Dominykas Sidorovas: „Savęs kopijavimas yra vienas baisiausių dalykų“

× Witold Leon Łowczyk

2021 m. lapkričio 18 d. tarptautinė komisija XIII Jaunojo tapytojo prizo laimėtoju paskelbė Dominyką Sidorovą. Apdovanojimas susideda ne tik iš piniginės premijos ir dviejų mėnesių rezidencijos Šiaurės menininkų centre Dalėje (Norvegija), laimėjęs tapybos darbas taip pat yra įtraukiamas į Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus kolekciją. Su Dominyku susitikome 2022 m. sausio 18 d. Šiaurės miestelyje esančioje jo studijoje. Dienos aktualijos buvo ne itin optimistiškos – kosminė sąskaita už šildymą, slogi nuotaika ir nežinomybė. Nebuvau tikras, ar sugebėsiu palaikyti konstruktyvų pokalbį, bet netikėtai pats pokalbis suteikė rūpimų atsakymų. Nuoširdus ir paprastas Dominyko būdas nuramino, o slegiančios realijos atslūgo. Viskas, kas liko, yra gražus atsiminimas apie dėmesingumą, baimę, pažeidžiamumą ir žmogiškumą.

 

Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Nuotrauka iš asmeninio archyvo

 


Per mūsų pirmąjį susitikimą minėjai, jog tau svarbu užrašyti mintis ir įvykius, kodėl?

Kad atsiminčiau save, savo veiklą ir tai, kaip gyvenau, kad neprarasčiau ryšio su savimi. Panašiai kaip pasirašant paveikslą svarbu kitoje pusėje užrašyti datą. Stengiuosi pasilikti tik tuos dalykus, kurie man patinka – jei netikėtai sukuriu mane tenkinantį piešinuką, dedu jį į dėžutę. Kita vertus, stengiuosi kuo daugiau jų išmesti, nes tai vis tiek yra laikinos šiukšlės. Dabar studijoje kaip tik turiu katino sudaužytą vazoną, planuoju jį suklijuoti. Analogiškas revizijas atlieku su įvairiais daiktais, manau, taip atrandu kūrybinį motyvą. Tai kaip archyvas, skirtas nepraleisti kažko svarbaus, tam tikra buitinė poezija. Kartais pasilieku visišką šiukšlę, duženą tik dėl man pačiam reikšmingų priežasčių. Man patinka suklijuoti dalykus; yra japonų kincugio menas, kai taisant sudužusį daiktą panaudojami aukso elementai. Gal mane veda ši mintis.


Toks požiūris nukreiptas ne tik į objektą, bet į viską savaime.

Sykį su tėvais lankiausi galerijoje, kalbėjomės apie mano kūrybą. Kartais artimam žmogui turi paprastai paaiškinti, ką, kaip ir kodėl darai. Iš esmės visa mano kūryba, kaip tuomet jiems ir sakiau, yra ne apie daiktą savaime, o apie žmogų. Apie jo vidinius išgyvenimus, jausmus, istorijas. Net ir sudužėlis vazonas – jis pasakoja apie katino auginimą. Niekuomet anksčiau neauginau katino, tai pirmas mano ir draugės augintinis, o dabar, žiūrėdamas į šitas duženas, galvoju apie katiną, apie mūsų sunkų rytą pusę septynių. Mano darbai pasakoja apie santykį su kitais arba sociokultūrinę nuotaiką. Idealiu atveju šioje nuotaikoje mėginu suderinti asmeninį ir bendresnį požiūrio taškus. Nors dažnai nueinu į individualių potyrių poeziją, pasisekus užkabinu tam tikrą bendražmogišką aspektą, – juk individo potyriai yra sąlygoti socialinių taisyklių. Tarkim, darbas „Pasimatymas McDonald’s I ir II“ nėra tik apie dviejų žmonių susitikimą „McDonald’s“, bet ir apie jų praleistą laiką, ir kas lieka po to. Mano savijautai „McDonald’s“ užkandinėje įtaką daro ne tik asmeniniai charakterio bruožai, bet ir aplinkinių žmonių formuojamas įvaizdis – kaip pradedu valgyti, kaip sudėlioju bulvytes ir mėsainį. Šių procesų pats nesugalvojau, visa tai yra kažkoks didesnis vyksmas.

