× Goda Aksamitauskaitė

2021-ųjų rudenį internete šmėstelėjo informacija apie naujo privataus Adomui Galdikui skirto muziejaus atidarymą. Visuomenei jis atsivėrė istoriniame Arklių g. pastate su paroda „Žvelgiu į peizažą...“. Didesnio ažiotažo nei viešumoje, nei mano rate ši žinia nesukėlė, tad nusprendžiau viena akimi sekti muziejaus veiklą. Tačiau ir toliau – tyla. Suintriguota susitikau su muziejaus direktore, menotyrininke Ieva Kuzminskaite-Staigiene norėdama išsiaiškinti, kaip tokia erdvė apskritai atsirado ir kuo A. Galdiko palikimas gali būti aktualus šiandieniniam žmogui.

 

Studijos „Mikita“ nuotrauka

 

Sakoma, kad Adomas Galdikas – antras pagal reikšmingumą Lietuvos dailininkas po Mikalojaus Konstantino Čiurlionio. Taip teigė Algirdas Julius Greimas, Jurgis Baltrušaitis bei žinomas M. K. Čiurlionio tyrinėtojas, estų poetas Aleksis Rannitas, savo įkvėpėju jį laikė ir Viktoras Vizgirda, Pranas Gailius, o pernai skaitydama tuometinę spaudą radau faktą, kad 1956 m. Niujorke, „Feigl“ galerijos grupinėje parodoje, A. Galdiko tapyba kabėjo šalia Henri Matisse’o! Šis faktas jo palikimą, manau, pakelia į naują lygmenį, tačiau kol kas, atrodo, A. Galdikas Lietuvoje nesulaukia pelnyto įvertinimo.

Na taip, iš šiandieninės perspektyvos arsininkai, rodos, sudedami į vieną būrį. Motyvai tarsi atgyvenę, formatai – maži, spalvos – neišraiškingos, tad plačiajai visuomenei galbūt nekyla noras gilintis į kiekvieną autorių atskirai. Kaip kolekcininkas Arnas Jurskis atrado A. Galdiką, ėmė pirkti jo kūrinius, o galiausiai nusprendė įkurti muziejų?

A. Jurskis A. Galdiko darbus pradėjo kolekcionuoti nuo abstrakcijų, šie darbai itin tiko jo moderniame namų interjere. Tačiau vėliau į jo rankas pateko Antano And­rijausko monografija „Adomas Galdikas. Lyrinės abstrakcijos erdvių link“ (2015), susidomėjimas ir azartas augo, tad dabar Arnui priklauso didžiausia privati A. Galdiko kūrinių kolekcija Lietuvoje. Darbai buvo įsigyjami iš Vilniaus, JAV aukcionų, galerijų, įvairių kolekcininkų: Jauniaus Gumbio, Algimanto Miškinio, Viliaus Kavaliausko, Edmundo Armoškos, Rolando Valiūno ir kt. Norisi garsinti šį vardą Lietuvoje – kad A. Galdikas būtų žinomas kaip pagrindinis lietuvių modernios dailės atstovas, iš kurio ir išaugo visi garsieji lietuvių modernūs dailininkai.

Dabartiniame muziejaus pastate anksčiau veikė Muzikos ir meno bibliotekos filialas, lankydavausi čia studijų metais. Atsimenu melsvai išdažytas sienas pirmame aukšte, sovietinius tapetus antrame ir niekas nė neįtarė, kad po jais gali slėptis tokia išraiškinga sienų polichromija. 2021 m. (iki muziejaus atidarymo rugsėjį) atlikti intensyvūs restauravimo darbai ir pavyko atkurti bajorės Elžbietos Bialozoraitės von Romer pakviestų meistrų XIX a. antros pusės sienų tapybą. Brandaus istorizmo fasadą sukūrė iš Sankt Peterburgo atvykęs architektas Vikentijus Gorskis, dirbęs ir prie kitų projektų Vilniuje (vienas žymiausių – Valstybinis Vilniaus mažasis teat­ras). Taigi pastatas išties atrodo solidžiai, muziejiškai, tačiau su A. Galdiku jis nėra niekaip tiesiogiai susijęs – paprasčiausiai menininko darbų kolekcija pagaliau rado ištaigingus namus, kurie, beje, pernai tarptautinės komisijos buvo įvertinti kaip geriausias interjero projektas Lietuvoje, suderinęs ir kultūrinį paveldą, ir šiuolaikinio interjero dizainą.

