Romualdo Rakausko retrospektyvinė paroda „R. R.“ Kauno fotografijos galerijoje (Vilniaus g. 2, Kaunas) veikė iki gegužės 9 d.

Žiliems – auksinės sukaktys.

Jaunieji – vynuogynuose.

Bet jie visi vidunaktį

Skandinos ir skandinasi.

Pro numirimų sūkurį

Skrendu, krentu griaustinyje,

Nes nėra laiko lūkuriuot,

Nes dega visos linijos.

Akim ir lūpom paimu

Žydėjimą pašėlusį,

Klajodamas po kaimus

Birželio debesėliuose.

           (Henrikas Radauskas. „Pasiutęs žydėjimas“)

Neseniai užkliuvusi už Henriko Radausko poezijos rinkinio „Fontanas“ ėmiau svarstyti, kad galbūt fotografija ir poezija nėra tokios skirtingos meninės raiškos priemonės. Lygiai taip pat, kaip poezija suteikia naują reikšmę kasdieniškam reiškiniui, tas pats reiškinys savitą transformaciją gali patirti ir kameros akivaizdoje. Ieškodama lyrikos atitikmens fotografijoje pirmiausia pagalvoju apie fotomenininką Romualdą Rakauską. Jis kūryboje izoliuodamas tuos žiluosius, jaunuosius, pašėlusį žydėjimą ar klajones kaimuose, apie kurias rašė H. Radauskas, kvietė į gyvenimo rutiną pažvelgti sentimentaliau. „Skaityti“ R. Rakausko fotografijas galima tarsi poeziją – kiekviena jų stimuliuoja subjektyviai įsivaizduoti.

 

Romualdas Rakauskas. „Žydėjimas“, Nr. 30. 1978

 

Su autoriniais R. Rakausko atspaudais iš Lietuvos fotomenininkų sąjungos archyvo kviečiama susipažinti Kauno fotografijos galerijoje veikiančioje parodoje „R. R.“ (kuratorius Donatas Stankevičius). Šyptelėti verčia tai, kad sumanymas įrengti retro­spektyvinę ekspoziciją gamtos budimo metu – balandį – atrodo visai ne atsitiktinis. Pavasarį, kai laikinumo, būties trapumo, gyvybingumo ir kitų dvasinio pasaulio slėpinių apmąstymas tampa pats aktualiausias. Kita vertus, tai kelia didžiulį išbandymą: kaip kalbėti apie R. Rakauską nesumenkinant jo fotografijų emocinio paveikumo? Menotyrininkė Agnė Narušytė yra tiksliai pastebėjusi: šį autorių gerokai lengviau „pajausti, nei paaiškinti“. R. Rakausko fiksuotų paprastų kaimo ir miesto gyventojų, regis, netemdo už kadro kamuojančios nelygiavertės gyvenimo sąlygos ar komplikuota istorija. R. Rakauskas vadovavosi tomis pačiomis humanistinės fotografijos krypties siekiamybėmis – kalbėti apie universaliąsias, žmogiškąsias vertybes. Šioms abstrakčioms sąvokoms prasmė suteikiama fotografuojant kasdienes žmonių veiklos apraiškas – buvo siekiama pasakyti, kad žmonės, anot Carlo Sanburgo, visur vienodai sunkiai dirba, žvejoja, barasi, dainuoja, kovoja, meldžiasi, visi gimsta ir miršta, myli ir tuokiasi, panašiai išgyvena vaikystę, jaunystę ir brandą. Net į netobulumą žvelgiama optimistiškai, su viltimi.

 

Romualdas Rakauskas. „Šiaulių lauko riedulininkės“

 