 

Dominykas Sidorovas. „NORMANDIJA. Krabas pabaisa! Aš jį suvalgiau“, drobė, aliejus, 2021, 240 x 180 cm. Stasio Mačiulsko nuotrauka.
Dominykas Sidorovas. „NORMANDIJA. Krabas pabaisa! Aš jį suvalgiau“, drobė, aliejus, 2021, 240 x 180 cm. Stasio Mačiulsko nuotrauka.

 


Bulvytes įdedi į mėsainio dėžutę ar valgai atskirai?

Atskirai. Nededu į dėžutę, nors sužinojęs, kad žmonės taip daro, irgi pabandžiau.


Ar tiki, kad menas gali būti objektyvus?

Taip. Nežinau, kiek tai įmanoma man ir ar išvis norėčiau būti viską nešališkai vertinantis kūrėjas-stebėtojas, bet, manau, toks požiūris gali egzistuoti. Mano kūryba atspindi mano supratimą ir tik po pirminių impulsų susimąstau, kokiame kontekste ji atsiduria. Teisinu save, kad ne man vienam to reikia, ne man vienam tai rūpi. Kai žiūrovas mano paveiksle pastebi, ką buvau slapta užsirašęs ant lapuko, nurimstu – tai ne tik mano sapnai ir svajonės. Kad ir kaip norėčiau būti racionalesnis, apsvarstyti motyvus, dažniausiai taip nenutinka. Pirmiausia objektas mane stipriai paliečia, man įdomu jį tapyti, paskui kas nors pamato galutinį rezultatą ir įvyksta dialogas, prasiplečia kontekstas. Dialogas man svarbus, kad nesijaučiau vienas, antraip niekam nerodyčiau savo darbų.


Žmogus yra sudėtinga ir kompleksiška ar paprasta būtybė?

Norėčiau būti paprastesnis ir lengvesnis, bet vis susiduriu su savo paties sudėtingumu ir atrodo, kad viskas yra labai komplikuota. Ne kompleksiška savaime, bet kompleksiška, nes komplikuota. Manau, labai dažnai problemų kyla, nes norime, kad koks nors reiškinys būtų kitoks, nesugebame priimti jo ir kankinamės. Lygiai kaip ir gyvenimas. Kai kurie menininkai ir kuria tam, kad susikurtų savo pasaulį. Netinkamas traktavimas yra žmonių neramumų ir kančių šaltinis. Kurto Vonneguto knygoje „Skerdykla Nr. 5“ apie Dresdeno bombardavimą daug kartų kartojama frazė „so it goes“, į lietuvių kalbą išversta „nieko nepadarysi“. Brutalių aplinkybių ir absurdiškos mokslinės fantastikos kontekste kartojama ši frazė – nieko nepadarysi, nieko nepadarysi, nieko nepadarysi – įgauna įdomią prasmę. Veikėjas stengiasi save raminti, priimti viską taip, kaip yra. Tai nėra nuolankumas. Nuolankumas dažniausiai yra bloga savybė, o susitaikymas su reiškiniais ir judėjimas toliau palengvina kasdienybę.


Restauruodamas dužusį objektą savotiškai žaidi tuo...

Tarsi grąžinu jį į pirminį būvį, nenoriu, kad jis būtų dužęs, neatsisveikinu galutinai. Į šitą dūžį pažiūrėjau ramiai: atsikėliau, surinkau šukes, augalą, ir viskas. Nerėkiau ant katino, nepykau. Bandau pernaudoti daiktą, tarsi stengdamasis ištrinti faktą, kad jis dužo.


Viena vertus, to, kas dužo, nebėra. Kita vertus, galima teigti, kad net dūžis nėra pakankama sąlyga objekto gyvavimui sustabdyti. Ar esi padaręs ką nors radikalaus mėgindamas ištrūkti iš nepageidaujamos būsenos?