Kiek kūrinių dabar yra kolekcijoje? Fokusuojamasi į tapybą ar spektras platesnis?

Prieš porą savaičių kolekcija pasipildė vertingais eskizais iš A. Galdiko studijų Štiglico techninio piešimo mokykloje laikų (1914 m.), tad dabar joje sukaupta per 280 įvairių žanrų darbų. Rinkinyje daug įdomybių: anksčiau niekur neeksponuotų moterų portretų, tarpukario peizažų, natiurmortų, retų Paryžiaus laikotarpio tapybos kūrinių, vertingų Freiburgo peizažų, amerikietiškųjų abstrakcijų, charakteringų grafikos darbų, eskizų bei etiudų sąsiuvinių. Ankstyviausias turimas darbas – 1914 m. kapitelio piešinys, gipsinio modelio studija, taip pat svarbus ofortas „Nukryžiuotasis“ (1916), nes religiniai motyvai A. Galdiko kūryboje itin reti. Beje, A. Galdikas Štiglico mokykloje baigė oforto studijas, grįžęs tapo oforto technikos pradininku Lietuvoje. Muziejaus kolekcija nuolat pildoma. Kaip tik šiandien mums buvo pasiūlyta įsigyti išskirtinį sinkretinį krikščionybės ir teosofijos A. Galdiko kūrinį – nukryžiuotasis centre, o aplink jį kalnu saulės link kopia žmogystos. Tarsi iš M. K. Čiurlionio „Laidotuvių simfonijos“, tai tik darkart įrodo neabejotiną M. K. Čiurlionio kūrybos įtaką A. Galdiko tapybai.

Nemažą muziejaus kolekcijos dalį užima natiurmortai, kai kurie – tikros aliuzijos į H. Matisse’o kūrybą. A. Galdikas daug keliavo po Vakarų Europos meno centrus ir ilgai muziejuose studijuodavo modernistų darbus. Pats Justinas Vienožinskis klausdavo, kam leisti tiek laiko žiūrint į H. Matisse’ą, kodėl A. Galdiką taip domina fovistai, o jis ir toliau atkak­liai sėdėdavo Luvre. Taigi turime beveik netyrinėtų, kone spektakliškų natiurmortų netikėtais rakursais su muzikos instrumentais tarsi atgyjančiomis lėlėmis. Vėlyvosios A. Galdiko abstrakcijos sovietmečiu buvo tarsi visai ištrintos, o atgavus nepriklausomybę nepakankamai įvertintos, net dabar lankytojai jas vertina įtariai, nes tai nedidelių formatų, prancūziškąją lyrinės abstrakcijos liniją tęsiantys darbai, o ne tuometė brutalesnė didelio mastelio niujorkietiška abstraktaus ekspresionizmo mokykla. Kiek ironiška, kad A. Jurskis A. Galdiką atrado būtent per šias abstrakcijas.

Norėtume surinkti ir A. Galdiko asmeninių daiktų, tačiau juos sudėtinga gauti. Būtų galima depozito teise pasiskolinti iš Žemaitijos „Alkos“ muziejaus saugyklų – ten laikoma daugybė jo memorialinių daiktų, visa A. Galdiko rytietiškų suvenyrų kolekcija, molbertas, baldai, darbo drabužiai, garsioji dailininko skrybėlė.