Pavasarinių žiedų apsuptis pasitinka žiūrovą nuo pat parodos pradžios – smarkiai išdidintoje fotografijoje iš autoriaus etalonu tapusio ciklo „Žydėjimas“ per išsprogusius obels žiedus risnoja žirgas. „Žydėjimo“ ciklas sudaro didžiąją „R. R.“ ekspozicijos dalį. Jame atskleidžiama R. Rakausko kelionė į įvairiausias Lietuvos kaimo vietoves, kuriose jis įamžindavo žiedus sproginti pradėjusias obelis. Autoriaus fotografijų sub­jektai – tarsi savito režisuojamo spektaklio aktoriai – primena, kad žydėti gali ne tik gamta, bet ir vaikystės nerūpestingumas, jaunystės gaivališkumas ar senatvės branda. Gal todėl balta močiutės skarelė nuotraukose žydi nė kiek ne mažiau nei besiplaikstantis baltas nuometas. Arba senatvė sūpuoklėse tiek pat laiminga, kiek berniukas, nešantis baltą triušelį. Ikoniškiausi fotomenininko portretai, pavyzdžiui, po byrančiais žiedlapiais stoviniuojanti senolė, kurios veidas jau meta nuovargio šešėlius, ar ant akmens palinkusia povyza sėdintis diedukas, delne spaudžiantis gėlių puokštę, primena vieną svarbiausių temų – būties laikinumą. Nors šių vaizdų salsvas sentimentalumas kelia šypseną, jis patvirtina esminę R. Rakausko idėją – žydėjimas yra trumpas. Kartais įdomu, ar jį apskritai pastebi į pavasarinius ūkio darbus pasinėręs kaimo darbininkas. Galbūt pastebi tuomet, kai jau nužydi.

 

Romualdas Rakauskas. Iš serijos „Naujoji Lietuvos architektūra“, 1979. Lietuvos fotomenininkų sąjungos archyvas

 

Džiugu parodoje išvysti nuotraukų iš serijų „Švelnumas“, „Mūsų veidai“ ir „Naujoji Lietuvos architektūra“, apie kurias kalbama gerokai mažiau. Pastarasis ciklas tarsi patvirtina, kad R. Rakauskas iš tiesų atsisakė tipinio sovietinio fotožurnalisto amplua ir taip iš dalies išsigelbėjo nuo sovietinio optimizmo – čia miesto gyvenimo akimirkos pateikiamos be patetikos ar ideologinių deklaracijų.

 

Romualdas Rakauskas. „Švelnumas. Juodas Katinas. Naujieji Šiaulių „Vairo“ dviračiai“, 1976

 

R. Rakausko fotografijos reikšmė šiandieniam žiūrovui kiek paradoksali. Ji pakankamai suprantama. Veikiausiai todėl, kad artima – žvelgiant į eksponatus beveik įmanoma patikėti, kad už galerijos durų nėra blogio ir žiaurumo. Tą vieną trumpą akimirką pasaulis atrodo švelnesnis, o tai iš dalies gąsdina, nes greitai viskas gali negrįžtamai pasikeisti. Kita vertus, svarbu pabrėžti, jog autoriaus kūryboje pasikartojantys tie patys motyvai – žmogaus gyvenimo ciklo ir žydinčios gamtos gretinimas, meilės ir pasitikėjimo vaizdiniai – nepasižymi jokiu istoriškumu, toks gyvenimo poetizavimas retkarčiais atrodo naivokas. Šį aspektą galima laikyti sovietmečio simptomu, kai, anot A. Narušytės, „menas turėjo kalbėti stipriai, simboliais ir „didelėmis“ sąvokomis, taip pat – šiek tiek abstrakčiai“. Šiandien tai akį rėžia, kadangi savaime suprantamos, amžinos vertybės, pavyzdžiui, prigimtis, tauta ir žmogiškumas, skleidžiasi kaip ideologiniai dariniai, į kuriuos verta pažvelgti daug kritiškiau.

 

Romualdas Rakauskas. „Sanatorija „Vilnius“ Druskininkuose“. Iš serijos „Naujoji Lietuvos architektūra“.

 

Vis dėlto norisi teigti, kad R. Rakausko žvilgsnis yra ypatingas – jis suteikia galimybę pasigilinti į vieną iš praėjusių dešimtmečių pasaulio suvokimo būdų. Tokį, kuris pamaloninančiai atitraukė nuo tikrovės ir perkėlė į refleksyvią, dvasišką, jautrią gyvenimo pusę. Nepamiršti, kad tokia mūsų pusė egzistuoja, svarbu ir nūdienos kontekste. Nepamiršti, kad gebame būti švelnūs ir empatiški.

Gabrielė Arlauskaitė – menotyrininkė, gyvena ir studijuoja Kaune. Domėjimosi sritys – kinas, fotografija, menas, politika bei meninė edukacija.

Fotoreportažas iš parodos ČIA