Ieva Mikalkevičiūtė. Františeko Kupkos spalvų magija

Františeko Kupkos retrospektyva „Abstrakcijos pionierius“ Paryžiaus didžiuosiuose rūmuose veiks iki liepos 30 d.

Ekspozicijos  fragmentas.  Autorės  nuotrauka

Po beveik 30 metų tylos* bene garsiausiu Čekijos tapytoju tituluojamas Františekas Kupka (1871–1957) su trenksmu grįžo į Paryžiaus meno sceną. Kultūrinės spaudos pakrikštyta „gražiausia šių metų paroda“, itin išsami ir gausi eksponatų retrospektyva lankytojams pristato chronologišką F. Kupkos kūrybos evoliuciją: nuo simbolistinių portretų, kupinų filosofinių poteksčių, ir itin angažuotų spaudos iliustracijų iki monumentalių abstrakcionistinių drobių. Gyvenęs ir kūręs tokių meno gigantų kaip Pietas Mondrianas, Kazimiras Malevičius, Sonia ir Robert’as Delaunay bei Jacques’as Villard’as gretose F. Kupka išsiskyrė unikalia pasaulėžiūra bei troškimu būti laisvam ir nepriklausomam nuo to meto meno srovių ir judėjimų primetamų taisyklių. Būtent kūrybinė laisvė jam padėjo suformuoti išskirtinį ir laikui nepavaldų meninį braižą ir tapti svarbia abstraktaus meno istorijos dalimi.

Eruditas atsiskyrėlis

Bohemiškoje aplinkoje gimęs ir augęs F. Kupka gana anksti susidomėjo tapyba. Jos paslapčių jaunuolis mokėsi iš vietinių menininkų: maišydavo šiems spalvas, o kiek prakutęs tapydavo parduotuvių vitrinas ir reklaminius stendus. Po studijų Vienos ir Prahos dailės akademijose, F. Kupka nusprendė karjeros siekti tuometėje meno mekoje – Paryžiuje. 1896 m. nedidelėje studijoje Monmartre įsikūręs menininkas pragyvenimui užsidirbdavo kaip iliust­ratorius, o spalvingos, kritika tuometei politinei ir ekonominei santvarkai persmelktos akvarelės puošė dienraščių „Cocorico“, „L’Illustration“ bei „L’Assiette au beurre“ puslapius. Kaip anuomet teigė pats F. Kupka, „[b]uvau vargšas ir gyvenau tarp vargšų, tad nenuostabu, kad tuometė mano kūryba buvo gan satyriška ir angažuota. Nepaisant prastų gyvenimo sąlygų, iš paskutiniųjų stengiausi išlaikyti aukštą darbų lygį. Kai kuriuos užsakymus perpiešdavau net 20 kartų iš eilės, kol šie atrodydavo išbaigti ir tinkami publikuoti“. Antiburžuazinės pažiūros ir griežta kapitalizmo kritika pelnė Františekui kolegų menininkų pripažinimą, o simbolizmui artima maniera perteikiamos istorinės bei kultūrinės alegorijos (drobės „Quam ad causam sumus“, „Tylos kelias II“, „Vandens lelijos“, itin originaliai Peterio Paulo Rubenso „Tris gracijas“ interpretuojanti „Rudens saulė“ ir kt.) kaipmat patraukė meno kritikų dėmesį. Tik pačiam menininkui, regis, netikėtai aplankiusi sėkmė buvo nė motais: anksti paragavęs bohemiško gyvenimo F. Kupka mieliau laiką leido vienumoje, prie molberto, o kritikų bandymai prilipdyti vienos ar kitos meno srovės etiketę veikiau erzino, nei džiugino.

Nuo figūratyvinės tapybos prie abstrakcijos

Kurį laiką F. Kupka įkvėpimo sėmėsi iš vokiečių ir prancūzų simbolistų – itin žavėjosi Arnoldo Böcklino, Odilono Redono tapyba bei Charles’io Baudelaire’o, Stéphane’o Mallarmé tekstais, – tačiau vėliau pradėjo pamažu gręžtis į konceptualizmą ir abstrakciją. Vienas įspūdingiausių šio periodo darbų – 1909 m. drobė „Vanduo“ („Mauduolė“). Sekdamas vitalizmo judėjimo principu, teigiančiu, jog vaizduojami natūralieji ir gamtos elementai (kūnas, vanduo, mineralai, šviesa) turi tarytum ištirpti išgrynintose spalvose, F. Kupka meistriškai žaidžia šviesomis ir šešėliais, taip sukurdamas itin realistišką raibuliuojančio vandens efektą, perteikdamas žmogaus ir gamtos harmonijos idėją.

