Liucijos Jūratės Kryževičienės paroda „Kūrybinės transformacijos“ Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje veiks iki spalio 30 d.

Nuo rugsėjo 21 d. veikianti Liucijos Jūratės Kryževičienės retrospektyva „Kūrybinės transformacijos“ aprėpia net penkis aktyvios meninės veiklos dešimtmečius. Parodos pavadinimas taikliai atspindi tekstilininkės kūrybos ieškojimų esmę: ji niekada nestovėjo vietoje, priešingai – keitėsi, priklausomai nuo vyravusios meninės aplinkos ir asmeninių savirealizacijos poreikių. 1964 m. Lietuvos valstybiniame dailės institute tekstilininkės specialybę įgijusi Kryževičienė pasižymi plačiu akiračiu ir interesų įvairove, todėl keturioliktoje jos asmeninėje parodoje galima stebėti ne tik individualios kūrybos pokyčius, bet ir visos Lietuvos tekstilės kelią – su nedrąsia pradžia ir branda, pakilimais ir atoslūgiais. Idėjų nestokojanti menininkė – aktyvi grupinių parodų dalyvė, priklausanti Lietuvos ir tarptautinėms kūrybinėms organizacijoms, surengusi šešias individualias parodas už Atlanto.

Tarsi sektum Lietuvos tekstilės kelią

Ekspozicijoje nuosekliai ir logiškai nušviečiama menininkės kūrybos raida (eksponuoti autorei padėjo kolegė Teresė Jūratė Urbienė). Lankytojus pasitinka pirmieji gobelenai ir batikos, pradėti kurti Lietuvoje 7 dešimtmetį. Ankstyvieji Kryževičienės gobelenai artimi to meto grafikai, vyrauja anuometei lietuvių tekstilei būdingos frontalios stilizuotos figūrinės kompozicijos („Mūsų gėlės – tau, Tėvyne!“, 1972; „Marių dovanos“, 1975). Tai laikotarpis, kai istorinio LDK gobeleno patirtį primiršę lietuviai užsibrėžė kurti tautinę savastį atitinkantį modernų tekstilės meną, todėl natūraliai perėmė tendencijas, būdingas kitoms lietuvių dailės šakoms. Be to, grafinė raiška menininkei yra artima, nes Kauno vidurinėje dailės mokykloje (dabar Kauno dailės gimnazija) ji baigė grafikos studijas.

Audimo meno naujovės – pašiaušti tapiserijų paviršiai, skirtingo storio siūlų, net paprasčiausių virvių naudojimas –­ byloja apie avangardiniu Europoje laikyto tuomečio Lenkijos gobeleno įtaką. Ne mažiau įdomios batikos istorine bei folkloro tematika („Sugrįžimas“, 1970; „Laivai“, 1971) – dekoratyvios, efektingos, raiškaus piešinio, nepasenusios net šiandien. Kryževičienė siekė autentiškumo, stengėsi perteikti liaudies meno nuotaiką, gilinosi į laivininkystės tradicijas, miestų istoriją bei heraldiką. Batika „Laiko antspaudas. Lietuvos miestai“ (1987) net buvo patekusi į aukštų partinių pareigūnų nemalonę dėl įtikinamai atskleisto istorinio turinio.

Beveik 20 metų Liucija atidavė Lietuvos tekstilės pramonei, aprūpinusiai plačią Sovietų Sąjungos rinką. Pramoninės tekstilės laikotarpį parodoje atspindi 7–9 dešimtmečiais Lentvario kilimų fabrikui sukurtų keliasdešimties kilimų projektų kolekcija. Dažnuose namuose galėjai pamatyti pagal dailininkės projektus išaustus „Margutį“ (1970), „Rusnę“ (1976), „Miglę“ (1978). Jie jaukūs ir saviti, interpretuojantys lietuvių liaudies meno palikimą, grįsti efektingai susipynusiais lietuviškų augalų raštais, liaudies margučių ir raižinių ornamentika. Kaip prisipažįsta tekstilininkė, jos pačios bute Lentvario kilimo nebuvo – tokius galėjai įsigyti tik su paskyra kaip automobilį, eilės buvo neįveikiamos, o kainos didžiulės.

