Grupinė paroda „Gyvūnas – žmogus – robotas“ (kuratorės Erika Grigoravičienė, Ugnė Paberžytė) MO muziejuje veiks iki rugpjūčio 25 d.
Kiaulė, vardu Pigcasso, tapanti tam, kad gautų užkandį, sportinio automobilio detalės, nudažytos pagal pigmentus, žuvies pramonėje naudojamus lašišos mėsai dažyti, arba mašina „Pelkių intelektas“, kurios tikslas – kurti vaizdinius, peržengiančius žmogaus vaizduotės ribas. Tai ir dar daugiau, maždaug 170 kartų daugiau, rasite MO parodoje „Gyvūnas – žmogus – robotas“. Deja, tačiau iš paties pasidarbavęs muziejus jau aptarė visus parodos objektus, tad šis straipsnis nevargins kūrinių interpretacijomis – apžvelgsiu parodos išdėstymą, erdvės panaudojimą, programos užimtumą ir potencialą, tam, kad 1) jei dar nebuvote parodoje, jums būtų lengviau nuspręsti, ar ten apsilankyti; 2) jei jau buvote, palygintumėte savo patirtį su kitų.
Erdvės transformacija. Jei skaitote šį straipsnį ir lankėtės MO, jo patalpas jau matėte. Pamenate, kaip pirmoji paroda „Visas menas – apie mus“ apėmė tiek didžiąją (III aukštas), tiek mažąją (II aukštas) sales? Regis, šį kartą muziejus nusprendė paeksperimentuoti su erdvės išdėstymu. Mat pagrindinį „Gyvūno – žmogaus – roboto“ turinį išdėstė III aukšte, o antrąjį paliko kaip palaikomųjų (ang. supporting) parodų erdvę. Pastarosios šiais metais buvo keičiamos jau kelis kartus. Tačiau tokią erdvės transformaciją sąlyginai diktuoja ne tik parodos programa, turinys ar jos architektūra, bet ir muziejaus siekis išlaikyti lankytojų dėmesį. Tokia strategija – sveikintina, ji suteikia žiūrovams galimybę aplankyti muziejų kelis kartus dažniau ir kaskart pamatyti kiek daugiau.
Ypač norėtųsi atkreipti dėmesį ir pasveikinti parodos architekto Justino Dūdėno indėlį. Pademonstruotas profesionalumas suvaldant Danielio Libeskindo architektūrinių formų žaismus ekspozicijos erdvėje – retas malonumas. Savaime suprantama, niekada parodos išvaizda nėra lemta tik architekto – tai komandinio darbo vaisius. Tad už visą dramatiškumą (jis nuostabiai atsiskleidžia „Pakui Hardware“ (Neringa Černiauskaitė & Ugnius Gelguda) kūrinio „Extrakorporal“ eksponavimo sprendimu), vidines įtampas ir panikos priepuolius lenkti galvas reikia ne tik J. Dūdėnui, bet ir dizainerei Akvilei Paukštytei, kuratorėms Erikai Grigoravičienei ir Ugnei Paberžytei.
Lyginamasis aspektas ir ekspozicijos sandai. Ar galima kalbėti apie parodą geriau, nei bandant ją gretinti su ankstesne ar temiškai artima kita paroda? Ko gero, ne, tad šįkart atspirties tašku tampa „Visas menas – apie mus“. Pamenate, kokia tiršta, klampi ir chaotiška ji buvo? Regis, net nesuvaldyta. Tad galiu nudžiuginti – šį kartą atvejis kitoks. Nors ir padabinta eksponatų pertekliumi, ši paroda puikiai suvaldyta. Vis dėlto supraskite mane teisingai – suvaldyta, kalbant apie kūrinių atrankos ir parodos kuravimo aspektus, tačiau, deja, ne viskas auksas, kas menu žiba. Štai parodos dalis „Ateities vizijos“ eksponuojama laisvai, kvėpuoja, o, tarkime, „Dievybės ir pabaisos“, „Kompanjonų vienatvė“ ar „Daugiarūšė bendrija“ kupinos didelių nesusipratimų. Norisi suprasti, kodėl „Dievybės ir pabaisos“, regis, per daug išplėtotos, „Kompanjonų vienatvėje“ apima nusivylimas grafiko Audriaus Puipos kūrinio „Mano senelės išpažintis“ menku, užspaustu eksponavimu, o „Daugiarūšė bendrija“ kone mėgėjiška – kas ten įvyko ir kodėl Jolantos Kyzikaitės „Parodomasis žaidimas“ yra dusinamas Donato Jankausko-Duonio „Karalių“?
