Sovietmečio architektūra. Atrodo, kad per pastaruosius penkerius metus ši tema tarp lietuvių menininkų buvo pakilusi į populiarumo aukštumas. Menininkų karta iki trisdešimties, kuriems sovietmetis reiškia vaikystę, nutarė pasidomėti savo traumomis, baimėmis ir džiaugsmais iš anų laikų, tad ieškojo kokio nors nepakitusio fizinio įrodymo, kaip tai buvo iš tikrųjų. Šis procesas daugmaž sutampa su vakarietišku modernizmo permąstymu. Aštuntame dešimtmetyje mąstytojai modernistinę architektūrą pasmerkė kaip universalizuojančią ir dėl to žlugdančią, – turėjo praeiti gana ilgas postmodernistinis modernizmo neigimo laikotarpis, kad modernizmas taptų masinančia tyrinėti egzotika.
Tačiau sovietmečio architektūra nėra vien tai, ką vadiname modernistine architektūra. Sovietų Sąjungoje nuo XX a. ketvirto dešimtmečio vidurio iki 1955 m. bandyta derinti modernistines statybos technologijas, naudotas statant JAV dangoraižius, ir neoklasicistinį bei art deco stilius su neogotikos priemaišomis. Ideologiškai socrealistinė architektūra turėjo lygiuotis į Renesanso ir klasicizmo epochų, kai visuomenę valdė racionalumas, architektūrą. Tačiau iš tiesų socrealistinio stiliaus tikslas buvo aiškiai parodyti Sovietų Sąjungos didybę ir galybę. Didybę, žinoma, lengviausia atskleisti pastatų dydžiu, ir septyni Maskvoje pastatyti dangoraižiai yra akivaizdžiausias pavyzdys. Ta pati kaip ir Niujorko „Empire State Building“ technologija, įvilkta į panašų ir kartu skirtingą rūbą: panašus dydžio ir aukščio keliamas atšiaurumo įspūdis, taip pat į viršų laiptais siaurėjantis siluetas. Niujorkietiškame pastate – tai pagrindinė meninės išraiškos priemonė, tuo tarpu maskviškiai žymūs dekoratyvių detalių – bokštelių, špilių ir skulptūrinio dekoro – pridėtine gausa (tiesioginiu galybės iliustravimu). Dažnam vakariečiui socrealizmo gigantomanija puikiausiai atspindi sovietinės biurokratinės sistemos baisumus, tačiau minėtas panašumas su amerikietišku pastatu arba dar akivaizdesnės sąsajos su vokiečių nacionalsocialistine architektūra, aiškiai parodo „galybės ir didybės architektūros“ vaizdinio universalumą Vakarų pasaulyje XX a. viduryje, – tai modernios tvirtovės.
Būtent šiuo universalumu susidomėjo Algirdas Jakas (g. 1987), 2012 m. Vilniaus dailės akademijoje baigęs grafikos bakalaurą ir apdovanotas Vytauto Jurkūno premija, kuri skiriama VDA Grafikos katedros ryškiausiam metų absolventui. „Vartų“ galerijos peržiūrų kambaryje pristatomuose ciklo „Galimos proceso vietos“ (2011–2012) estampuose, atliktuose derinant oforto ir akvatintos technikas, matomos neoklasicistinio ir neogotikinio stiliaus kvartalų panoramos, pastatų fasadai ir interjerai, neoklasicistiniai tiltai bei vartai. Į modernias tvirtoves valdovai skubiai gabenami automobiliais, lėktuvais, tiltais ir traukiniais, o nuo smalsių pašalinių akių juos saugo aukštos, tvirtos tvoros su ištaigingais vartais, pro kuriuos kartą praėjęs jau nebebūsi toks kaip anksčiau. Algirdo atspauduose kuriama tik valdovams skirta aplinka, čia nėra nė vieno žmogaus, nes patys valdovai šioje aplinkoje iš esmės nesvarbūs. Svarbūs fasadai ar tvoros, kurios aiškiai parodo, kad su valdovais neverta turėti reikalų, be to, ir pokyčių nenusimato. Atspauduose galima aptikti daugiasluoksniškumo suteikiančių sugretinimų ir detalių: neoklasicistiniai rūmai ir greta jų nutūpęs lėktuvas estampe „Atvykimas“ taikliai atvaizduoja paradoksalų praeityje užstrigusį mąstymą apie ateitį. Žaismingai lėktuvas atsikartoja ir estampe „Kabinetas“: šalia daugiafunkcio pokarinio telefono ant valdovo darbo stalo puikuojasi peleninė su dekoratyviniu į dangų šaunančiu lėktuvu. Kitas subtilumo suteikiantis sprendimas – ant plyno balto lauko šalia valdininkiško kvartalo styro eglučių šileliai – tai kompoziciniai-grafiniai elementai, kurie kartu primena, kad eglės buvo itin sovietmečiu mėgtas dekoratyvinis augalas, iki šiol puošiantis reikšmingus to laikotarpio pastatus (Nacionalinę dailės galeriją, Vilniaus autobusų stotį...).
Algirdas teigia, kad vienu metu ir dekoratyvios, ir slegiančios, ir masinančios paslaptingumu modernios valdovų tvirtovės jį sudomino prisiminus Mokslo ir kultūros rūmus Varšuvoje, maskvietiško tipo dangoraižį, Stalino dovaną broliškai socialistinei valstybei, pastatytą priešais centrinę geležinkelio stotį. Visiškai svetimas ir bergždžias pastatas tapo Varšuvos ženklu, su kuriuo varšuviečiams tenka tapatintis prieš savo valią. Šį pastatą ir maskvietiškus dangoraižius matome keliuose atspauduose, kituose – taip pat realūs, dar geriau pažįstami pastatai: Lietuvos nacionalinė M. Mažvydo biblioteka, Žalgirio stadionas, Mokslininkų rūmai Vilniuje, Aleksoto tiltas Kaune. Baltuose fonuose įspūdingai išnaudotos ofortų klišių nugyvento gyvenimo – daugkartinio lakavimo, ėsdinimo –­ ženklai, kurie sukuria gyvenimo mačiusio atspaudo įspūdį. Dėl to modernių valdovų tvirtovių atvaizdai atrodo autentiški, lyg atkeliavę pas mus iš anų laikų, tačiau šiuolaikiška, šiek tiek komiksinė Algirdo linija grąžina mus į praeities laikus ir kviečia į juos žiūrėti per atstumą.

Algirdo Jako estampus iš ciklo „Galimos proceso vietos“ „Vartų“ galerijos peržiūrų kambaryje bus galima pamatyti sausio 31–vasario 7 dienomis.

A. Jako „Atvykimas“ – 4 p.