Belgų menininko Arne Quinze paroda „Gamtos pusiausvyra tarp nuožmios galios ir švelnaus grožio“ iki rugpjūčio 25 d. veikia Žemaičių dailės muziejuje Plungėje.

Važiuodama traukiniu (visgi dėl šio teksto juose teks praleisti apie 9 valandas) bandau prastumti laiką. Veidaknygė rodo ne tik žmonių veidus, bet ir institucijų savivoką. „Pasaulinio lygio“, „pasaulinio garso“ – tokie epitetai skamba Žemaičių dailės muziejaus feisbuko pranešimuose apie Arne Quinze parodą. Jie išduoda nuoširdų džiaugsmą, bet kartu ir tam tikrą kompleksą. Tarsi reikšmingumas galėtų kilti tik iš išorės, o ne būti gimdomas čia, vietoje.

Tačiau šiandien, kaip teigia meno istorikas Piotras Piotrowskis, centrai nyksta. Nebėra vieno monolitiško taško, iš kurio viskas matuojama, nėra vienos tiesos ar vienos kultūros, kuri būtų laikoma pranašesne. Periferija centrėja – tai reiškia, kad kultūros procesai ir reikšmingi meniniai vyksmai ima skleistis toli už didžiųjų metropolių ribų. Tai, kad Belgijos menininko A. Quinze instaliacijos eksponuojamos būtent Plungėje – nedideliame Žemaitijos mieste – nėra atsitiktinumas, o reikšmingas ženklas: kultūra peržengė geografines, ekonomines ar politines hierarchijas. Meninė reikšmė šiandien nebegyvena vien Paryžiuje, Niujorke ar Berlyne. Ji atsiranda ten, kur kyla aktualūs klausimai, kur veikia jautrūs kūrėjai ir kur randasi bendruomenės, pasiruošusios įsiklausyti.

A. Quinze – belgų šiuolaikinio meno kūrėjas, pradėjęs karjerą kaip gatvės menininkas. Jo vėlesni darbai apima ryšį tarp žmonių, architektūros ir gamtos. Tiek aliejine tapyba, tiek monumentaliomis skulptūromis ir instaliacijomis, sukurtomis iš medžio, metalo ar perdirbtų medžiagų, jis siekia išprovokuoti žiūrovų mąstymą apie natūralios aplinkos svarbą urbanizuotame pasaulyje, gamtos svyravimą tarp ištvermės ir trapumo. Jo darbai rodyti Venecijos bienalėje, „Burning Man“ festivalyje, prestižiniuose muziejuose ir viešosiose erdvėse nuo Pietų Korėjos iki JAV.

 

Parodos atidarymo savaitgalis. Žemaičių dailės muziejaus nuotr.

 

Dabar menininko kūrinius galima išvysti Žemaičių dailės muziejuje, kuris įsikūręs istoriniuose Mykolo Oginskio rūmuose – architektūriniame ir kultūriniame židinyje, teritorijoje likęs ir dvaro žirgynas. Pastarasis šiandien pritaikytas parodai „Gamtos pusiausvyra tarp nuožmios galios ir švelnaus grožio“. Eksponuojamos skulptūros, audiovizualiniai fragmentai, kuriuose gamtos jėga susiduria su žmogaus kuriamu pasauliu. Žiūrovai kviečiami ne tik stebėti, bet ir patirti, net įpinklėti – tiek fiziškai, tiek filosofiškai. Visa instaliacija žirgyno salės viduje apjuosta tinklu. Norint patekti vidun, reikia atrasti plyšelį. Galima rinktis: vaikštant aplink stebėti iš šalies arba savanoriškai įkliūti į tinklą. Jaučiuosi tarsi savižudis karpis, kuris sąmoningai plaukia į žvejo pinkles, nes nebemato prasmės gyventi užterštoje upėje.

Po kojomis – šiugždantis putplastis. Tas pats, kuris įprastai saugo prekes, kad jos nesudužtų. Jis tampa pagrindu, ant kurio statome savo gyvenimą. Ir kartu priminimu apie plastikinę mūsų ateitį. Kol viena lankytoja fotografavo instaliaciją, jos mažoji dukra atsigulė ant grindinio, nusėto pūsto polietileno gabaliukais, ir mosuodama rankomis vaizdavo angelą, kurį vaikai dažniausiai daro ant sniego. Tas judesys atrodė graudžiai, tapo simboliu dabartinio pasaulio, kuriame net nekaltas žaidimas pažymėtas mikroplastiko dalelėmis.

Parodoje rodomi objektai iš pirmo žvilgsnio atrodo tarsi iš kito pasaulio – natūralūs, bet nepažįstami, gyvi, bet sustingę. Vienas jų – stiklo ir metalo kompozicija, kabanti erdvėje kaip svetimkūnis ar povandeninė būtybė. Ji primena medūzą arba mutavusį aštuonkojį: su ilgais, žemyn besileidžiančiais stiklo „čiuptuvais“, kurie tarsi ieško atramos ar prisilietimo. Čia susiduria dvi materijos: žėrintis, šaltas metalas ir skaidrus, beveik perregimų spalvų stiklas, alsuojantis trapiu gamtos grožiu. Kiti objektai jungia molio pagrindą ir blizgantį, išlankstytą metalo viršų. Lyg gamtos kūnas iš po žemės būtų išaugęs į dirbtinį, žmogaus valdomą darinį. Tokie darbai kalba apie įtampą: molis – tai žemė, pirminė medžiaga, savo atmintyje laikanti gyvybę, o metalas – žmogaus įrankis, galia, konstrukcija.

