Paroda „Laiko vaizdų gaudymas (trys scenarijai)“

 

 Sausio–vasario mėnesiais galerijos „Me­no parkas“ (Kaunas) lankytojai galėjo susipažinti su jaunų menininkų –­ Donatos Minderytės, Petro Lincevičiaus ir Eglės Ulčickaitės – kūryba. Paroda yra galerijos projekto „Jaunieji, žalia sąmonė“ VI dalis.

„Daug kalbame apie atmintį. Gal todėl, kad jos liko labai mažai?“ – šia Pierre’o Nora citata trys tapytojai pradeda parodos anotaciją, kuri, kaip ir parodos pavadinimas, aktualizuoja laiko bei atminties segmentus, pateikia savitą praeities refleksiją, santykį su dabartimi, atminties prasmę ir formas. Todėl įdomu pažvelgti, kaip – panašiai ar skirtingai – parodos autoriai aktualizuoja, interpretuoja šią temą, koks vizualusis pasakojimo būdas kiekvienam iš jų artimiausias.

Paroda – tarsi poleminis dialogas apie šiuolaikinio pasaulio egzistenciją, egzistencializmą. Menininkų darbuose dominuoja naujosios medijos, kuriamame pasaulyje virtualūs dialogai kolektyvinę atmintį užgriūva vienalaikiškumo iliuziją kuriančiu vaizdų potyriu. Tad natūralu, kad parodos autoriai aktualizuoja atskirumo, Roland’o Barthes’o taikliai pavadinto „tokiomis mažytėmis vienatvėmis“, dimensiją, jos patirtį ir išgyvenimą.

Šiuolaikinės tapybos koncepciją, laiko suvokimo scenarijų ir žiūros tašką kiekvienas parodos dalyvis pateikia ir interpretuoja skirtingai, todėl itin ryški tapybos stilių ir atlikimo technikų įvairovė. Santykis su įlaikinta atmintimi įprasminamas per asmeninį subjektyvųjį žiūros tašką, tikslinant, ryškinant, aktualizuojant laikinius segmentus per portretą, daiktų iš praeities fragmentuotą vaizdinį, tradicinio peizažo transformacijas.

Keletą dešimtmečių įvairių kartų menininkai savo kūryboje interpretuoja atminties temą, iš naujo konstruoja didžiosios istorijos subjektyviuosius naratyvus. Atminties tema dažnai siejama su istorijos, tradicijos, pažįstamos, atmintinos ir emociškai artimos vietos, erdvės, praeities kodą saugančio daikto kontekstu.

Parodos „Laiko vaizdų gaudymas (trys scenarijai)“ koncepcija paremta skirtingų požiūrių ir prieigų prie atminties fenomeno idėja. Menininkai naudojasi skirtingomis kūrybinėmis strategijomis, metodais ir plėtoja autentiškas atminties, laiko, tapatybės apibrėžtis, tačiau juos sieja tapybos medija –­ terpės, kurioje apmąstomi žmogaus laikinumo, atminties bei laiko suvokimo klausimai, pasirinkimas.

Jaunosios kartos tapytoja Eglė Ulčickaitė šiuo metu gyvena ir kuria Vilniuje. Ji – Vilniaus dailės akademijos menų doktorantė, Tapybos katedros dėstytoja, įvairių menų rezidencijų programų dalyvė. Tapytojos prislopintų tonų darbuose dominuoja įvairios tematikos fragmentai: interjerai, aplinkos detalės, peizažai, portretai, – visus juos sieja „įlaikinto“ pasakojimo dėmenys, subjektyvusis autorės žiūros taškas. Drobėse laikas įgyja psichologinį matmenį. Pristatydama savo kūrybą, Ulčickaitė teigia, kad „vykdo fenomenologinį laiko tyrimą, kurio objektu renkasi vietinio konteksto daugiasluoksnį kultūrinį lauką“. Ji imasi savotiškos detektyvės, generuojančios paralelinių laikų hipotezę, vaidmens: tarsi demonstruoja, kaip kinta esami ir įsivaizduojami laiko scenarijai per daiktų fragmentaciją, praeities daiktų sudabartinimą. Ulčickaitės kūryboje aktualizuojamas, vizualizuojamas laiko ir vietos dialogas per konkrečias erdves („Lošimų kambarys“, „Šv. Teresės koplyčia“), atsiskleidžia praeities ir dabarties sandūra, keliami laikinumo ir išlikimo klausimai („Degtukų dėžutė“).

Donata Minderytė, dalyvaujanti grupinėse menininkų parodose-projektuose, čia pristato kelis redukuotus port­retus bei autoportretus (ironiškai vadindama juos „Selfless“). Pastelinis koloritas, steriliai baltas fonas ir minimalistinė piešinio faktūra sudaro blukimo, nykimo, laikinumo įspūdį. Veidas, mimika, akys, pagauta emocija kviečia žiūrovą nebylaus dialogo. Kitimo, laikinos emocijos, t. y. sustabdyto laiko, akimirka priverčia stabtelėti, įsižiūrėti, mėginti suvokti, kaip keičiasi išo­rinis ir vidinis portretai, perteikti per erdvės ir atminties prizmę, sufleruojama, kad portretai rytoj gali būti kitokie. Priešingai nei kiti autoriai, Minderytė darbuose fokusuoja, ryškina port­reto visumą ir aktualina jos sandūrą su laikina tikrove.

Petras Lincevičius 2015 m. tituluotas geriausiu jaunuoju „ArtVilnius“ menininku. Yra surengęs keturias personalines tapybos parodas Lietuvoje ir užsienyje. Tradicinis istorinis peizažas tapytojo darbuose paženklinamas papildomu atminties sluoksniu, kaip senojoje fotografijoje apgaubiamas rūku – fonu, kuris išplukdo kontūrus, juos keičia ir transformuoja į naują vaizdinį, itin savitą santykį su gimtine, Suvalkija, laiku ir sudaiktinta praeitimi. Tai dialogas su tradicija ir žeme. Tamsūs tonai, žemės ir lietaus spalvos aktualizuoja asmeninį autoriaus santykį su konkrečia vieta, istorija.

Kiekvienas parodos dalyvis, tapydamas skirtinga maniera, pateikia ne tik skirtingų temos interpretacijų, bet ir skirtingą santykį su praeitimi, savosios erdvės, atminties, tapatybės sampratą ir atsinaujinantį praeities suvokimą.