David Hockney: „Tapyba pergyvens fotografiją“

× Amelie von Heydebreck, Florian Illies

 

Davidas Hockney’s – užkietėjęs rūkalius, dendis ir vienas garsiausių pasaulio tapytojų. Šįkart pokalbis apie televiziją ir kiną, tapybą, pergyvensiančią fotografiją, ir baroko tapybos paslaptis.

 

Pone Hockney, dažnai užsimenate, kad mėgstate žiūrėti. Gal mėgstate ir televiziją?

Beveik niekada nežiūriu televizoriaus, nebent retkarčiais viešbutyje. O jei ir žiūriu, tai kitaip, nei tai įsivaizduoja laidų kūrėjai. Pavyzdžiui, CNN. Kartais pasižiūriu, bet man tai nėra tikrovė. Tai menas.

 

Menas?

Taip, CNN yra menas. Jeigu televiziją vertiname kaip meną, tuomet darosi įdomu: kaip sukuriama iliuzija? Jokiu būdu negalima patikėti, kad tai tikrovė. Televizija veiksminga tik tada, kai rodo gyvai – katastrofas ar sportą. Kitais atvejais ji skelbiasi esanti ne tai, kas iš tikro yra.

 

Be išimčių?

Na gerai, išimtis būtų „Simpsonai“. Jie yra tokie, kokie sakosi esą – dvimačiai. Jie yra ekrane, jų spalvos ekrane, nieko už jų ir nieko priešais. What you see is what you get.

 

Niekada nesižavėjote televizija?

Ne. Visą laiką nuo vaikystės norėjau tik piešti. Buvau laimingas tik piešdamas ir tapydamas. Beveik mėgavausi vienatve. Susikurdavau savo pasaulį, kaip ir skaitydamas. Vėliau kurį laiką buvau susižavėjęs kinu. Bent kartą per savaitę su tėvu eidavau į kiną. Žiūrėjome viską, kas pasitaikydavo. Mažoje apšepusioje priemiesčio kino salėje atsiverdavo kitas pasaulis. Trumpam buvau apžavėtas, bet tik todėl, kad galėjau žiūrėti ir analizuoti pamatytus dalykus. Visada sėsdavausi į patį priekį ir pasinerdavau į judančius paveikslus, visa kita išnykdavo.

 

Ar dar tikite kinu?

Šiandien man atrodo, kad kino galimybės išsemtos. Kine man nuobodu. Galima sakyti, čia vaizdai neturi erd­vės. Ch. Chaplinas yra sakęs, jog kamera atstoja teptuką, tai turėtų reikšti, kad filmas atsiranda pamažu, kaip paveikslas. Bet kai šiandien pasižiūri senus filmus, matai, kokie jie stilizuoti, galiausiai lygiai tokie pat kaip iš anksto apskaičiuoti holivudiniai vaizdai. Vizualinė kino magija man išsisklaidė, televizijos nė nebuvo atsivėrusi.

 

Kodėl ta magija dingsta?

Ji išblėsta, nes grįsta fotografiniu erdvės konceptu, stebėtoją statiškai pasodinančiu į kėdę, padarančiu jį absoliučiai pasyvų ir atsiribojusį. Renesansinis perspektyvos mokymas mus įstūmė į aklavietę: stebėtojas visada stovi ramus. Man niekada nepatiko natūralistinis erdvės vaizdavimas centrinės perspektyvos priemonėmis. Visai kitokia kino erdvės koncepcija su judesyje užfiksuotomis žmonių figūromis. Žiūrovas įtraukiamas į judėjimą. Taigi kyla visai kitokių, tikresnių realybės vaizdų. Mes nebe išorėje, mes – paveiksle.

 

Ar fotografija gali perkelti į tą būseną?

Ne, netikiu tuo. Manau, fotografija pamažu miršta. Ji ilgai gyvavo, o dabar vėl atsigręžia į tapybą, iš kur ir atėjo. Labai išmintingoje meno istoriko Henricho Schwarzo knygoje „Menas ir fotografija: pirmtakai ir įtakos“ („Art and Photography: Forerunners and influences“) teigiama, kad fotografija – ne naujo žiūros būdo pradžia, o tik senojo pabaiga. Ji mechaniškai perteikė renesanso perspektyvos teoriją. Tapyba pergyvens fotografiją, ji – avangardas.

