Pauliaus Žižliausko nuotr.

 

× Justina Zubaitė-Bundzė

Vilniaus dailės akademijos (VDA) profesorė, meno istorikė, medievistė Giedrė Mickūnaitė – tarptautiniu mastu pripažinta mokslininkė ir atsidavusi pedagogė, apie kurios paskaitas ir įkvepiantį darbą su studentais sklinda kelių kartų dailėtyrininkų legendos. Kalbamės apie naujausią jos knygą – mokslinę monografiją, iš dalies nulemtą pranašiškų nutikimų ir susitikimų, apie kūrybingą dailės kūrinių polilogą, dailės istorijos rašymą ir neišvaikščiotą Vilnių. 

Praėjusiais metais Amsterdamo universiteto leidykloje išleidote monografiją „Maniera Greca in Europe’s Catholic East: On Identities of Images in Lithuania and Poland (1380s-1720s)“, skirtą graikiškos manieros dailės sklaidai katalikiškoje Rytų Europoje. Papasakokite apie pastarųjų metų tyrimus, kartais gal netikėtų aplinkybių nulemtą jų atsiradimą. 

 

Monografiją rašiau vos ne dvidešimtmetį, o pavadinimą sugalvojau turbūt dar studijuodama doktorantūroje. Tuomet, interpretuodama Trakų salos pilies sienų tapybos kopijas, aiškiai suvokiau, koks aktualus graikiškos manieros LDK klausimas. Kadaise religines ir konfesines skirtis įveikusi bizantinė dailė lygintina su kiriliškąja raštija, tačiau pastarąją reprezentuoja bent jau Lietuvos Metrika, o tuokart apie dailę kuždėjo tik nuojauta. Tad kai 2006 m. pabaigoje į VDA Dailės istorijos ir teorijos katedrą užėjo Vytautas Raila pasikonsultuoti dėl Trakų bažnyčioje rastos tapybos, patikėjau, kad mokslinis nerimas gali būti pranašiškas. 

Visgi nuvykusi į Trakus suglumau, nes supratau galinti tik konstatuoti, kad matau bizantinio stiliaus dailę, bet nežinau, kaip ją interpretuoti. Teko gerokai pasimokyti, kol galėjau įvardyti ikonografiją, kelti prielaidas apie stilistiką ir galiausiai formuluoti hipotezę, kad bizantinė tapyba Trakuose – tai serbų Moravos mokyklos meistrų kūrinys. Nors Trakai išties sudaro viso tyrimo ašį ir lemia keturių šimtmečių chronologiją, monografijoje graikišką manierą – t. y. bizantinę dailę katalikiškoje aplinkoje – siekiau apmąstyti kaip kultūros reiškinį. Jo kaitą nagrinėjau per savasties ir svetimumo amplitudę, kurioje išskyriau tylos, derybų ir vertimų etapus. Džiaugiuosi, kad mano tyrimas, įvardydamas tapybos kultūrines ir geografines sąsajas, sutvarko šią paveldo dalį, o pasiūlydamas dailės istorijos pasakojimą plėtoja mokslinę diskusiją.

 

Kaip atsidūrėte istorinės, religinės dailės tyrimuose? 

 

Sakyčiau, dėl sąmoningo avantiūrizmo. Viena vertus, dar studijuodama dailėtyrą aiškiai supratau, kad šiuolaikinės dailės procesuose galiu ir noriu dalyvauti, bet tyrinėti traukia senąją kultūrą. Per paskutinį praėjusio amžiaus dešimtmetį nemažai lietuvių siekė išvykti į užsienį, tad nebuvau išimtis. Neseniai įsteigtas Vidurio Europos universitetas siūlė ne tik dailės istorijos magistrantūrą Prahoje, bet ir stipendiją, iš kurios galėjai pragyventi. Visgi, kaip vėliau buvo juokaujama, naujai įkurtas universitetas pasirodė besąs labiau orientuotas į Vidurio nei Vakarų Europą, nors šito tikėjosi jo steigėjai, tad rengiant paraišką Prahos programos buvo sustabdytos. Teko ieškoti ko nors kito, tad pasirinkau medievistiką Budapešte (iš kurio V. Orbano valdžia universitetą išgujo į Vieną). Vaizdų tyrimo pagrindus gavau VDA, o Budapešte pramokau dirbti su rašytiniais šaltiniais ir gerokai pralavėjau teorijos ir metodologijos srityse. Likau studijuoti doktorantūroje, ir štai iki dabar dauguma mano tyrimų apima vėlyvuosius viduramžius ir naujųjų laikų pradžią.

 

Kiek turėjau galimybių susipažinti su jūsų dailės istorijos pasakojimais, neišdildomą įspūdį padarė jūsų tyrimų lauko atvirumas ir daugybė durų, kurias atveriate. Čia šmėžuoja ir kūno, atminties, vaizduotės, ir „kito“ klausimai, kuriuos kiekvienas kasdienybėje ar darbuose  apmąstome savaip. Kaip šiuolaikinės kultūros temos atkeliauja į istorinius dailės tyrimus?