Sovietmetis – architektūrinės tekstilės aukso amžius. Atsivėrusios durys į architektūrą suteikė menininkei naujo kūrybinio polėkio. Deja, gigantiškos apimties kūriniai neatlaikė politinių pervartų ir laiko išbandymų. Vieni jų sunyko, kiti, privatizavus pastatus, nukeliavo į kažkieno namus. Šiam į praeitį grimztančiam Lietuvos tekstilės istorijos puslapiui atstovauja stenduose eksponuojami projektai – lubų kompozicija „Paukštis“ ir gobelenas „Žydėjimas“ (1983) Juodkrantės poilsio namams „Ąžuolynas“, 67 m² apimties kompozicija „Radiacija“ (1989–1991), sukurta Šiaulių gamyklai „Nuklonas“. Beje, šiam kūriniui buvo sunaudota net pusė tonos siūlų.

Vėlesni, nepriklausomybės laikų gobelenai – kameriškesni, kruopščiau nuausti, įvaizdinantys vidines nuotaikas, sunkiai pasiduodantys grupinei klasifikacijai („Neramus laikas“, 1991).

Eksperimentine dvasia alsuojančios tekstilės miniatiūros iliustruoja XX a. 9 dešimtmetį kilusią ir iki šiol neslūgstančią smulkiosios tekstilės populiarumo bangą. Svarbią vietą Kryževičienės kūryboje užimančiose trimatėse miniatiūrose kartais vos prisiliečiama prie gamtinio darinio – palmės žievės atplaišos, pasišiaušusio pluošto gumulo, suglamžytos popieriaus skiautės, tačiau kartais struktūriškai aiškios kompozicijos konstruojamos iš... statybinių medžiagų likučių, armatūros detalių, net dantų krapštukų ar bambukinių valgymo lazdelių. Erdvinei kompozicijai „Atrask save“ (2007), siekiančiai monotonijos įspūdžio, prireikė net 3000 tokių lazdelių. Menininkė prisipažįsta, jog į ūkinių prekių parduotuvę eina medžiagų kūrybiniams eksperimentams.

Kūrybą keitė nauji įspūdžiai

Nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje pasibaigė architektūrinės tekstilės ir monumentalių gobelenų era. Paklausą prarandant vienai meninės veiklos sferai, vėrėsi naujos – šiuolaikinės tekstilės, paklūstančios bend­roms modernybės tendencijoms, –­ galimybės. Ankstyvuoju nepriklausomybės laikotarpiu klestėjo tekstilės miniatiūros. 1991–1997 m. vadovaudama Lietuvos dailininkų sąjungos Tekstilės sekcijai Kryževičienė kartu su tekstilininkių grupe Vilniuje rengė iki tol precedento neturėjusius tarptautinius lino miniatiūrų simpoziumus „Linas vakar, šiandien, rytoj“ (1992, 1994, 1996), sukviesdavusius į Lietuvą tekstilininkus iš tolimiausių šalių. Kolegų, atvykusių iš laisvojo pasaulio, apsuptyje, apmąstant ilgaamžes lino tradicijas, laisvėjo ką tik nepriklausomybę atkūrusių lietuvių tekstilininkų meninė kalba, tirpo nevisavertiškumo kompleksai, plėtėsi akiratis, klostėsi šiuolaikiškai interpretuotos tradicijos samprata.

Paskui Liucijos kūryboje prasidėjo nuotaikingų, impulsyviai akvarele nutapytų augalų natiurmortų ir kosmogonijos nuotaikomis alsuojančių monotipijų laikotarpis – nemažai jų eksponuojama parodoje. Reikėjo kažkur išlieti kūrybinę energiją. Kauno vidurinės dailės mokyklos auklėtinei, garsių akvarelistų Česlovo Kontrimo ir Algirdo Lukšto mokinei akvarelė ir grafika visada buvo prie širdies. Būtent už monotipiją iš ciklo „Erdvė ir laikas“ (2004) išeivijos dailininko Teofilio Petraičio premijų dailės konkurse 2006 m. Kryževičienė pelnė diplomą, o 2008 m. tame pačiame konkurse už akvarelę „Žolių šnabždesys“ (2005) – II premiją.