 

Bet ar, pavyzdžiui, menininko Andreaso Gursky’o kūryba neliudija fotografijos gyvybingumo ir išraiškos jėgos?

Mačiau didelę jo parodą Moderniojo meno muziejuje. Labai įdomu. Galbūt tai galutinis fotografijos taškas.

 

David Hockney: „Tapyba pergyvens fotografiją“
D. Hockney’o parodos Hamburge fragmentas. Vilmos Mosteikienės nuotrauka.

 

XX a. 8–9 dešimtmečiuose jūs pats su dideliu įkarščiu buvote pasinėręs į fotografiją, aiškinotės jos galimybes, sukūrėte šimtus fotokūrinių, koliažų.

Taip, tačiau ji jau praeitis. Kamera viską suvienodina. Manausi supratęs, ką ji gali ir ko – ne. Apsisprendžiau atsidėti vien tik tapybai. Fotografija nebegalima pasitikėti. Ji apsimeta atsiradusi tam tikroje vietoje ir tam tikru metu, bet tai gali būti gryniausia išmonė. Būtent šiuos dalykus rūpėjo išsiaiškinti, kai kūriau nuotraukas, ypač koliažus, sudarytus iš daugybės to paties motyvo variantų, siekdamas užfiksuoti perspektyvų ir šviesos kritimo žaismę. 20 metų atkakliai eksperimentavau su lęšiais ir kameromis. Dabar tai nebereikalinga. Manau, reikia išmokti gyventi be jų. Fotografija yra geras dalykas. Bet ne tiek geras.

Turime iš naujo mokytis žiūrėti, matyti. Daugybę metų tikrovę stebėdami per fotokameros objektyvą, ėmėme matyti kaip ji. Matome tik tuos vaizdus, kuriuos atpažįstame iš nuotraukų. Pastaraisiais metais bandau iš naujo treniruoti akis, atsisakyti objektyvo žvilgsnio. Patikėkite, velniškai sunku.

 

Kuo tapyba pranašesnė už fotografiją?

Noriu papasakoti trumpą istoriją apie karo vaizdavimą. Galinga tema. Puikus fotografas Robertas Capa kartą pasakė, kad karo neįmanoma nufotografuoti. Dar mokinukas pamačiau garsųjį P. Picasso paveikslą „Žudynės Korėjoje“, vėliau dar kartą jį išvydau 1981 m. parodoje Niujorke. Ir tada supratau, kas iš tiesų buvo šis paveikslas – atsakas fotografijai. Jis vaizduoja šaudomų aukų kančias. Joks fotografas nebūtų galėjęs to nufotografuoti, nes jis būtų turėjęs stovėti šaudančiųjų pusėje. Tapytojas tuo pačiu metu gali būti ir su aukomis, ir su žudikais. Tik tapyba atskleidžia daugiasluoksnę tikrovę, jausmų ir perspektyvų vienalaikiškumą. (...)

 

Knygoje „Slaptos žinios“ („Secret Knowledge“), tapusia iššūkiu meno istorikams, spėliojate apie baroko tapyboje neva naudotus optinius lęšius.

Ne, tai ne spekuliacijos, pateikiau įrodymus, kad kai kurie šviesos efektai Caravaggio paveiksluose įmanomi tik todėl, kad jis naudojo camera lucida, ant drobės metusią šviesos atspindžius iš gretimo kambario. 1999–2001 m. ne tik teoriškai aiškinausi šią hipotezę, ne tik stebėjau senųjų meistrų paveikslus muziejuose, bet ir pats pasigaminau tokią kamerą, dirbau su ja, siekdamas išsiaiškinti panaudojimo tapyboje galimybes. Meno istorija pagaliau turi atsakyti į klausimą, kokį vaidmenį optika atliko mene ir kaip dažnai gera camera lucida ar camera obscura buvo supainiota su genialumu.

 

Iš vokiečių kalbos vertė Vilma Mosteikienė

„Spiegel“, 2005-12-07

 

Draugai