Valdo Ozarinsko retrospektyva „Architektas be architektūros?“ Šiuolaikinio meno centre veiks iki 2019 m. sausio 13 d.
Šio teksto rankraštis pradėtas rašyti ant reklaminio bloknoto, užsilikusio po dar vieno architektūros / interjero dizaino apdovanojimų renginio. Tiesa, prie šio tiesiogiai prisideda Lietuvos architektų sąjunga – savanoriška profesinė organizacija, turinti skatinti (užtikrinti?) profesionalumą ir kūrybiškumą. Ar bent jau profesionalumą tais atvejais, kai architektūra tampa funkcijos tarnaite. Vis dėlto iškalbinga: į viešųjų erdvių interjero konkurso finalininkų sąrašą nepateko ne tik estetiškai pagavus, o ir – ne mažiau svarbu – istoriškai konceptualizuotas bei funkciškai pagrįstas „Isora+Lozuraityte Studio for Architecture“ kūrinys optikai Vokiečių gatvėje. Architektai (i)novatoriai niekada nebuvo stiprioji LAS pusė (be abejo, suprantu, jog oponuoti galima labai paviršutinišku „juk laimėtojus renka rimta komisija!“ argumentu, tačiau šįkart apsieikime be ekspertinio žinojimo sudievinimo). Nenuostabu, jog su LAS kaidaise nesutarė nonkonformistas Valdas Ozarinskas, trumpam „sugrįžęs“ į kitame Vokiečių g. gale esantį Šiuolaikinio meno centrą. Virginijos Januškevičiūtės kuruota retrospektyva pristato jo sėkmių bei nesėkmių (su visomis iš to plaukiančiomis ir kartais tik numanomomis, o kartais – pernelyg akivaizdžiomis pasekmėmis) istorijas.
Vadinti V. Ozarinską vien architektu neteisinga, tad didžiojoje salėje atsirado 7 skirtingas veiklos sritis ar požiūrio taškus atskleidžiančios dalys, o dar 3 išsikerojo į kitas pastatui būtinas, tačiau tradiciškai neparodines erdves: kino salę, rūbinę bei pirmo aukšto fojė. Tikriausiai ne visi žino arba prisimena, jog nuo 10 dešimtmečio antros pusės iki pat mirties 2014-aisiais V. Ozarinskas buvo ŠMC architektas, atsakingas už parodų architektūrą ir tų trijų viešų erdvių, kurias nedaug pakitusias galima pamatyti kaskart apsilankius, rekonstrukciją. Paroda inkorporuojama į egzistuojančią erdvę, arba – tiksliau – pati fizinė erdvė tampa parodos dalimi ir kaip objektas, ir kaip kontekstas. Rodos, kur daugiau, jei ne ŠMC, buvo galima surengti šio konceptualaus, vizijų, ambicijų, tačiau kartu ir pykčio kupino, procesualumo, socialinės kritikos ir technologizavimo strategijomis eksperimentavusio kūrėjo retrospektyvą. Svarbu pabrėžti, jog V. Ozarinskas retai dirbdavo visai vienas – prisidėdavo ir kiti architektūros, vizualinio meno lauko veikėjai, daugelyje projektų talkindavo Aida Čeponytė, kuri, manau, nepelnytai stumtelėta į pagrindinio herojaus šešėlį.
Viena vertus, Ozė praktiškai įgyvendino kelis interjerų projektus, kurie šauniai, bet greičiausiai neintencionaliai atliepė etimologines architektūros ištakas – antikiniame Viduržemio jūros regione arkhitéktōn buvo vadinami karo mašinų statytojai, mokslininkai-praktikai anachronistine prasme. 1996–1997 m. sukurtų, trumpai gyvavusių ir iki šiandien nebeišlikusių Vilniaus barų „NATO’s“ ir „Neperšaunama liemenė“ interjerai pasižymėjo militaristine, išdidžiai galią ir kietumą demonstruojančia estetika. V. Ozarinską taip žavėjęs absoliutus formos utilitarizmas jo kūryboje vis tiek persiklodavo su idėjų ir asmeninių preferencijų plotme. Karo funkcijai tobulai pritaikytos raketos „NATO’se“ tapo grynai vizualine interjero detale, iš pažiūros nepatogūs metaliniai „Neperšaunamos liemenės“ baldai pagaminti iš ardomo skaičiavimo mašinų gamyklos inventoriaus, o abiejų barų sienas puošė interjerų autoriaus inicijuotos fotografijų serijos, atitinkamai vaizdavusios sunkiasvorius ginklus laikančius vyrus (dėl kadravimo nukirstomis galvomis) ir raumeningus netoli baro veikusio sporto klubo lankytojų kūnus.
Kita vertus, paroda ne veltui pavadinta „Architektas be architektūros?“, kadangi V. Ozarinskas tapo vizionieriumi ne savo noru. Daug architektūrinių jo projektų taip ir liko popieriuje. Štai XVIII a. prancūzų architektai aiškiai suvokė, kad bent tuo metu inžinerija neleis jų pastatų idėjoms virsti kūnu, o šios parodos herojui kelią užkirto žmogiškieji faktoriai: vidinės architektų cecho nomenklatūros intrigos, jo paties nonkonformizmas, privačių užsakovų nuomonės pokytis ir t. t. Dar ir dabar tarp šios profesijos atstovų įprasta teirautis, kiek esi pastatęs? Architektūra lygi galiai ir pinigams, t. y. turi įgauti fizinį pavidalą, o jei nesi pastatęs... Maloniai nustebau, jog teksto pradžioje minėtas konkursas įtraukė ir studentų darbų (tikras stebuklas, jei tarp jų būtų fiziškai įgyvendintų) kategoriją, vadinasi, vis dar rūpi kūrybinis mąstymas, galintis atsiskleisti autoriui iš anksto neapribojus savęs sąmatomis ir ekonominiais rodikliais. Oponavimas vyraujančiai pozicijai ir architektūrinei praktikai, kontrkultūra bei neįgyvendinti projektai tarsi leistų V. Ozarinską laikyti lūzeriu avangardistu, tačiau institucinė darbovietė, pirmosios Lietuvos architektų konceptualistų kartos bičiulystė suteikė platformą reikštis kitais būdais. Popierinis architektas (V. Ozarinskas baigė būtent architektūros, o ne kokias kitas studijas Vilniaus dailės institute) tam tikra prasme buvo priverstas atsigręžti / nusigręžti į meno lauką ir mažesnio mastelio, kitokios specifikos ekspozicijų architektūros sritį.