Ar nėra rizikinga steigti vienam asmeniui dedikuotą muziejų? Pirma, antra, trečia paroda ir galiausiai išseks skirtingi kūrybos kampai, nejučia gali tekti kartotis arba stiprinti asmens kultą. Gal svarstėte rinkti ir A. Galdiko mokinių darbus?

Turime nemažai darbų, planuojame kas sezoną atidaryti naują parodą. Be abejo, reikės ieškoti būdų, kaip aktua­lizuoti menininko palikimą. Vienas jų – per mokinius, taip pat svarstau galimybę ateityje įtraukti virtualiąją rea­lybę. A. Galdiko darbai kabėjo bendrose parodose su Oskaru Kokoschka, jau minėtu H. Matisse’u bei Marcu Chagallu, Fernandu Léger. Atsivežti šių autorių kūrinių originalus į Lietuvą sunkoka dėl didžiulių draudimo mokesčių, tačiau, mano nuomone, būtent per virtualybę galima išplėsti meninius kontekstus. Beje, Paryžiuje A. Galdikas buvo vadinamas lietuviškuoju Pierre’u Bonnard’u, kodėl gi neparodžius jų greta? Oranžerijos muziejaus saugyklose yra A. Galdiko kūrinių, tad labai norėčiau ateityje surengti jo parodą Paryžiuje. 1931 m. paroda „L’Atelier Français“ galerijoje buvo lūžis A. Galdiko kelyje į pripažinimą: Waldemaras George’as „Šiuolaikinių menininkų“ knygų serijoje jam skiria monografiją „Galdikas“, o „Jeu de Paume“ galerija, Oranžerijos muziejus įsigyja jo darbų. Verta paminėti antrą svarbią A. Galdiko parodą Paryžiuje – 1948 m. lydimas žmonos Magdalenos, jis kreipėsi į vieno įtakingiausių XIX a. meno agento Paulio Durand’o-Ruelio galeriją. P. Durand’as-Ruelis buvo sukaupęs apie tūkstantį Claude’o Monet darbų, pusantro tūkstančio Pierre’o-Auguste’o Renoir, beje, ši galerija 1876 m. surengė antrąją impresionistų parodą Europoje. A. Galdikui direktorius atsakė, kad galerijos erdvės jau užpildytos trejiems metams į priekį, bet šis nepasidavė ir vis tiek parodė savo darbus. Galeristą taip sužavėjo A. Galdiko Freiburgo laikotarpio tapyba, kad leido organizuoti parodą, kada tik jis panorės. Paruošti ekspoziciją padėjo W. George’as, J. Baltrušaitis parodos globėju tapti pakvietė patį Paryžiaus meno direktorių, miesto muziejų ir bibliotekų vadovą Yvoną Bizardelį, parodoje vertėjavo A. J. Greimas. Tuomet ir meno kritikos žvaigždės André Chastelis, Raymond’as Cog­niat, Denysas Chevalier atkreipė dėmesį į A. Galdiko kūrybą.

Minėjote, kad kai kurie iš šių asmenų A. Galdiką laikė antru dailininku po M. K. Čiurlionio. Kodėl jūsų, A. Galdiko kūrybos tyrėjos, nuomone, antrasisnublanko?