Kitoje ekspozicijos dalyje rodomi tarsi iš ugnies gimę stiklo kūriniai. Jie primena sustingusias sprogimo akimirkas arba iš vandenyno gelmių iškeltus koralinius darinius. Jų forma netvarkinga, bet organiška. Spalvos – nuo kraujo raudonio iki gintaro gelsvumo – dar labiau sustiprina gyvybės, galbūt net žaizdos ar degančio organizmo įspūdį. Trapus stiklas čia tampa ne tik estetiniu sprendimu, bet ir metafora, dabartinės mūsų būties simboliu. Planeta svyruoja tarp visumos ir šukių. Atrodo, tereikia vieno neteisingo judesio, ir viskas subyrės.

Audiovizualinės instaliacijos eksponuojamos ant plastikinių užuolaidų, tačiau aiškaus vaizdo nematyti. Skamba balsai, kviečiantys susimąstyti apie gamtos išmintį, žmogaus atitolimą ir būtinybę grįžti prie įvairovės kaip egzistencijos esmės. Pasakojama apie kosmoso kalbą, augimo žiaurumą ir švelnumą, gyvenimo ekstazę bei natūralų cikliškumą – visa tai perteikiama poetiškai, paveikiai, tačiau tik anglų kalba. Jausmas išties priminė apsilankymą meno parodose Venecijos bienalėje – ne tik dėl Murano stiklo panaudojimo ar instaliacijos estetikos, bet ir dėl daugiasluoksnio turinio. Vis dėlto pasigedau balsų vertimo į lietuvių kalbą. Man pačiai tai netrukdė, bet žiūrovas, užsukęs į parodą be išankstinio pasirengimo, galėtų pasijusti atskirtas. Judėjimas link centro, globalesnio meno lauko, yra svarbus ir sveikintinas, tačiau jis neturėtų ignoruoti vietinės auditorijos poreikių. Bent jau pagrindinių kūrinio dalių vertimas būtų esminis žingsnis įtraukties link. Be to, tai turtintų lankytojų meninį žodyną. Jei norime, kad gamtos balsas būtų išgirstas, turime pasirūpinti, kad visi turėtų galimybę jį suprasti.

Išėjusi iš instaliacijos tamsos atsiduriu tvarkingame, nušienautame Plungės dvaro sodybos parkelyje. Visa, ką vos prieš porą akimirkų išgyvenau, tarsi užglaistė fontano čiurlenimas. Bet ramybė trunka neilgai – mane pasitinka „Vičiūnų“ įmonės procesija. Kontrastas aštrus: instaliacijoje kalbama apie gamtos trapumą, o čia vyksta kapitalistinio pertekliaus paradas. Maži ir dideli žmonės, nešini animuotais krevečių, žuvų, krabų atvaizdais, priminė sektą, liudijančią šventą vartojimo ritualą. Tiesa, tai tiesiog sutapimas, kadangi eisena buvo Plungės miesto šventės dalis. Tačiau šis vaizdas atskleidė kapitalizmo grimasas: švenčiame perteklinę industriją, naikinančią pasaulį, apie kurio išsaugojimą taip jautriai kalbėta instaliacijoje. Ar yra vilties, kai planetą valdo nepasotinamas pelno alkis? Kai žmogaus prigimtis, atrodo, linkusi sunaikinti tai, iš ko jis pats kilo.

Tinklas, į kurį įsipainiojau instaliacijoje, vis dar neapleidžia minčių – ne kaip meno elementas, o kaip būsena. Ten, instaliacijos viduje, buvo akimirkų, kai jaučiausi lyg nugrimzdusi į vandenyno dugną, tarsi žuvelė užmestame žvejų tinkle tarp koralinių darinių, metalinių būtybių, stiklinių čiuptuvų. Vietoj plaukmenų – vienkartiniai antbačiai iš plastiko, vietoj dumblių – putplastis, čežantis po kojomis. Net kvėpavimas pasikeičia, tampa paviršutiniškas, sulaikytas lyg nardant, ir vis tiek mieliau pasilikčiau ten, nes išorėje – ne geriau.

Išėjusi tarsi pereinu iš vienos terpės į kitą – iš vandenyno gelmių, dirbtinai gražaus pasaulio į sausumą. Važiuojant atgal į Vilnių, pro traukinio langą slenka vasaros šalikelės: pakelės kebabinės, plastiko buteliai grioviuose, elektros stulpai laukuose. Plastiko maišeliai juda lyg permatomos medūzos – vėjas iš jų daro trumpalaikes skulptūras. Nors kartais atrodo, kad esame įsipainioję į tinklus tiek metaforiškai, tiek tiesiogiai, galbūt svarbiausia yra ne bandyti ištrūkti, o išmokti gyventi šioje sistemoje. Kalbant apie vienijančius tinklus, periferija centrėja – menas ir kultūra tampa vis platesniu tinklu, kuris turėtų jungti, o ne skirti.