„Man 12 metų, vežu penkiametį brolį į logopedinį darželį kitame Šiaulių gale. Autobusas visiškai pergrūstas, karšta. Vos randame vieną vietą ir atsisėdame: įsitaisau ant sėdynės, o brolį pasisodinu ant kelių. Netrukus įlipa sena moteriškė, prieina prie mūsų ir sako:

– Jūs jauni esat, pastovėsit.

– Aš pastovėti galiu, bet mano brolis serga, jis negali, – atsakau.

Užleidžiu vietą moteriškei, ji atsisėda, o aš jai ant kelių pasodinu brolį. Ji tvirtai apsikabina ir į jį pasižiūri. Važiuojame.

Po kiek laiko klausia:

– O tai kuo jis serga? Atrodo sveikas.

– Autizmu, – atsakau ir suprantu, jog tai pirmas kartas, kai išdrįstu kažkam pasakyti, kad mano broliui autizmas.“ (Eglė Vertelytė)