Lijana Šatavičiūtė. Paversti kūriniais savo mintis

Liepos 9 d. „Arkos" galerijoje Vilniuje atidaryta VIII tarptautinė miniatiūrų bienalė „Mintys – tai ...". Parodoje dalyvauja 87 dailininkai iš 25 pasaulio šalių.

Dovilė Karvelytė. „Kartos“. 20131992 m. grupė vilniečių tekstilininkių žengė tiems laikams drąsų žingsnį – surengė pirmąjį tarptautinį lino miniatiūrų simpoziumą, anuomet skelbusį pasauliui apie nepriklausomos valstybės atsiradimą Europos žemėlapyje, padėjusį lietuviams įsilieti į tarptautinę dailininkų bendriją. Simpoziumai padarė pradžią tarptautinių tekstilės miniatiūrų bienalių istorijai. XX a. pabaigoje (1992, 1994, 1996) surengti net trys lino miniatiūrų simpoziumai ir jų parodos. Po to padaryta pertrauka – atrodė, kad keičiantis politinei ir kultūrinei situacijai tekstilininkai turi svarbesnių – persiorientavimo, prisitaikymo prie besikeičiančio meninio gyvenimo – problemų, kad smulkaus formato kūriniai jau neįdomūs menininkams.
Tačiau beveik po dešimtmečio tekstilės miniatiūrų parodos Vilniuje buvo atgaivintos – 2005 m. surengta paroda simboliniu pavadinimu „Atviras laiškas". Įdomu ir tai, kad panašiu metu suaktyvėjo smulkiosios tekstilės šalininkai ir kitose šalyse, Europoje padaugėjo šio tekstilės žanro parodų. Gal tapo akivaizdu, kad sparčiai besiplėtojančiam tekstilės menui – ne tik įprasto formato, bet ir smulkiajam, reikalingi nuolatiniai pristatymai?
Vilniuje rengiamos tarptautinės tekstilės miniatiūrų parodos traukia dalyvius (tiek lietuvius, tiek užsieniečius) dėl kiekvienąkart gvildenamų vis kitų šiandienos „globalių" aktualijų – tradicijų ir modernumo santykio, istorinio palikimo, menininko vietos pasaulyje, žmonijos išlikimo problematikos. Dalyviams Lietuva patraukli ir kaip tekstilės šalis, kurios žinomumas auga dėl Kauno bienalių, sukviečiančių tekstilininkus iš tolimiausių pasaulio kampelių, taip pat Vilniaus dailės akademijos Tekstilės katedros bendradarbiavimo su kitų šalių aukštosiomis mokyklomis.
Kas yra mintys? Vakariečiai greičiausia jas traktuos kaip nematerialų reiškinį, nes jos nematomos, o rytiečiai teigs, kad visa, kas mus supa, gimsta iš minčių, nes mintys – reikšmingos, apčiuopiamos, jos sukuria pasaulį. Bet kurio kūrinio idėja prasideda nuo minties. Minčių gali būti įvairių – harmoningų ir destruktyvių, griežtai kontroliuojamų (toks dabar madingas „minčių valdymas"), ir atsitiktinių, išplaukiančių iš pasąmonės. Lietuvių kalbininkai pastebi mūsų tautai būdingas lingvistines analogijas tarp minčių (kalbos) ir audimo („austi mintį", „minties gijos"), kai mąstymas ar kalba – tarsi nematomų gijų sampynos. Kad ir kaip žiūrėtume į mintis – ar kaip į ypatingą energiją, gebančią kurti nuostabius daiktus, ar kaip į nematerialų reiškinį, turime pripažinti, kad suteikti savo mintims kūrinio pavidalą, apnuoginti savo pasąmonę – didelis iššūkis menininkui.