Tačiau tikroji kūrybos transformacija menininkės kūryboje įvyko apie 2000-uosius metus išvykus į Ameriką, kur ji pragyveno beveik 12 metų. Neišdildomą įspūdį paliko susidūrimas su JAV didmiesčių kultūra, Čikagos dangoraižiai – tie spindintys stiklo ir plieno blokai, kurių languose atsispindi saulės blyksniai, slenkantys vaizdai, Mičigano ežero mėlis, vakaro žara. Lietuvoje liko tai, kuo iki tol buvo stipri dailininkės kūryba, – folklorinė tematika, siužetinis naratyvas, kamerinė nuotaika. O naujas gyvenimas vertė ieškoti kitokio meninio žodžio –­ raiškaus ir efektingo, ne pasakojančio, bet atskleidžiančio įspūdį, kartu įsiklausančio į vidinį balsą, tylaus, minimalistinio. Iš ateities materiją simbolizuojančio blizgaus audinio juostų, tarytum iš tekstilės gijų, dailininkė pradėjo pinti architektoniškus paveikslus išgrynindama kūrinio struktūrą, pasiekdama neįtikėtinos precizikos ir žaliavos dematerializavimo. Šie paveiks­lai intriguoja neatitiktimi tarp audiniui įprastos technikos (dvinytis pynimas, ruoželis) ir įspūdžio, kurį tekstilininkė geba sukurti tokiomis elementariomis priemonėmis. Juolab kad postmodernistinio „medžiagų sukeitimo“ principo autorė, regis, specialiai nesiekia. Jos darbai estetiškai patrauklūs, paslaptingi, dvelkia sustojusio laiko nuojauta, verčia stabtelėti, gilintis į skleidžiamą spalvos ir struktūros energiją. Kartais Liucija kliaujasi vienos spalvos emocine įtaiga, tačiau dažniau manipuliuoja aitrių atspalvių kontrastais sukurdama savotišką naujų technologijų meną. Modernumas nekonkuruoja su tekstile – darbai sukurti tipiškomis tekstilės medžiagomis ir priemonėmis.

Dar 9 dešimtmetį Kryževičienė viena pirmųjų pabandė iš galanterinės juostelės pinti monochromines, tamsoko kolorito kompozicijas autorine, aplikacijai artima technika. O „amerikietiškojo periodo“ (kurio principams ji ištikima ir dabar) darbuose Liucija mėgaujasi ryškiomis spalvomis, jos mintį užvaldžiusiu auksu ir sidabru, ryškaus vario blizgesiu, gilaus mėlio ir žalumos atspalviu. Tai ryški, provokuojanti ir laužanti stereotipus tekstilė.

Suvaldytas jausmas

Kryževičienės kūrybos transformacijos: nuo konkretybės link abstrakcijos, nuo monochromijos link kontrasto, nuo pilkumos link spalvingumo. Sulaukusi kūrybinės brandos, apkeliavusi pasaulį dailininkė įveikė spalvos baimę (jaunystėje kolegių ir Lentvario fabriko vadovų buvo kritikuojama dėl spalvingumo stokos). Akivaizdus to įrodymas –­­ metalu spindintys ryškūs paskutiniojo laikotarpio darbai.

Visus dailininkės kūrybos periodus sieja tikras ir išgyventas jausmas. Kūryboje daug emocijų – prislopintų ir atvirų, kartais geometrinės konstrukcijos slepiamų, varžomų lyg juostos, apvyniojančios paskutiniųjų tekstilės paveikslų pagrindą. Tai jausmas, įspraustas į geometrinės struktūros rėmą. Netgi tekstilės dizaino darbai (Lentvario kilimų fabriko projektai) turi kažką, išjaustą labai individualizuotai. Naiviu paprastumu dvelkia lietuviški margučių ir skrynių tapybos raštai, užpildantys klasikinę rytietiško kilimo struktūrą. Menininkės balsas tarsi prityla niūrokos paletės monotipijų cikluose. Tačiau ar galima ilgai slopinti jausmą emocingam ir veržliam kūrėjui? Turbūt ne, todėl jis prasiveržia ekspresyviuose augalų natiurmortuose, kuriuose dailininkė leidžia sau atvirauti, laisvai lietis emocijoms.

Greičiausiai nesumeluotas jausmas ir traukia žiūrovus į retrospektyvinę Kryževičienės parodą „Kūrybinės transformacijos“. Raiškius dailininkės kūrinius nesunku įsivaizduoti šiuolaikiniuose interjeruose, kur daug balto sienos ploto, stiklo, saulės šviesos, tačiau jie lygiai taip pat gali atrodyti ir retro aplinkoje praturtindami ją modernumo dimensija.