Ekspozicijoje dėmesį patraukė ir 1907 m. nutapytas mistiškas autoportretas „Geltona gama“, vaizduojantis ryškios geltonos spalvos apgaubtą, supamajame krėsle tarsi sustingusį menininką. Akylesni lankytojai išsyk pastebėjo, kad šiame paveiksle F. Kup­ka itin panašus į 1855-aisiais prancūzų fotografo Gaspard’o-Félixo Tournachono (Nadaro) nuotraukoje įamžintą Ch. Baudelaire’ą, su kuriuo, regis, bandė tiek fiziškai, tiek psichologiškai susitapatinti. Pasak meno istoriko Pierre’o Pinchono, geltonos spalvos koncentracija puikiai atspindi XIX a. antros pusės prancūzų kritiko ir poeto Gab­rielio-Alberto Aurier straipsniuose išplėtotą mintį, kad būtent per spalvą modernaus meno kūrinys gali išsilaisvinti iš mimezės ir kaip muzika abstrakčia kalba komunikuoti tiesiogiai su žmogaus siela. Tokios idėjos sužavėtas F. Kupka iki pat kūrybos pabaigos stengėsi spalvų ir formų samplaika išreikšti tapybos bei muzikos sintezę ir įpūsti paveiksle sustingusiam personažui gyvybės.

Pastarąjį aspektą puikiai iliustruoja parodos lankytojų dėmesį kaustyte prikaustęs monumentalus aktas „Spalvoti planai“. Visų pirma, žvilgsnis užkliūva už sodraus ir harmoningo pirminių spalvų ir jų at­spalvių kolorito: vaiskiai mėlyna ir ramesni, blyškesni jos tonai, darniai susipinantys su žalios bei geltonos variacijomis, galiausiai virstantys pulsuojančiu raudoniu, kurį tai šen, tai ten, bando nugesinti violetiniai potėpiai. Gyvybingos spalvos itin kontrastuoja su menininko vaizduojamu subjektu – krėsle vangiai pusiau gulomis sėdinčia moterimi. Nerūpestingai atmesta ranka, primerktos akys, ranka paremtas smakras – drobė alsuoja atsipalaidavimu, ramybe, net šiokiu tokiu nuoboduliu. Nepaisant nejudraus pirmo plano, gyvybės kūriniui suteikia antrame plane vyraujantis meistriškas spalvinių niuansų sluoksniavimas bei žaidimas vertikalėmis ir horizontalėmis.
Laikui bėgant, spalva ir forma tapo F. Kupkos kūrybos pamatu (drobės „Amorpha. Dviejų spalvų fuga“, „Gėles skinanti moteris“, „Niutono diskas“ ir kt.). Menininkas ne vienerius metus studijavo Michelio Eugène’o Chevreulio spalvų teorijas, gilinosi į fiziologinius spalvų percepcijos procesus, domėjosi optinės spalvų sintezės fenomenais. F. Kupka nebuvo pirmasis, per tapybą mėginęs atskleisti, kaip žmogaus rega reaguoja į nekontroliuojamą spalvų pliūpsnį (chromatinio apskritimo motyvais paremta didžioji dalis Robert’o Delaunay darbų), tačiau, skirtingai nei kitus to meto menininkus, čeką domino spalvų ir jų vibracijų poveikis žmogaus psichologijai. 1910–1913 m. parašytame traktate „Kūryba vaizduojamajame mene“ F. Kupka akcentuoja spalvų gebėjimą sužadinti emocinę atmintį, manipuliuoti juslinėmis asociacijomis, neretai trukdančiomis įžvelgti objektyvias lūžtančių šviesos spindulių savybes.

Kokia tikroji chameleono spalva?

Keliaujant iš salės į salę nepalieka nuojauta, kad ką tik buvo apžiūrėta gera dešimtis skirtingų parodų. Simbolizmo, natūralizmo, suprematizmo, kubizmo, futurizmo, mašinizmo ir dar nesuskaičiuojamų -izmų persmelktas talentingojo čeko kūrybinis universumas, kaip ir smalsumas, regis, neturi ribų. F. Kupka, mano akimis, yra tarsi chameleonas, žaibiškai prisitaikantis prie vyraujančios meninės aplinkos, vos akimirkai persismelkiantis tik tais tapybos principais, kurie artimi jo paties kūrybinei filosofijai, meistriškai manevruojantis tarp galybės meno srovių, manifestų bei judėjimų ir vis tiek išliekantis... savimi. Nenuspėjamu, neapčiuopiamu, kartais sunkiai suvokiamu ir būtent dėl to intriguojančiu, vieninteliu ir nepakartojamu Františeku Kupka. Kaip chameleonas, kurio tikrosios spalvos niekas taip ir nežino.

* Paskutinį kartą F. Kupkos darbai Prancūzijoje buvo eksponuoti 1989 m. Paryžiaus modernaus meno muziejuje.

Fotoreportažas iš F. Kupkos parodos