Parodos laureatai, nuo kurių ir norisi pradėti, atspindi šiuolaikinės smulkiosios tekstilės tendencijas. Daug titulų svetur pelnęs Feliksas Jakubauskas bene pirmą kartą buvo įvertintas Lietuvoje surengtoje parodoje. Pagrindinį diplomą ir „auksinę šaudyklę" pelnęs F. Jakubausko „Žemės pulsavimas" (2012) – deginto audinio juostos, paverstos ritmiška miniatiūrine struktūra, pasirinkta ir parodos plakatui, pasižymi minties gilumu ir formos kultūra. Latvės Velgos Lukažos – antro pagrindinio diplomo laimėtojos – ciklas „Liaudies daina" (2011) ir „Paveldas" (2012) traukė harmoningu kūrinio idėjos, raiškaus vaizdo ir tradicinio atlikimo (audimas, siuvinėjimas) deriniu. Trečiojo pagrindinio diplomo laureatė Birutė Kaupaitė pasirinko kitokį – grakštų ir kiek ironišką – minčių perteikimo būdą: nuo siuvimo siūlų ričių nusidriekę plonyčiai siūleliai užsibaigia iš jų išraizgytais žodžiais („Rutina", 2013). Taigi laureatai demonstravo tradicijos ir novatoriškumo dermę, plastinę įtaigą ir originalumą.
Diplomais už savitai įkūnytas mintis apdovanoti dar keturi autoriai – šiltõs ir naiviõs nuotaikos gobelenus eksponavusi prancūzė Kith Mjoen („Jaučiantis atsakomybę", 2013), iš tinklelio pasiūtais perregimais maišeliais lengvumo įspūdį sukūrusi armėnė Marina Mamyan („Trys gracijos / Garavimas I–III", 2012), išradinga pintine technika nustebinusi japonė Sumiko Tasaka („Dieviškas irimas", 2012) ir... paprastumu (iš langų tinklelio sukomponuota estetiška kompozicija) –­­ jos tautietė Noriko Tomita („Kombinacija", 2013). Dovilės Karvelytės „Kartos" (2013) patraukė jautriai perskaitytais šeimos praeities puslapiais.
Kas dar krito į akis parodoje? Kad dalyvauja daug japonų, kad apie Lietuvos tekstilės miniatiūrų parodą žino Lotynų Amerikos gyventojai. Išradingai tekstilininkų parodose jau ne pirmą kartą pasirodo kitų sričių menininkai (Andrius Erminas, Aušra Lisauskienė, Roberta Vaigeltaitė-Vasiliūnienė). Iš konceptualių darbų išsiskyrė Eglės Gandos Bogdanienės papasakota jaudinanti istorija kūrinio, glaudžiai susijusio su šeimos likimu – jo kelionę pas kitą šeimininkę ir lemtingą grįžimą namo, naujai savininkei sužinojus miniatiūros atsiradimo aplinkybes („Akis", 1992–2012). Ekspoziciją pagyvino popmeno atgarsiai (suomės Maire Koivisto „Moterų rūkomasis", 2012; Gražinos Kriaunevičienės „Kažkada nešioti bateliai", 2013), objektai (Svajūno Udrio stikliniai buteliukai „Trise", 2013).
Krito į akis skirtingus prasminius niuansus lemianti įvairi atlikimo technika: siuvinėjimas karoliukais (Linos Zavadskės siuvinėti drambliukai „Nešantys", 1913), skaitmeninė spauda (Salvadoro Dali ir jo mūzos Galos meilės istorijai skirta Danutės Valentaitės „Dovana mylimam", 2013), pynimas (Danguolės Brogienės preciziškai supintos „Užrištos mano mintys I–III"), žakardinis audimas (socialinių užuominų turintis Gintarės Pociūtės „Nusipuošimas", 2013), videomenas (Violetos Laužonytė „Drugelio efektas", 2012–2013). Ir kaip visuomet intrigavo autoriniai atlikimo būdai, verčiantys stabtelti, bandant išsiaiškinti, kaip tai padaryta (Ievos Krūminios „Piligrimo kelionė", 2013). Prasmingai ažūrinio ir lygaus paviršiaus kontrastas derintas Kristinos Karvelytės diptike „Mintys – tai debesys I, II" (2013). Negali nežavėti patriotinė menininko laikysena (Gražinos Martinkevičiūtės „Lietuvos garbė. Darius ir Girėnas" (2013). Kiekvienas darbas – autoriaus individualybės proveržis, tekstilininkai dar kartą patvirtina, kad savo išskirtinį mąstymą galima reikšti tiek tradicinėmis, tiek ir inovatyviomis priemonėmis.
Buvo įdomu skaityti dailininkų mintis. Tekstilės miniatiūrų parodose kaskart įsitikinti, kad kūrinio dydis niekada nelemia jo vertės.

Pagrindinių diplomų laimėtojų darbai – 3 viršelyje

Draugai