Mykolo Valantino paroda „Tėvas“ Šiuolaikinio meno centre ir paroda „Stoka“ Lietuvos banko Pinigų muziejuje

 

Šiuo metu Vilniuje tuo pačiu metu vyksta dvi turtingos parodos. Kone metus laukta jaunojo menininko Mykolo Valantino pirmoji personalinė paroda „Tėvas“ Šiuolaikinio meno centre ir nedidelė, jauki, laikina Lietuvos banko Pinigų muziejaus ekspozicija pavadinimu „Stoka“. Abi parodos, sukvietusios, mano manymu, kardinaliai skirtingas tikslines auditorijas, gilinasi į sudėtingai primityvią nepritekliaus temą.

Teigiama, kad Edipo fazėje vaikas patiria tėvą kaip tą, kuris kontroliuoja prieigą prie resursų, gali duoti arba atimti, nustato ribas ir leidžia arba neleidžia tapti savarankiškam. Vėliau šią simbolinę funkciją, pasak psichoanalizės pradininko Sigmundo Freudo, perima pinigai. Jie psichologiškai siejasi su kontrole, saugumu, nepriklausomybe ir galia valdyti savo aplinką. Kadangi tėvas iš pradžių reguliuoja resursus, pritarimą ir saugumą, pinigai pasąmonėje tampa pakaitalu – tuo, kas leidžia išgyventi be tėvo. Todėl esą bėdos su pinigais dažnai atspindi neišspręstus konfliktus su tėvo figūra: autoriteto baimė gali virsti sėkmės ar uždarbio baime, maištas prieš tėvą – neatsakingu išlaidavimu ar finansinės atsakomybės atmetimu, o pritarimo poreikis – pinigų naudojimu savivertei ir pripažinimui įgyti.

 

 

Mykolas Valantinas, „1K (Dekonstruotas tūkstantis)“, 2025 (detalė). Fotopolimerinės ir ofsetinės spaudos plokštės, aliumininiai šilkografiniai spaudos rėmai su vandens ženklais ir UV apsaugos elementais, „ECO3 Arziro Design+“ apsaugos elementų kūrimo programinė įranga, stiklas, stalo ekspozicija. Luko Mykolaičio nuotr.

 

Nenoriu toliau analizuoti šios teorinės paralelės. M. Valantinas ją savo paroda iliustruoja tiesiogiai, tačiau nevienakryptiškai. Autoriteto vaikymasis čia prasideda tėvu ir baigiasi šiuolaikinio meno institucijos poreikiu. Ekspozicijos ašimi tapo jo tėvo Ryčio Valantino grafikos darbai, tarp jų ir pirmieji nepriklausomos Lietuvos pinigai – miško žvėrimis dabinti talonai, pakeitę SSRS rublius. Tarytum siekdamas savo paties kūrybinės ir individo autonomijos, M. Valantinas su kuratoriaus Povilo Gumbio ir dirbtinio intelekto pagalba pristato tėvą ne tik kaip savo autoritetą, bet ir kaip asmenį, autonomišką meno kūrėją.

Nepaisant atvirumui, pokyčiams ir maištui nepavaldžių, nuobodžių muziejinių rėmų, kuriuose eksponuojamas R. Valantino kūrybinis archyvas, ir formalios ekspozicinės erdvės sterilumo, tėvo ir sūnaus bendradarbiavimą iš naujo apibrėžiančio kaip šiuolaikinį meną, empirišką M. Valantino kūrybos estetiką patirti nesunku. Akis ir ausis prikaustanti videoinstaliacija, kuria baigiasi paroda, kaip ir visi šio menininko darbai, dėmesį sutelkia ne į gražių, prekinių vaizdų ir garsų kūrimą ar panaudojimą, o į prisiminimų ir sentimentų paieškas, mito konstravimą.

Mitą menininkas konstruoja iš tiesų pasakiškai. Tai, kaip daugiasluoksniškai praeitis ir ateitis susikerta destruktyvioje M. Valantino kūrybinėje dabartyje, yra įtraukiai šizofreniška. Net miško gyvūnai, menininko tėvo kurtuose talonuose atspindėję nepriklausomos, nesuvaržytos jaunos Lietuvos įvaizdį, atgyja ir toliau kartojasi parodoje kaip gaivališkos prigimtinės jėgos. Kitas autoriaus būdas konstruoti mitą ir savo paties realybę regimas videoinstaliacijos pasakojime, kai jis su drauge lankosi vietovėse, kurias susipažinę lankė jo tėvai. Vienintelis išties nuoseklus autoriaus siekis – klastojant pasigaminti sau patrauklią tikrovę.

Kaip būtis yra fundamentali egzistencijos kategorija, lygiai taip vertė yra esminis dalykas norint suprasti egzistencijos reikšmę ir tikslą. Kuratoriaus P. Gumbio teigimu, autoriaus kūrybinio veikimo logika neturi sąmoningo vertybinio kryptingumo, todėl yra amorali. Iš pirmo žvilgsnio tikrai neaišku, ką autorius vertina. Mes visi tikime tuo, kas vertinga, arba tuo, kas yra vertė, o tikėjimo darbas – vienas sunkiausių. Bedvasės vertės paieškos gyvenime neretai tampa banaliu pinigų troškimu ir jų naudojimu siekiant savivertės ir pripažinimo. 

Ieškodamas kūrybinių autoritetų, M. Valantinas neapsiriboja tėvu. Anksčiau jis gręžėsi į tautinio paveldo kūrėją Mečislovą Ežerskį. Šį kartą parodoje galima aptikti šamano, vilkų globėjo Petro Dabrišiaus eksponatų ir, svarbiausia, užčiuopti jo tiesioginį santykį su pačiu menininku ir jo pasakojimais. M. Valantino gręžiojimasis į šamanizmą, gamtines ir antgamtines vyriškumo jėgas tik įrodo poreikį kažkuo tikėti ir vertinti. 