Katja Novitskova. „Aktyvinimo modelis (embriogenezė)“, 2017. „Kraupa-Tuskany Zeidler“ galerija (Berlynas). Vyto Nomado nuotrauka
Programinis užimtumas, arba galbūt verta išeiti atostogų? Parodos potencialas yra didelis, atsispiriant nuo temos, kūrinių gausos ir įvairovės bei kuratorių pagalbos, tačiau, panašu, MO nesugebėjo jo išnaudoti. Savaime suprantama, visi edukaciniai renginiai, susitikimai su mokslininkais, teoretikais, meno kritikais, menininkais ar netgi poezijos knygos „Gyvūnas, kuris vadinuosi (n)esu“ išleidimas (tai taip pat atsiduria kvestionuotinų veiksmų sąraše – natūraliai kyla klausimas: jei antroji muziejaus paroda sulaukė poezijos rinktinės, kas bus toliau?) lyg dengia ar sukuria pilnos, baigtos parodos jausmą, tačiau aš, kaip ir ne vienas kitas lankytojas, išėjusi iš muziejaus jaučiausi negavusi nė vieno atsakymo, o radusi šimtus naujų klausimų. Parodos interaktyvumas ir jos programinė gausa pribloškia, tik spėk fiksuoti muziejuje leidžiamus vakarus. Užimtumas, be abejo, gerai, įvairovė – nuostabu, tačiau perpildymas... Genialus posakis: saiko jausmas – talento požymis.
Renginys, kurį laikyčiau vienu labiausiai susijusių su paroda, buvo Skaidros Trilupaitytės paskaita „Kuriantis žmogus tarp gyvūno ir algoritmo“. Joje kvestionavusi meninės kūrybos ir institucinių meno teorijų kontekste iš pažiūros kontroversinį (ne)žmogaus autorystės klausimą, ji atskleidė, jog tai problemiška intelektinės nuosavybės dilema. Gražiausias po S. Trilupaitytės paskaitos likęs dalykas yra jos straipsnis „Kuriantis žmogus tarp gyvūno ir algoritmo. Po paskaitos MO muziejuje“. Tad, jei parodoje dar nebuvote, perskaitykite jį prieš eidami.
Interaktyvios auklės, arba kai skaityti nebereikia. Įdomus faktas: jei pirmoji muziejaus paroda pasitiko turėdama vieną audiogidą, tai antroje jų dvigubai daugiau! Galima rinktis paprastą gidą, kurio trukmė 40 min., ir išsamų, kurio trukmė 100 minučių. Jei dar nebuvote parodoje, pagelbėsiu: rinkitės išsamų gidą ir tiesiog nesiklausykite kūrinių, kurie jums neįdomūs, interpretacijų. Kodėl? Nes trumpajame gide praleista nemažai kūrinių ir gali apimti jausmas, lyg nieko nepamatėte, kažką praleidote arba nieko naujo nesužinojote. Parodoje mano kelias vis pynėsi drauge su kitais lankytojais – mamos su trimis vaikais. Ši davė vaikams klausytis gido ir klausdavo, apie ką yra kūrinys ir ką audiogidas bando paaiškinti. Man labai patiko jos komentaras, giliai atsidusus rūbinėje: „Kažin kada MO išleis gidus vaikams, kur viskas paprasčiau paaiškinta?“ Mat vargšė mama pusę laiko aiškino vaikams skirtumus tarp tokių sąvokų „socializmas“, „kapitalizmas“, „socialinė atskirtis“ ir t. t.
Rekomendacijos, arba vietoje pabaigos. Paroda, porindama apie opias dilemas, kvestionuodama bioetikos ir bioįvairovės, hibridinės visuomenės ir antropocentrizmo slinkties link posthumanitarinių teorijų klausimus, yra, ko gero, viena pirmesnių tokio tipo parodų bendrajame Lietuvos kontekste. Muziejus šią parodą jungė ir su kitokiomis alternatyviomis veiklomis, t. y. diskusijomis, edukacijos programomis, performansais. Nors paroda plačiąja prasme yra kokybiška, kažin kodėl MO nusprendė sužaisti saugiai. Šioje parodoje tikrai neišvysite nieko panašaus į galimas ribas ir jų peržengimą kaip, tarkime, 2004 m. projektas „Victimless leather (jacket)“ ar slovėnės menininkės Majos Smrekar performansus. Galbūt taip nusprendė parodos kuratoriai, galbūt kiekvienas muziejus ir galerija turi užaugti tokiems projektams, galbūt ir MO ateis jų laikas?
Bet kuriuo atveju turite dar mėnesį. Jei mėgstate apšilti iš anksto, tuomet primenu S. Trilupaitytės tekstą. Būtų neblogai perversti ir neseniai išpopuliarėjusio Yuvalio Noah Harari’o bestselerius „Sapiens. Glausta žmonijos istorija“ bei „Homo deus. Glausta rytojaus istorija“, jei atostogaujate, prigriebkite ir trečiąją – „21 pamoka XXI amžiui“, nes susidarė įspūdis, kad abi kuratorės arba skaitė šias knygas, arba yra jų autoriaus bendramintės. Na, o jei parodoje jau buvote ir jos tema bei akademinė literatūra jums nėra tolima, pabandykite į darbalaukį parsitempti olando Joso de Mulo straipsnius apie filosofinę antropologiją ir vakare ant sofos peržvelgti jo išleistą knygą apie Helmutho Plessnerio filosofiją. Britų biologo Deniso Noble’o straipsniai apie evoliucijos tėkmę po neodarvinizmo irgi turėtų suskambėti toje pačioje oktavoje. Arba tiesiog leiskite visoms toms mintims apie bioįvairovę, dirbtinį intelektą ir mūsų vietą tarp jų nugrimzti toli, nes, neduokdie, jus užklups panikos atakos. Primenu: muziejaus bilietas negrąžinamas, jei jūsų lūkesčiai nebuvo pateisinti realybėje.