Susidaro įspūdis, kad išsirenkama viena kita pavardė, tie dailininkai išaukštinami, o likę kiti priimami nenoriai. Galbūt čia išsiskleidžia ir komplikuotas išeivio likimas – tikrai ne visus išeivius lietuviai noriai susigrąžina į savo istorinę atmintį. Nors A. Galdikas jau tarpukariu buvo pasižymėjęs valstybingumo idėjomis, kūrė pirmuosius banknotus, medalius, reprezentavo šalį užsienio parodose, ten pelnė aukščiausius apdovanojimus, net ir išvykęs nesiliovė mylėti Lietuvos, skleidė tautiškumo pradą ir amerikietiškose abstrakcijose, jautė atsakomybę tautai. A. Galdikas yra sakęs: „...tapau užsienio gamtą, bet iš tiesų – Lietuvos vizijas.“ Simboliška, kad paskutinėmis gyvenimo dienomis jis nutapė lietuvišką kapų koplytėlę, vėliau buvo išvežtas į ligoninę. Gruodžio mėnesį, kai miršta ir gamta, ir spalvos, jis iškeliavo į amžinybę. Vėlgi simboliška, kad A. Galdikas gimė spalį – jam ypač patiko tapyti intensyvių rudeninių spalvų sprogimą. Apskritai A. Galdikas buvo itin gaivališka asmenybė. Tarkime, nusikabina savo paveikslą iš parodos ir bando taisyti, kol galiausiai apskritai sudegina. Jis buvo perfekcionistas – itin daug dirbdavo, bet ir dažnai persidirbdavo, kai kurie darbai tapdavo mechaniški. A. Galdikas nelaukdavo jokių įkvėpimo mūzų: kasdien keldavosi anksti ryte, 3–4 valandas pasivaikščiodavo gamtoje ir 10–12 valandų užsidarydavo dirbtuvėje.

 

Adomas Galdikas. „Koplytėlė lietuje“, drobė, aliejus, 24,5x33,5, 1918.

 

Kai kurie menotyrininkai teigia, kad, pavyzdžiui, jo amerikietiškos abstrakcijos yra visai prasti kūriniai, tačiau tai pernelyg trumparegiška. Dėl per didelio perfekcionizmo ne visi dailininko darbai tolygūs menine prasme, tačiau kiekviename kūrybos etape galima rasti aukso grynuolių. Ne visi A. Galdiko darbai datuoti, pasirašyti, kai kurie – be pavadinimų, todėl menotyrininkams šis daugiau kaip 4000 darbų palikimas kelia daug formalių problemų.

Paveikslo sudeginimas – menininko pozicija, ekstravagantiškumas ar jis iš tiesų kankinosi?

Jokio ekstravagantiškumo, jam tiesiog tą dieną nepatiko konkretus darbas, tad jį nusikabino. A. Galdikas buvo toks, koks buvo – be kaukių, nepataikaujantis normalumo standartams, viršūnėms, ištikimas sau. Apsimestinis geras tonas jam buvo svetimas. Dėl šių savybių jis dar labiau mane patraukė tyrinėti. A. Galdikas buvo užsispyręs žemaitis, labai dažnai keikdavosi žemaitiškai: šėtonas mieliausias, prisiplakėlis, dvasios ubagas, niekšas, neišmanėlis... Kita vertus, kas jį suprasdavo – neįsižeisdavo, viduje jis buvo nuoširdus, geros širdies, sutardavo su studentais, padėdavo atrasti jų individualumą. Per studentų streiką Kauno meno mokykloje stojo į studentų pusę. Taip pat pasižymėjo ironija – savo kūrybos kritikus kartais paslėpdavo peizažuose Pano ar Miškinio įvaizdžiais. Gebėjo pasijuokti tiek iš savęs, tiek iš tų, kurie juokiasi iš jo.

Dabar eksponuojate „Žydo Barucho portretą“ (1925–1926), Lietuvoje brangiausiai parduotą A. Galdiko kūrinį, nors jis net nelabai mėgo tapyti portretus. Ar A. Galdikas – brangus menininkas?

Ne itin, kitaip per tokį trumpą laiką, t. y. maždaug per 6 metus, nebūtų pavykę surinkti tokio dydžio kolekcijos.

Kelių kultūros lauko kolegų prabėgomis paklausiau apie jūsų muziejų – retas žinojo jį egzistuojant ir nė vienas nebuvo lankęsis. Kas yra jūsų muziejaus auditorija, į kokį lankytoją orientuojatės?