 

Kadangi gyvename šiandien, tai ir istoriją rašome iš dabarties perspektyvos, dabarties skaitytojams. Išties, daugelį klausimų, kuriuos užduodu praeities kūriniams ir reiškiniams, randu šiuolaikiniame mene. Polilogą su kūriniais nepaisant jų chronologijos skatina darbas akademijoje – dauguma mano kolegų ir nemažai studentų yra šiuolaikiniai menininkai. 

 

Meno istorikė Inesa Brašiškė 2024 m. Meno kritikos apdovanojimų renginyje šmaikščiai užsiminė apie meno istorikų cecho pavydą rašantiems menininkams, kuratoriams, gal net kritikams. Pavydo gaida atsirado dėl tikro ar menamo šių tekstų drąsumo, žanro laisvumo. Ar jums pasitaiko tokia pavydo liepsnelė?

 

Tekstui keliu estetinius reikalavimus, bet negalėčiau sakyti, kad stokoju laisvės juos rašydama (va laiko tai stokoju). Džiaugiuosi, jei pavyksta parašyti taikliai, tiksliai, taupiai, o metodologinė precizika šioms nuostatoms tik talkina. Tiesa, sykį anoniminėje recenzijoje mano straipsnis buvo pavadintas „džiazu“ – laikydama tai komplimentu, nusprendžiau džiazuoti smagiau. Žinoma, rašytinė ir sakytinė kalbos gerokai skiriasi. Dvidešimt metų dėstytojaudama, manau, esu išlavinusi auditorijos pajautą, kalbos ritmą, apimantį ir turinį, argumentavimą, interpretacijas, ir spontaniškas reakcijas. Rašau daug lėčiau ir reikliau, nors akademinis formatas man veikiau yra talkininkas nei kliūtis. 

 

Jūsų darbuose vengiama istorinio ir šiuolaikinio, juolab sekuliaraus ir sakralaus pasaulio supriešinimo. Kas ir kodėl jus domina šiuolaikinio meno kūrėjų darbuose?

 

Mano santykis su menu yra platoniškas griežtąja šio apibūdinimo prasme. Platonas poetams priskyrė pranašavimo dovaną ir nė kiek neklydo. Kai kurie meno kūriniai išties pranašauja, nes atpažįsta visuomenės ar kultūros nerimą anksčiau, nei jis įvardijamas žodžiais. Vėluojant sąvokoms, tą raišką gebame atpažinti tik retrospektyviai, tad kūrinius vadiname pranašiškais. Kita vertus, nors raiška keičiasi gana sparčiai, amžinieji kultūros klausimai lieka. Tarkim, ar asmuo yra kūnas? Vienaip į jį atsakys relikvijorius, kitaip herojaus statula, trečiaip Žygimanto Augustino tapybos ir istorijos veikėjams „skolinami“ autoriaus minkštieji audiniai, ketvirtaip Rūtos Spelskytės „Slenkantys ir augantys“ – mezginys iš autorės iššukuotų plaukų. Visuose juose kūnas yra ir aktualus, ir dalinis, būtent tai yra kūrinių nervas, tuo pačiu metu ir maitinantis, ir keliantis alkį. 

 

Pakalbėkime apie dailės istorijos pasakojimų kūrimą, apie mokytojus ir įkvėpėjus. 2023 m. sudarėte dvigubą VDA žurnalo „Acta Academiae Artium Vilnensis“ numerį, skirtą prof. Aleksandrai Aleksandravičiūtei, savo naujausią knygą skyrėte vengrų medievistui Jánosui M. Bakui. Kuo šie tyrėjai ir jų darbai jums svarbūs? Kodėl akademinio lauko žmonėms svarbu megzti šiltus profesinius ryšius su patyrusiais mokslininkais, pedagogais, bendraminčiais? 

 

Profesijos pirmtakai, mokytojai ir mokiniai yra terpė, kurios neatstos jokie iššūkių ir proveržių institutai. Ši bendrystė yra tarsi mechanizmas, kuriame vieni, pasak brangios kolegės A. Aleksandravičiūtės, yra variklis, kiti kuras, treti tepalas. Keičiantis šiais vaidmenimis tik maža veiklos dalis tampa mokslo produkcija, kur kas didesnė – tai būtinoji, jokiai apskaitai nepasiduodanti akademinė atmosfera.

Turėdama privilegiją gyventi normalybės sąlygomis, ypač vertinu kolegas, kurie tokia normalybe negalėjo mėgautis. Pirmoji mano sudaryta knyga „Kuriantis protas brangesnis nei turtai“ (2009) buvo skirta Marijai Matušakaitei jos 85-mečio proga. Mariją pažinojau tik iš jos dailės istorijos tyrimų, susipažinti turėjome per knygos pristatymą, bet tądien važiuojančią dviračiu mane kliudė automobilis, nusibrozdinau veidą, tad renginį teko praleisti. Taip ir nesusitikome... Išties, festschriftų nusipelno veik kiekvienas, tik, deja, pajėgos kol kas nepakankamos jiems parengti. Apmaudu, kad mano disertacijos vadovas J. M. Bakas mirė 2020 m. ir monografiją galėjau skirti tik jo atminimui.

