Ieva Gudaitytė. „Stereoscopus“: garso (pažinimo) menas

Medijų meno paroda „Stereoscopus“ (kuratorės Evelina Januškaitė ir Monika Valatkaitė) galerijoje „Arka“ veiks iki kovo 26 d.

Šiomis dienomis nuo realybės dar galima spėti pabėgti į galerijas. Parodos, kurtos ir kuruotos prieš prasidedant karui Ukrainoje, kelia (į) anų laikų klausimus – jų salėse menininkas (o su juo ir lankytojas) gali sau leisti sustoti ir patyrinėti subtilesnes kasdienybės detales, atspindėti abstraktesnes sąsajas, jungiančias žmogų su pasauliu. Nebandysiu apibrėžti meno vaidmens. Vis dėlto eidama per Aušros Vartų gatvėje įsikūrusioje galerijoje „Arka“ veikiančią garso meno parodą „Stereoscopus“ mąstau apie laisvę menui būti pasaulio stebėtoju ir klausytoju.

Garso mene pažintinė funkcija, ko gero, yra stipresnė nei kitose šakose. Dėl pakankamai jaunos istorijos ir ilgai apleisto visuomenės garsinio raštingumo, garso mene kontekstų ir nuorodų biblioteka lankytojui yra sunkiau prieinama. Galbūt todėl garso menininkai neretai renkasi meninio tyrimo – norisi pridurti, ir meninio švietimo – metodus, o siekdami sukurti naujus įvairiems garsiniams fenomenams atskleisti reikalingus įrankius, parodas dedikuoja plačiai ir abstrakčiai pasaulio pažinimo ir patyrimo garsu temai. Ne išimtis ir ši paroda: per įvairias galerijos erdves išsidėsčiusios Jokūbo Čižiko, Mato Drukteinio, Vyginto Orlovo, Roberto Becceros, Laurynos Narkevičiūtės, Andriaus Šiurio ir Demet­rio Castellucci’o instaliacijos žaidžia su erdve ir kviečia susipažinti su kitokiais klausymosi būdais.

 

Matas Drukteinis. „Labirintas“. Nuotrauka iš galerijos „Arka“ archyvo.
Matas Drukteinis. „Labirintas“. Nuotrauka iš galerijos „Arka“ archyvo.

 

Tokie meniniai garso tyrimai yra šiuolaikiški tiesiogine šio žodžio prasme – juose istorinis laikas dažnai neegzistuoja. Taip kūrinys tampa nepriklausoma sala įvykių ir atradimų vandenyne, o tai prisideda prie minėtos kontekstų trūkumo problemos ir garso menui kelia grėsmę likti ties lakonišku ir nieko nepasakančiu epitetu „įdomus“. Vis dėlto „Arkos“ erdvėse radau pavyzdžių, kaip garso menas gali atliepti kultūrinį laiką – nors ir subtiliai, nedrąsiai, nevienareikšmiškai.

Pradėsiu nuo tiesiogiai jį nagrinėjančių J. Čižiko ir D. Castellucci’o darbų. Pirmasis, kuriuo ir prasideda paroda, kelia žmogaus kūno ir technologijos santykio problemas: čia nagrinėjami tiek mūsų kuriami, tiek mus veikiantys elektromagnetiniai laukai kviečia į apmąstymus apie pasaulio ir savęs pažinimą bangomis. Klausdamas, kaip mus veikia ne tik atrasti nematomi reiškiniai, bet ir kaip šis suvokimas keičia socialines paradigmas, J. Čižikas pabrėžia neišvengiamą technologijų įtaką pasaulėžiūrai – nuo pirmųjų sovietinių technoreligijų iki noro mokslininkams patikėti pomirtinio gyvenimo skaičiavimus. D. Castellucci į istorinę realybę žvelgia daug proziškiau ir instaliacijoje „Handbrake (!)“ (liet. stovėjimo stabdis) automobilių kultūrą naudoja kaip būdą kalbėti apie ritmus ir trikdžius. Mano nuomone, automobilio, kaip svarbios erdvės reikštis asmeninei tapatybei, sociokultūriniam momentui bei garso ir muzikos vartojimo kultūrai, potencialo menininkas neišnaudojo, tačiau čia radau visada džiuginantį interaktyvumą. Salės viduryje eksponuojamas netradicinis muzikinis instrumentas – stovėjimo stabdis – leidžia lankytojui pertraukti erdvėje skambančią muziką ir taip stabdymo veiksmui suteikia metaforinių reikšmių. Nesiimu spėti kūrėjo intencijų, bet šioje salėje radau taip galerijose išsiilgto humoro prieskonį – ne tiek pokštą, kiek lengvumą, ironijos, o gal absurdo ar baltų sienų rimties pašiepimo akimirką. To ypač tikiuosi iš garso meno, kuris per dada judėjimą ir futurizmą žadėjo parodų auditorijoms atnešti naują, žaismingą būdą mėgautis kultūra.

