai nebepasiduoda schematinami, išslysta iš tikrovės gniaužtų, simuliuotoje realybėje mainosi zoomorfiniais pavidalais. Viename kūrinių interpretuojamas Andy ir Larry’o Wachowskių filmo „Matrica“ (1999) scenarijus. Iliuzijos ir tikrovės susidūrimą apmąstantis filmas įsilieja į Ž. Bražuko ekspozicijos srautą vedančia gija – simuliuotos tikrovės vaizdavimu. „Matrica“ sugrąžina prie pasaulio, kaip vaizdo-teksto, kuriame kiekvienas objektas turi savo reikšmę. Simuliuotos realybės, arba „Matricos“, mašinos suteikia simbolinę tvarką pasauliui – paradoksalu, bet jas pašalinus, netenkama pačios tikrovės. Tiek šiame filme, tiek ir modernybės diagnozėje iškeliamas aporetinis tikrovės dėmuo, kuomet ji tampa tikra tiek, kiek joje yra iliuziškumo. „Matricoje“ simptomiška, kad viename epizode pagrindinis herojus Neo į rankas paima J. Baudrillard’o knygos „Simuliakras ir simuliacija“ (1981) egzempliorių, kuris suponuoja pagrindinę filmo idėją: nors mums atrodo tikras, šis pasaulis maskuoja savo dirbtinumą, arba simuliakriškumą. Viename Ž. Bražuko kūrinių į kinematografinę „Matricos“ ištrauką įterpiamas komiksas taip pat patvirtina minėtą idėją: realybė yra iliuzijos įsiterpimas. Morfėjaus ir Neo pokalbyje filmo protagonistą pakeičiantis komiksinis bebras simuliuoja ir kartu ironizuoja žmogaus padėtį, kai tenka priimti lemtingą sprendimą. Morfėjaus akinių stikluose atsispindintis išsigandęs bebras nesutampa su veidrodiniu žmogaus atspindžiu, bet jį pavaduoja remdamasis išgyvenimo panašumu. Legendinėje scenoje bebras yra priverstas rinktis tarp tikrovės ir simuliakro: mėlyna piliulė paliks jį susikurtame gyvenime, o raudonoji piliulė leis patirti simuliuotos realybės, arba matricos, poveikį. Kitame „Matricos“ epizode autorius remarkų nebepalieka – matomos tik pravertos Morfėjaus lūpos ir išgąstingos raudoną piliulę prarijusio bebro akys. Ž. Bražuko kūrinio atomazga nutylima – reikia patiems susikurti numanomus bebro pasirinkimo padarinius, o apskritai geriausia atsigręžti į savo gyvenimą ir įtikinamai susikonstruoti egzistencijos siužetą. Šis menininko kūrinys, kaip ir daugelis kitų, ironija ir paradoksalumu artikuliuoja egzistencinę netikrumo būseną. Joje gyvenimas paverčiamas simuliuotu siužetu, čia tiek simuliakro, tiek tikrovės teisės žaidžiant vienodos. Svarbiausias konstatuojamas faktas – pasaulio iliuziškumas, maskuojantis gyvenimo absurdą. Paradokso principu konstruodamas naratyvą į filmo kadrą Ž. Bražukas įveda žmogaus simuliakrą – bebrą, kuris stengiasi slėpti savo zoomorfiškumą. „Matricos“ sceną pasitelkęs menininkas žaidžia keliais tikrovės-iliuzijos lygmenimis: viena vertus, jis interpretuoja siužetą realybės ir simuliacijos kontekste, kita vertus, į realius žmones vaizduojančio veiksmo filmo epizodą įterpia vaizduotės sukurtą komiksinį bebrą. Taip išardant vizua­linę tvarką kūrinys tampa šiandienio sumišusio pasaulio atspindžiu.

 

Žilvino Bražuko piešiniai

 

Tyrinėdamas tikrovės ir iliuzijos santykį Ž. Bražukas atsigręžia į jam aktualią vaizduotės, meninės kūrybos problemą. Daugelyje memų autorius aprašo meninio įkvėpimo, idėjų generavimo situaciją, kurioje išryškėja kūrybinio perfekcionizmo dilema. Svarstoma, kaip idėjos užvaldo mintis, kokios jų trajektorijos, kaip menininkas kankinasi jas konceptualizuodamas, kurdamas jų tobulo įgyvendinimo planus, kol galiausiai viename piešinių atsiveria akivaizdi tiesa: „Negali suklysti piešdamas, jei iš viso nustoji piešti.“ Kūrybinė autoriaus linija, apmąstanti gyvenimo aporijas, atskleidžia ir asmenines jo patirtis. Ž. Bražuko grafika, regis, lengvai nuštrichuota, slepia sudėtingo kūrybinio proceso pėdsakus, kurių autorius nebijo perteikti piešiniuose išnyrančių gyvūnų remarkomis. Čia ir vėl galima prisiminti raskladušką, kuri tik iš pirmo žvigsnio gali pasirodyti lengva ir tiesi.

 

Žilvino Bražuko piešiniai
Žilvino Bražuko piešiniai.

 

Šiuo nestabiliu laikotarpiu paroda „Gyvenimas kaip raskladuška“ atsiskleidžia tarsi ironiškas gyvenimo atspindys. Paroda ne gąsdina, o veikiau konstatuoja neišvengiamus kasdienybės paradoksus. Ž. Bražuko grafikoje matoma tikrovė kaip raskladuška gali pasirodyti ir kaip vaizdas-tekstas, ir kaip tikrovės simuliakras. Vieniems pandemijos situacija asocijuojasi su slogiu Edwardo Hopperio realizmu: namuose izoliuoto žmogaus nerimu, bauginančia vienatvės atmosfera, tolimo žmogiškojo ryšio nuojauta, kitiems – su neįprasta Giorgio de Chirico metafizine tapyba, kurios centre – tuščia, uždara sąstingio erdvė ir su ja disonuojančios figūros metalinėmis kaukėmis vietoj veido ar tiesiog tuščiaviduriai manekenai, skaudžiai ir aiškiai apeliuojantys į šiuolaikinio žmogaus būseną. Aišku viena: bendrą modernaus žmogaus poziciją, jo baimes, susvetimėjimą, įkūnijamus minėtų autorių kūryboje pandeminis laikotarpis ne tik atspindi, bet ir dar labiau užaštrina. Peraugantis į kūrybiškas ironijos formas egzistencinis nerimas itin ryškiai artikuliuojamas zoomorfiniuose Ž. Bražuko memuose, kuriuose grafinis vaizdas ir perduodama žinia atskleidžia slogią gyvenimo pusę, esančią tarp tikrovės ir dibtinumo.

 

Ž. Bražuko darbai ČIA

 

Draugai