„Vizijos 2“, 1991

Fotografo darbe neapsieinama be linksmų situacijų. Maždaug 1985 m. kilo idėja padaryti montažinių fotografijų seriją „Vizijos“. Pradėjau fotografuoti būsimo montažo detales. Pradinė „Vizijų“ idėja – per šešių šio ciklo fotografijų su Katedros šventaisiais apačią tarsi Adomo ir Ievos paliktas ženklas turėjo eiti vyro ir moters pėdos. Su žmona Alina stojomės į juodą tušą, o tada, šiek tiek nuvarvinę kojas, lipome ant balto popieriaus lapo. Pėdas nufotografavau, bet abu juodais padais vaikščiojom dar gerą mėnesį. Sumontavau fotografijas, susikabinau jas dirbtuvėje ant sienos ir kuo ilgiau žiūrėjau, tuo bjauresnės jos man atrodė. Dar viename kataloge aptikau panašų rusų fotomenininko darbą: irgi pėdos, obuolio graužtukas – žodžiu, tos pačios Adomo ir Ievos temos variacija. Tuomet atmečiau pradinę idėją kaip nevykusią.

Prie „Vizijų“ grįžau tik po gerų penkerių metų, išgyvenęs Sausio 13-osios naktį. Namie tąsyk nakvojau vienas, žmona buvo išvykusi į senelio laidotuves Rusijoje netoli Tulos. Vakare pasivaikščiojęs minioje prie Seimo, nakvoti grįžau į Naująją Vilnią, bet dorai užmigti nepavyko – snūduriuodamas regėjau košmarus. Tada ir pamačiau savąsias „Vizijas“. Naujam montažo variantui trūko keleto reikalingų detalių – reikėjo skeleto su ištiesta ranka, o jo dubuo turėjo būti panašus į pievoje nutūpusį drugelį. Sutiko padėti kolega Petras Katauskas, dirbęs Santariškių ligoninėje. Ten vienoje auditorijoje radome daug stalų ir kampe stovintį žmogaus skeletą. Bet jis buvo pritvirtintas prie kieto pagrindo, nuo kurio atkabinti nepavyko. Ką daryti? Guldau skeletą ant vieno stalo, su plačiakampiu objektyvu lipu ant gretimo ir fotografuoju... Tuo metu auditorijos duris, kurias pamiršome užrakinti, praveria kardiologas profesorius Algimantas Marcinkevičius. Pasibaisėjęs klausia, ką mes čia išdarinėjame su tuo skeletu? Pasijutau kaip nekrofilas, sugautas nusikaltimo vietoje... Gerai, kad turėjau pasiėmęs pieštus „Vizijų“ eskizus. Profesorius juos apžiūrėjo ir tarė: „Labai įdomu. Ar galėsite parodyti baigtus savo darbus?“ Kai sumontavau visas fotografijas, nunešiau ir padovanojau sumažintus atspaudus profesoriui.

Gal po dvejų metų gavau kvietimą dalyvauti Šveicarijoje rengtoje tarptautinėje parodoje „Septynios didžiosios nuodėmės“. „Vizijų“ ciklas puikiai tiko, tačiau darbai, kuriems panaudotos Vilniaus katedros skulptūros, tebuvo šeši. Pagalvojau, kad septintajam tiktų laiminančio Jėzaus Kristaus skulptūra. Prisiminiau vieną tokią Rasų kapinėse. Nuvažiavau, nufotografavau, o grįžęs supratau: apšvietimas ne visai toks, kokio reikėtų. Apskaičiuoju, kurią valandą jis būtų tinkamas. Kitą dieną grįžtu ir savo akimis netikiu: Jėzus stovi be vienos rankos. Tuo metu kaip tik siautėdavo metalo vagys... Suku ratus, žiūriu – ranka į alyvų krūmą įkišta. Tikriausiai nulaužę vagys apsižiūrėjo, kad Dievulis viso labo iš skardos... Vėliau ranką grąžino atgal, pritaisė, tik aš negalėjau laukti – sveiką Kristų teko sumontuoti iš dviejų skirtingomis dienomis darytų nuotraukų. Išsiunčiau septynių fotografijų ciklą į Šveicariją, tačiau jos kaip į vandenį dingo: nesulaukiau jokio atsakymo, o ir fotografijos nebuvo sugrąžintos. Nenustebsiu savo ciklą pamatęs kokio nors šveicarų fotografo kolekcijoje, tik jau ne su savo pavarde. Panašių atvejų man jau buvo pasitaikę.

 

Stanislovas Žvirgždas. „Vizijos 2“, 1991

 

„Gotika“, 1981

Manau, fotografija visada yra suvaržyta. Net ir dabar. Mėginu išsiaiškinti – kodėl? Sovietiniais laikais buvo cenzūra, egzistavo Glavlitas, kuris neleido tam tikrų kadrų rodyti. Tarkim, bažnyčių su kryžiais. Prisimenu, padariau tokią fotografiją – Šv. Onos bažnyčia su Bernardinų ansambliu tarsi skrieja į dangų. Fotomeno draugijos meno taryba tą darbą priėmė, tačiau Antanas Sutkus atmetė ir liepė nupjauti kryžius, tik tada paims į parodą. Suprantama, kryžių nepjoviau ir tos nuotraukos į parodą nedaviau. Ji ir dabar yra mano kolekcijoje, visai gera nuotrauka. Taip buvo sovietmečiu. O mūsų dienomis nepriklausomoje Lietuvoje irgi yra cenzūra – fotomenininko vidaus cenzūra. Mes patys save kontroliuojame – ką rodyti ir ko nerodyti. Ir kuo aukštesni pasiekimai kūryboje, kuo žinomesnis esi, tuo labiau ir vidinė cenzūra stiprėja – ne bet ką gali rodyti ar žemyn nuleisti paties iškeltą kartelę. Įkopus į aukštumas, nevalia leistis į žemumas.

 

Stanislovas Žvirgždas. „Gotika“, 1981