Perdirbimo, perdarymo, naujo panaudojimo galimybės V. Ozarinskui buvo svarbios ne ekologine, o konceptualia ir netgi praktine prasme. Negalima ignoruoti bendros socialinės – politinės, pilietinės, kriminalinės, finansinės ir pan. – 10 dešimtmečio situacijos įtakos jo kūrybai. Ji įgalino laisviau eksperimentuoti, bet kartu pasižymėjo tam tikru finansiniu bei psichologiniu šalies nuovargiu. Iš vienos pusės, destabilizuotą atmosferą V. Ozarinsko darbuose atitinka dekonstrukcija, konvencionalių formų, sprendimų ir medžiagų neigimas, tam tikri natūriniai mainai kūryboje, pvz., tiesioginiu visuomenės centro Neries krantinėje projekto provaizdžiu tapo kelių centimetrų dydžio radijo lempos detalė. Kiek jūsų pastebėjo, kad ŠMC „prekystaliu“ po fojė rekonstrukcijos tapo virš žemės pakibęs tikro sklandytuvo sparnas? Kartais inžinerinės, funkcinės detalės būdavo panaudojamos kaip formos provaizdis, kitais atvejais perkeliamos į svetimą kontekstą, – taip eliminuota, transformuota ne tik pirminė daikto paskirtis, bet ir lankytojui įprasta prasminė erdvė. Net V. Ozarinsko brėžiniai ar nuorodos nepaklūsta sutartinėms amato precizikos ir informatyvumo taisyklėms – labiau panašėja į eskizus ar užuominas. Iš kitos pusės, jis tiesiog pergyvendavo kokios nors medžiagos ar spalvos etapus: metalas, guma, oranžinė, juoda...
Juoda – paskutinės personalinės parodos „Filtrai“ (A. Mončio namuose, Palangoje, 2014) ir turbūt garsiausiai nuskambėjusios (tiesa, po Lietuvos paviljono Hanoveryje skandalo) su Audriumi Buču kuruotos „_formalizmas_:_ne_sėkmės_“ parodos (ŠMC, 2010) spalva. Pastaroji tapo itin kritišku „sėkmės istorijų“, kultūrinio lauko bei jo veikėjų tarpusavio santykių komentaru, tinkamai neįvertinus, deja, apgaulingo tokios kritikos metalygmens. Kitaip tariant, į konkrečią auditoriją nukreipta ironija gali virsti ne tiek esamų spragų, problemų apnuoginimu ir pripažinimu, o sėkmingu ego manevru. Tačiau kiek daug skirtingų atspalvių gali įgyti viską į save sugerianti ir, rodos, vienoda juoda! Formalizmo, profesionalizmo ir apskritai gyvenimo alegorija.
A. Bučas (formaliai žvelgiant, „tikresnis“ architektas pagal įgyvendintų objektų kiekį) tapo „Architektas be architektūros?“ retrospektyvos architektu ir sekdamas kolegos bei draugo V. Ozarinsko principais nuleido dalį didžiosios ŠMC salės lubų grotų ir taip sukūrė parodos dalis skiriančias ažūrines sieneles. Mano galva, tokia pastato intervencija – grynai formali. Ar V. Ozarinskas džiaugtųsi, o gal kaip tik pasibjaurėtų tokiu sėkmingu, tvarkingu jo palikimo įkurdinimu šiuolaikinio meno institucijoje? Parodoje taip pat eksponuojamame (ir internete randamame) Evaldo Janso filme iš „_formalizmo_:_ne_sėkmių_“ atidarymo tuometinė ŠMC kuratorė Renata Dubinskaitė taria: „Skirtumas tarp sėkmės ir nesėkmės yra visiškai formalus.“
Ore sklandantys metaliniai eksponatų stendai meta šešėlius, primenančius play, back, fast forward ir panašius grotuvo simbolius, tarsi nurodydami, jog šią istoriją galima prasukti, sustabdyti ar pasileisti iš naujo, net jei paties žmogaus nebėra. Ozė gerai nujautė, kam, kiek ir ko reikia atskleisti, kaip suvaldyti skirtingas savo veiklos kryptis. Akivaizdu, su juo nei tiesiogiai, nei per kūrybą anksčiau nesusidūrusius lankytojus ši retrospektyva prislėgs dydžiu ir kontekstų gausa (paprasčiau tariant, būtinybe nuo nulio gilintis į daugybę persiklojančių ir vis dėlto skirtingų procesų), tačiau suinteresuotieji bus nustebinti Lietuvai unikalios asmenybės mąstymo ir praktikų sąveika, realia, o ne apsimestine savistaba. Architektūros ir šiuolaikinio meno laukui kompleksinis V. Ozarinsko palikimas turėtų tapti bent jau pamokančia istorija, prie kurios galima vis neformaliai grįžti: skip, play, rewind.