Emilija Lipska. Šarados su skulptūromis

Mindaugo Navako paroda „Kambariuose ir lauke“ Radvilų rūmų dailės muziejuje (Vilnius) veikė iki spalio 31 d.

 

Nors 4 metrų aukščio kėdė stovinti greta Radvilų rūmų jau nuo rugsėjo pradžios mane pažindino su tuo, ką Mindaugas Navakas paruošė savo naujausių darbų parodos lauko ekspozicijai, tačiau tik spalio viduryje nusprendžiau patikrinti, kas paslėpta „kambaryje“ (o gal turėčiau sakyti rūmuose?). Pakilus į antrąjį aukštą stabteliu prie durų slenksčio, giliai atsikvepiu ir įeinu.

Pirmas pažadinamas pojūtis – uoslė. Net ir pro kaukę gali pajusti tą aitrų kvapą, nuo kurio net svaigsta galva. Tai glazūra ar kita (ne)organinė medžiaga, sudirginusi mano uoslės receptorius? Tiksliai pasakytų tik pats skulptorius, kurio, deja, čia nėra. Todėl atsakymų galiu ieškoti nebent spekuliuodama. Dabar jau įdarbinu regą. Skrajutėje su parodos informacija perskaitau, jog darbų autorius priešais rūmų duris norėjo pastatyti visai ne kėdę, o... koją! Akibrokštas: pusantro mėnesio vaikščiodama senamiesčiu grožėjausi kėde, o dabar suprantu, jog buvau apgauta. Tai „Kojai“ (2016) puikiai pavyko apsimesti kėde. Pajutusi azartą ir revanšo troškimą nusprendžiu įsitraukti į šį šaradų žaidimą.

Pirmame kambaryje jaučiuosi lyg iš visų pusių stebima vazų. Atrodo, jos tarsi susivienijusios prieš mane ir klausiamai žvelgia prašydamos, kad įminčiau jų identitetą, kad pagal formas išnarpliočiau, ką jos vaidina. Jaučiuosi užspeista į kampą – nė vienos iš jų neatpažįstu. Nors ne, dar nepasiduodu! Žvilgsnis netikėtai užkliūva už „Vaza II“ (2020). Jos šone, lyg ausytė styro man jau pažįstama forma. Juk tai Kablys! Taip, tas pats Kablys, kuris kabo buvusių Vilniaus geležinkelininkų kultūros rūmų frontono viduryje. Tik sumažintas ir pakeitęs spalvą bei medžiagą jo variantas žiūri tiesiai į mane. Supratusi, jog po šio raundo savo kišenėje jau turiu vieną tašką, keliauju bandyti laimės į kitą kambarį.

Kas gi čia? Rąstas? Sūpynės? Pasidavusi perskaitau lapelį, kurį nešiojuosi rankoje nelyginant špargalę. Mano nuostabai (ar nusivylimui?), tai tiesiog „Didelis bananas“ (2019). Bananas, pakabintas ant tvirtų virvių, kurios laikosi ant daug plonesnių medžio šakelių. Taip ir norisi išlaisvinti bananą, palengvinti skersai paguldytos šakos likimą. Kokį didelį krūvį M. Navakas užmetė šiai plonytei šakelei... Pamačiusi kitą eksponatą darau prielaidą (galbūt ir nelabai pagrįstą), kad apskritai šis kambarys yra skirtas kankinimams. „Kak­lelis“ (2019) taip pat prašosi išlaisvinamas. Brutaliai pakabintas ant odinės virvės, jis priešinasi gravitacijos dėsniams. „Kaklelis“ tarsi šuniukas, norintis ištrūkti laisvėn, tačiau sulaikomas stipraus odinio pavadžio, kuris gali atlaikyti net ir stipriausią jo pa­si­priešinimą.

Kitame kambaryje užklumpu „Eilę“ (2020). Jeigu M. Navakas kūrinį būtų pavadinęs gyvatėle, galbūt šansų laimėti šias šaradų varžybas dar turėčiau. Tačiau po truputį imu galvoti apie pasidavimą. „Ei­lė“ (2020), išraizganti „S“ formą, primena vaikystės videožaidimą „Snake“, o jame kovodavau iki paskutinės sekundės. Greta stovintis medis silikonuotais lapais primena, jog viską, net ir žaliuojančius lapus, galima ,,užkonservuoti“ ir taip išsaugoti jų ,,prekinę išvaizdą“. Tai priverčia susimąstyti. Užduodu sau retorinį klausimą: ar įmanoma taip padaryti ir su prisiminimais? Juk kiekvienas norėtų kai kurias gyvenimo akimirkas aptraukti silikonu ar kažkuo panašiu, kad jos išliktų atmintyje nepakitusios, nenusidėvėjusios, kad visuomet būtų galima jas peržvelgti ir nusišypsoti.

 

Emilija Lipska. Šarados su skulptūromis
Ekspozicijos fragmentas. Gintarės Grigėnaitės nuotrauka

 

Kitas kambarys iš apmąstymų įžūliai mane bloškia tiesiai į realybę. Ką gi matau? Pisuarai? Pisuarai, užsibaigiantys dantų vainikėliais? Net neabejoju, jog M. Navakas kūryboje išties drąsus, tačiau suabejoju, ar išties TOKS drąsus kaip Marcelis Duchamp’as. Dirstelėjusi į špargalę negaliu patikėti. Priešais toli gražu ne tai, ką man bando primesti smegenys. Kūrinius autorius pavadino „Lankytojai. II–IV“ (2018). Šalia esančiai „Sofai“ (2017), kaip ir man, panašu, šis žaidimas jau pabodo. Ir ji tyčia ar ne (be jokių paslėptų mįslių) palengvina man dalią – pati išsiduoda, kas tokia yra. Stovi kampe, lyg ir kviečia prisėsti, tačiau priėjus arčiau paaiškėja, kad greičiausiai to daryti nevalia. Aptraukta silikonu, ji be žodžių byloja, kad nenori būti sudergta. Žiūrint į sofos kompanionę kitoje pusėje darosi nejauku, apima irzulys. Taip norisi pataisyti tą slystantį čiužinį, bent truputį truktelėti jį aukštyn.

Supratusi, jog mano kelionė po rūmus jau baigiasi, nuliūstu, tačiau net ir išėjimas iš čia elegantiškas. Su manimi atsisveikina ir, nelyginant du rūmų sargybiniai (juk ne veltui parodai pasirinktas būtent Radvilų rūmų (!) muziejus), palydi diptikas „Dvi dalys“ (2018). Nors ir pralaimėjusi šaradų žaidimą, parodą palieku aristokratiškai pakelta galva. Pagaliau galėsiu ramiai gyventi, žinodama, ką M. Navakas paslėpė tiek lauke, tiek kambariuose.

 

Fotoreportažas iš parodos ČIA