Kiek kitokį interaktyvumą radau V. Orlovo taikliai pavadintame „Dangogarsyje“, kur suskamba už lango matomas giedras ir pavasariškas Vilniaus dangus. Menininko pasirinkti parametrai – debesų ir saulės šviesos kiekis, paros metas – realiu laiku verčiami į garsus ir atneša į galerijos erdvę metafizinį priminimą, kad būtent klausydamiesi pažįstame erdvę. Greta išverstų dangaus garsų girdžiu ir pro langą į kambarį patenkantį gat­vės triukšmą: instaliacija mano patirtį sujungia su kitais miestiečiais, o galeriją – su likusiu pasauliu. Šis efemeriškas lokalumas atliepia garso bangos tarsi tekančio vandens metaforą, padeda išsikelti naują hipotezę – ši paroda ne tik apie garso pažinimą, bet ir jo gebėjimą sujungti žmogų su kitais. Be istorinio konteksto, garso meną nuo izoliacijos gelbsti ryšiai su vieta, padedančia jį įžeminti čia ir sugretinti su dabar.

Ryšiai ir garsas veda prie žodžių, kuriems skirta R. Becerros skulptūros ir garso instaliacija „The System“ (liet. sistema). Čia dėmesys skirtas būtent kalbai, jos fonetikai ir metaforoms, įkūnytoms reikšmėms ir sub­jektyviam pažinimui. Pavadinimas sufleruoja egzistuojant tvarką, pagal kurią žodžiai susiję su savo skambesiu – ką sužinotume apie save, jei tą tvarką suprastume? Kalba, žodis, balsas yra neišvengiamai žmogiška. Galbūt būtent dėl to šiandien balso sintezė tokia aktuali, o kalbos fonetinėms savybėms pritaikyta nauja epistemologijos šaka akustemologija (kelianti klausimą, kaip ką nors suprantame iš paties garso) gali būti matoma vienu iš būdų suprasti egzistencinius žmonijos klausimus. Garso menas gali pasiūlyti alternatyvią poeziją.

R. Becerros keliami klausimai aktualūs ir lingvistams, ir garso tyrėjams – einant per parodą tampa akivaizdu, kaip arti mokslinių metodų yra šiuolaikinis (garso) menas. Norint sudėtingus reiškinius komunikuoti ir daryti prieinamesnius tenka pasitelkti tekstą; probleminius klausimus keliančioms instaliacijoms neužtenka įspūdžio, tam reikia ir paaiškinimo. Šiuolaikiniai menotyrininkai, nagrinėdami kalbinių diskursų įsitvirtinimą mene, ypač meniniame (pa)tyrime, rašytojo įgūdį įvardija kaip būtiną šiandienos menininkui: įvaldytas žodis gali tiek įgalinti jį ar ją industrijoje, tiek sukurti darbams pridėtinę vertę kituose kultūriniuose mūšiuose. „Stereo­scopus“ šis egzistencinis šiuolaikinio meno klausimas taip pat neaplenkia: skaityti ilgokus parodos aprašymus ar neskaityti jų? Ar gali garso menas būti pats sau, be akademiško žodyno ir kontekstų paaiškinimų? Galbūt iššūkis yra suprasti, kam skirtas aprašymas? Atrasti naujus būdus, kaip geriau galėtume tekstą įkomponuoti į jutiminį parodos patyrimą – tarpdisciplininiame garso mene lankytojas skatinamas ne tik kritiškai klausytis ar stebėti, bet ir skaityti.