 

Apie jūsų paskaitas, ryšį su studentais sklando legendos. Prie durų būriuojasi anaiptol ne tik istorinę dailę tyrinėjantys doktorantai. 2012 m. jūsų sudarytas leidinys „Dailėtyra: teorijos, metodai, praktikos“ tapo viena svarbiausių „parankinių“ menotyros studentų knygų. Kaip, jūsų akimis, keičiasi mokymas, kas šiandien domina studijas akademijoje pasirinkusius dailėtyrininkus? 

 

Tikrai, meno doktorantų turėjau kelis kartus daugiau nei menotyros. Galbūt atrodo keista, nes tyrinėju viduramžių kultūrą. Kita vertus, gyvenu dabartyje, tad su meno studentais bendraujame sklandžiai ir, tikiuosi, abipusiškai naudingai. 

Geltonąjį dailėtyros vadovėlį, kaip jį vadina studentai, rengiau galvodama apie menotyros programos studentus, iš visiškai pragmatinių paskatų (nors pratarmėje išpažįstu pavydą literatūrologams, anksčiau parengusiems teorijų apžvalgas). Tuometė studijų krepšelių politika vertė didinti studentų skaičių, pakirto mūsų puoselėtus individualaus darbo įpročius ir papročius. Vadovėlis atsirado kaip išeitis iš keblios situacijos. Lygiai taip pat aktualu buvo (o ir yra) dalyvauti tarptautiniuose akademinės dailėtyros svarstymuose, parodyti ne tik dailės, bet ir jos tyrimo metodų bei praktikų istoriškumą.

Dėstytojo darbą VDA vadinu socialine sanatorija – visada esu tarp intelektualių ir kūrybingų jaunų žmonių, išmintingų ir geranoriškų kolegų, o tai gali pasiūlyti tikrai ne kiekviena darbovietė. Pakanka palyginti neretai mokyklinius ir sukaustytus rašinius bakalauro studijų pradžioje ir savarankišku mąstymu, savitu balsu pasižyminčius baigiamuosius darbus, kad į akademiją vestų prasmingo darbo paskata. Tai pastovusis dėstytojo darbo dėmuo. Kintamasis dėmuo yra studentai, kurių kaita atitinka visuomenės kaitą. 

Bakalauro studijose auga motyvuotų meno lauko dalyvių ir moderatorių skaičius, mąžta angažuotų tyrimams studentų. Visgi abi tendencijos išsilygina magistrantūroje, o doktorantūra skirta tik tyrimams. Kinta temos, jose, kaip ir visoje Europoje, vyrauja XX a. problematika ir istorija tampanti XXI a. pradžia. Džiugu, kad pagaliau sistemingai nagrinėjama dailininkių kūryba, drąsiai keliami socialiniai, psichologiniai klausimai. Kiek apmaudu, kad menksta susidomėjimas kūrinio forma ir medžiagiškumu, dalį studentų baugina tikrovė, tačiau guodžia virtualybė.

 

Būtų  smalsu kartu pasivaikščioti po Vilnių. Neseniai pasirodė jūsų su kolegomis sudarytas „Vilniečių albumas“. 2006 m. esate parašiusi ir miestui skirtą knygą „Vilnius. Baroko miestas“. Kokie, jūsų akimis, Vilniaus literatūra ir menas? 

 

„Vilniečių albumas“ sumanytas ir įgyvendintas vadovaujantis tęstinumo ir kaitos nuostatomis. Pirmąją įkūnija albumų tradicija ir jubiliejų kultūra, antrąją – siekis ją papildyti ir keisti, visų pirma išsivaduojant iš albumo kaip liūdesio ir netekties žanro. Todėl apsisprendėme pristatyti miestą kaip žmonių kūrinį ir aplinką, kuri neapsiriboja architektūra. Viliuosi, kad pavyko, – albumas išėjo daugiabalsis ir daugiavaizdis, temiškai nuoseklus, bet pakankamai įvairus. Puikus kontrastas mano rengtam „Baroko miestui“, įtaigiose Kęstučio Stoškaus fotografijose užsimirštančiam praeityje.

Pasivaikščioti po Vilnių norėčiau ir aš. Judėdama įprastais maršrutais pažįstu tik menką miesto dalį, be to, sostinėje tėra vos keli objektai, kurios esu tyrinėjusi ar ketinu tyrinėti. Vilniaus meno ieškočiau galerijose ir dailininkų dirbtuvėse – kaip vilnietiškiausius įvardyčiau Eglės Ridikaitės „Kultūringų grindų“ ir Liudo Parulskio „Baroko ir betono“ ciklus. Kadangi užaugau Kaune, neturiu tų specifinių paauglystėje mezgamų fizinių ir simbolinių ryšių su Vilniumi. Galbūt todėl literatūrinis Vilnius man veikiau atsiveria Jurgio Kunčino „Tūloje“ nei Ričardo Gavelio „Vilniaus pokeryje“. Visgi labiausiai šis miestas man atsiskleidžia 6G autobuse, kurio maršrutas nuo Naujosios Vilnios iki Žaliojo tilto darniai jungia socialinį ir gamtinį miesto reljefą.