Gerai atsimenu, kaip įveikiau nemigą. Kiekvieną vakarą piešdavau viską, kas būdavo kambaryje, tiek pavieniui, tiek bendrą vaizdą. Pradėdavau nuo vieno kampo ir pamažu sukdavau kito kampo link. Ir užmigdavau. Tai nebuvo labai radikalu, nepakeičiau savo veiklos, bet toks dienoraštinis procesas padėjo. Po svarbesnių įvykių, parodų ir pan. norisi ką nors pakeisti, daryti šiek tiek kitaip. Tuomet sugalvoju nusipirkti riedlentę, nes niekada nevažinėjau, užsimanau groti muzikos instrumentu tikėdamasis, kad tai padės. Galų gale riedlentė guli garaže, gitara kabo ant sienos, o aš grįžtu į studiją.


Jeigu tau būtų suteikta galimybė kiek nors procentų sumažinti jautrumą, ar pasinaudotum ja?

Ne, ne, ne. Žinoma, retkarčiais pagalvoju, kad būnant ne tokiam jautriam būtų paprasčiau. Kartais netgi stengiuosi visai nereaguoti į mane dirginančius dalykus, suvokiu: eidamas į studiją Rinktinės gatve nesurinksiu visų šiukšlių. Bet tai kelia įtampą, tad pradedu save graužti, kad nespėju, turiu per mažai laiko, esu tinginys ir t. t. Mokausi būti ramesnis, mažiau jautrus toms šiukšlėms prie konteinerių, kurios kažkaip susidėlioja į gražų natiurmortą. Neatiduočiau savo jaut­rumo ir stengiuosi ji puoselėti. Jei dalykai nejautrūs, man jie neįdomūs.


Tikėjaisi laimėti Jaunojo tapytojo prizą?

Jeigu ir tikėjausi, tai stūmiau mintis į šalį, kad neįvyktų atvirkštinė magija. Žinojau: jeigu tikėsiuosi ir nelaimėsiu, man tai sukels skausmą. Bet savo darbu pasitikėjau. Pasitikiu savo veikla ir gerai dėl to jaučiuosi, noriu toliau į ją gilintis. Seku skulptoriaus ir instaliacijų kūrėjo Tomo Sachso veiklą. Jo teigimu, apdovanojimas už gerą darbą reiškia daugiau darbo, ši mintis yra artima man, mano kūrybai ir kasdienybei. Taigi apdovanojimas stipriai motyvavo, atvėrė naujų galimybių, o kartu – ir papildomą atsakomybę. Stengiuosi, kad ši atsakomybė netrukdytų man dirbti. Savęs kopijavimas yra vienas baisiausių dalykų. Man nėra noro ką nors radikaliai keisti, bet ilgainiui natūraliai prisideda papildomų sluoksnių. Kiekvieną dieną elgtis visiškai kitaip negu vakar yra pats nepatikimiausias būvis, o daryti viską lygiai taip pat – saugu. Ieškau vidurio ir nemėginu griauti to, ką sukūriau vakar, bet pripažįstu, kad šiandien esu jau kitoks. Skirtingų Dominykų požiūrio sluoksniai papildo vienas kitą, neradikalizuoja kūrybinio veiksmo ir rutinos.


Nekopijuoti savęs – pamatinis principas ar dabartinė būsena?

Vienas iš principų, taisyklė, kurią norėčiau nuolat atsiminti – nedrįsk. Tai vis tiek atsitiks, manau, net nepajusiu, todėl be galo svarbu kvestionuoti savo kasdienybę, veiklą, saugotis nuobodulio, netapti savo kūrybos vergu. Jeigu neįdomu man, kaip gali būti įdomu kitam?


Dominykas Sidorovas: „Daiktai brėžia mano trajektorijas, mane patį“ ČIA

Karantino įkalintos parodos. Dominyko Sidorovo „Ugniasienė“ ČIA