Noriu atkreipti dėmesį į galerijos internetiniame puslapyje esantį tekstą, kuriame „Stereoscopus“ vadinamas įvykius ir procesualius vyksmus jungiančiu garso meno projektu. Apžvelgdama parodą turiu atsisukti ir į save, kuri tuose vyksmuose nedalyvavo. Pavasarišką savaitgalio dieną, kai galerijoje nesutikau nė vieno žmogaus, per tuščias sales nuo vieno kūrinio iki kito mane vedė tik tamsios, garsą sugeriančios užuolaidos. Fizinis jų praskleidimo veiksmas intrigavo ir aš leidausi nešama alisiško jausmo, kad galerija yra skirta man ir mano kelionei per ją. Šį jausmą atliepė ir M. Drukteinio „Labirintas“, kuriame radau mane visada paperkančią temą – žmogaus santykį su miestu, jo kolektyviais triukšmais ir kitais socialumo ataidais. „Labirintas“ yra interaktyvaus ir naratyvinio garso meno pavyzdys, kai vizualinė estetika ir šviesos instaliacijos skatina tarp kambaryje išsidėsčiusių garso šaltinių eiti lyg per labirintą, sumažina aprašymo būtinybę – paverčia jį instrukcija.

Jei miestas mane žavi naratyviniu potencialu, L. Narkevičiūtės ir A. Šiurio projektas „Sight“ (į lietuvišką vertimą menininkai įtraukia keletą prasmių – stebėti, regėjimas, žvilgsnis, vaizdas, matymas, požiūris, nuomonė ir t. t.) apeliuoja į abstrakcijos grožį. Kompiuteriu generuotas kraštovaizdis ir binauraliniu būdu įrašytas galerijos salės perimetre skambantis garsas lankytojui siūlo pasinerti į šviesos ir tamsos žaismą, atsiriboti nuo realybės ar kasdienybės ir, anot aprašymo, patirti „keturmatę dimensiją – erdvės ir laiko kismą“. Garsui atėjus į vizualaus meno galerijas, o technologijoms tobulėjant, menas įgijo įrankių dar kartą peržiūrėti svarbiausius žmogiškosios patirties ramsčius: laiko, erdvės ir savo paties kūno suvokimą. Šis kūrinys yra puikus tarpdisciplininio meno žaidimų su absoliučiomis idėjomis pavyzdys, pabrėžiantis medijų galimybių universalumą – tiek dėl galimybės nukelti lankytoją į abstrakčias multidimensines realybes, tiek žaismingai įsitraukti į automobilių pertekliaus problemą.

Ar reikėtų tarp šių polių ieškoti kompromisų, o garso menui – konkretesnių ryšių su realybe? Viltingai laukiu ir politiškesnio, socialiai atsakingo, ne tik klausimus keliančio, bet ir savo poziciją garsiai deklaruojančio garso meno. Tačiau tai visiškai nereiškia, kad abstrakčios instaliacijos yra mažiau prasmingos ar intriguojančios. Gal ir ne visai šviežiam, bet tiek Lietuvos, tiek užsienio galerijų salėse vietos ieškančiam žanrui dar reikia atrasti lankytoją ir jį informuoti apie vieną ar kitą nuorodą, metaforą ar sąsają. „Stereoscopus“ yra žingsnis to link – dydžiu ir temų įvairove ši paroda jungia konkrečias problemas kvestionuojančius ir pasaulio pažinimą peržvelgiančius darbus. Šiandien, kai karo šešėlis neišvengiamai kelia ir mūsų (menų) tapatybės klausimus, jie gali priminti apie mūsų vaidmenį pasaulinėje tarpdisciplininio meno tradicijoje, priminti apie laisvę būti klausytoju, nepriklausomu ir objektyviu pasaulio tyrėju, gal net kultūros mados formuotoju. Pasinaudokime šia laisve. Nueikime į parodas.

Fotoreportažas iš parodos ČIA