 

 

Mykolas Valantinas, „Pinigų dėžė“, 2025. 3,5 mln. litų 1000 litų nominalo banknotais (1991 m., pirmoji laida), kartoninė dėžė. Luko Mykolaičio nuotr.

 

Tačiau neapleidžia mintis, kad pasirinkta parodos forma tokiai atvirai, smalsiai, retorinei kūrybai buvo ribota, tarytum patvirtinanti mūsų laikmečiui būdingą negebėjimą įsipareigoti. Nei, pavyzdžiui, videosiužete rodomiems romantiniams santykiams, nei apskritai šiuolaikinių menininkų dažnai nuvertinamam profesijos amatui, nei pačiai deklaruojamai laisvei. Kaip teigia filosofas Byungas-Chulas Hanas, šiandien tikime, kad esame ne pavergtas subjektas, o laisvas, nuolat besivystantis ir vis iš naujo save išrandantis projektas, todėl renkamės vaikytis mistinį, nuolatos formą keičiantį aitvarą, taip kurdami amžinąjį kūrybos variklį. Už gryną pinigą siekiame nepriimti nieko, valiūkiškai netikime jokiomis konstantomis siekdami neįmanomybės, kuri ekspozicijoje įsikūnija kaip kartoninė dėžė, pilna 1000 litų banknotų. 

Neišleista į apyvartą, bet tikra kupiūra su šiandien vertės ir laisvės simboliu tapusiu Mikalojumi Konstantinu Čiurlioniu – savotiškos tuštybės išraiška. Kone trijų tuometinių atlyginimų vertės popierius tarsi yra tikras, bet išties bevertis. Tai vienintelis kartas, kai ant lietuviškos nacionalinės valiutos buvo vaizduojamas meno kūrinys. M. K. Čiurlionio „Karalių pasaka“ – tikras neišpildytas pasakiško finansinio pasitenkinimo pažadas. 3,5 mln. litų, gulintys dėžėje ant grindų, tarytum apibendrina parodos mintį: galbūt už pinigus galima nusipirkti tapatybę be varginančių paieškų, o jei pinigai padirbti – gal net niekam žalos nėra padaryta.

Valantino kurtus talonus, virtusius pagrindine parodos „Tėvas“ ašimi ir kai kurių iš mūsų vaikystės žaislais, galima išvysti eksponuojamus ir Lietuvos banko Pinigų muziejuje veikiančioje laikinoje parodoje „Stoka. Nuo planinės ekonomikos saulėlydžio iki nepriklausomos Lietuvos pinigų reformos (1985–1995)“. Nors paroda pavadinime aiškiai nurodo konkretų laikotarpį, ji nėra sausai apžvelgianti ekonomiškai sunkiausius metus Lietuvos istorijoje. Apsilankiusi joje kartu su prisiminimais iš Šiuolaikinio meno centro, į nepriklausomos Lietuvos ekonomikos kūrimąsi, kurio nemačiau ir nepatyriau, pažvelgiau psichologizuotai. Nenoromis piršosi paralelė tarp pastangų kurti nepriklausomą valstybės ekonomiką ir bandymų kurti individo nepriklausomybę.

Mažutėliame tamsiame kambaryje ant sienų kabo viso labo trys eksponatai: muilas, džinsai ir šiandien sieninį kalendorių labiau primenantis tualetinis popierius. Tik išdrįsus atverti sunkokai pastebimas sienas, it kokias banko saugyklos duris, apsinuogina apdulkėjusi archyvinė medžiaga. Šį architektūrinį sprendimą sukūrę Dominykas Savickas ir Kristijonas Nenartavičius-Šikšnelis nukreipė parodos lankytojų dėmesį nuo formalių, atstumą kuriančių ekonominių sąvokų ir procesų, kurių niuansai dažnai supainioja net akyliausius stebėtojus.

Nors parodos kuratoriai Dainius Makauskas ir Tomas Vaitkus siūlo į tą dešimtmetį žvelgti be nostalgijos, jie vis dėlto nepateikia jo kritinės analizės. Tačiau pabrėžia pagarbą žmonėms, savo sprendimais ir atkaklumu padėjusiems formuoti valstybės finansinę ateitį, kurioje dabar gyvename. „Deficito“ ir „blato“ žodžiais apibūdinamas parodos pasakojimas suformuotas nuosekliai, chronologiškai. Jis prasideda nuo vėlyvojo sovietmečio aplinkos skurdo ir tęsiasi iki pirmųjų nepriklausomybės metų ekonominės įtampos. 

Abi parodos turi tą pačią kulminaciją – litą. 1993 m. birželio 25 d. į apyvartą išleisti pinigai tapo aiškiu valstybingumo ir nepriklausomos raidos ženklu. Ilgą laiką tik įsivaizduojamos ir pagaliau tikrove virtusios laisvės simboliu.

Apžvelgiamose parodose eksponuojami piešiniai, nuotraukos, talonai, vaizdo reportažai ir kiti objektai ekonominius iššūkius pateikia kaip socialinius plačiąja prasme ir atskleidžia visuomenės pastangas juos įveikti. Nors parodos tam tikru požiūriu panašios, Šiuolaikinio meno centro ekspozicija ginčija idėją, esą stoka baigėsi su naujos finansų sistemos pradžia.

Paroda „Stoka“ lankoma nemokamai nuo antradienio iki šeštadienio. Iki kovo 1 d. veikiančią M. Valantino parodą „Tėvas“ už pusę kainos galima aplankyti trečiadieniais.