Šis muziejus yra kiek kitokio – patyriminio – pobūdžio. Mūsų šūkis: „Laikas sau, išgyvenant paveiksluose atspindėtas akimirkas.“ Tad dabar veikiančioje parodoje „Žvelgiu į peizaža...“ kviečiame į paveikslus žvelgti lėtai. Pačios muziejaus kamerinės erdvės padiktavo muziejaus koncepciją – čia ateiname mažomis grupelėmis su savo draugais, artimaisiais ir atvirai bendraujame, jaučiamės kaip namie, įsispiriame į šlepetes, geriame kavą ar arbatą, laisvai dalijamės mintimis. Pirmąjį sezoną vedu patyriminę edukaciją „Adomo Galdiko tapyba – tavo sielos peizažas“, kurioje lankytojai susipažįsta ne tik su A. Galdiko kūryba, bet ir gilinasi į jo asmenybę, ką jis mėgo skaityti, kokios muzikos klausytis, žiūrime archyvinius filmus, nagrinėjame tuometines fotografijas, A. Galdiko kūrybos šaknis, meninius kontekstus – taip atskleidžiama kone visa modernaus peizažo istorija. Vėliau dalyviai gamtos garsų ir miško kvapų erdvėje patys kuria savo sielos peizažą pasirinkta stilistika.

Ką skaitė ir ko klausėsi A. Galdikas?

Jis labai mėgo Sergejaus Jesenino, Aleksandro Bloko poe­ziją, bendravo su Baliu Sruoga, Kaziu Binkiu, Vincu Mykolaičiu-Putinu. Kaune vaikščiodavo į operas, dirbtuvėje klausėsi klasikinės muzikos, taip pat labai vertino liaudies dainas, Niujorke mėgdavo lankytis lietuvių liaudies muzikos koncertuose, turėjo ir ukrainiečių muzikos plokštelių. Muzikalumas atsiskleidžia ir jo kūryboje – emigracijoje kurtų peizažų kompozicijos lengvos, spontaniškos, kaligrafiškos, tad išeivijos tapybai skirtoje ekspozicinėje salėje tikslingai ieškojome įkūnijimo per muziką, sinestezijos patyrimo, kai kiti vizualaus modernaus meno muziejai garso, regis, prisibijo. Taip aktualizuojame antropologinę A. Galdiko kūrinių patirtį, nes jis pats tapydamas šokdavo, taip stipriai trypdavo dirbtuvėje, kad net žemiau gyvenantys kaimynai skųsdavosi.

Tad per edukacijas bandote įtraukti kuo daugiau juslių?

Norėjau pasiūlyti lankytojams netradicinę muziejinę patirtį. Užsiėmimuose siekiame atsipalaiduoti, įsijausti, kad pats žmogaus kūnas yra lyg peizažas, primenantis medžio siluetą: rankos kaip šakos, plaukai keičia pavidalą kaip lapai, liemuo – kaip kamienas, kojos – tvirtos šaknys. A. Galdikas buvo panteistas – save matė kaip peizažo elementą, kalbėdavosi su saule, teigdavo, kad akmenys, medžiai, žvaigždės turi savo sielą. Esu meno terapeutė, taigi kūrybą aktualizuoju per terapinius užsiėmimus, įtraukiau net aromaterapiją. Žinoma, galima apie menininką papasakoti formaliai – ir papasakoti gerai, – bet muziejuose trūksta namų jaukumo, nuoširdumo. Gidai perskaito paruošą tekstą, jį išmoksta, tačiau išlieka formalūs. Iš tiesų labai svarbu mylėti tai, apie ką kalbi – lankytojai jaučia autentišką energiją. Jie pastebi, kad erdvė ir potyriai pas mus yra visai ne tradicinio lietuviško muziejaus patirtis.

Mano pažįstami edukatoriai, gidai nebūtinai sutiktų su tuo. Vienos datos bėrimas po kitos, žinoma, atgyveno ir iš anksto paruoštų tekstų atmintinai niekas nesimoko, veikiau per ekskursijas ar dirbtuves pasitelkę tam tikrus jiems žinomus metodus suteikia dalyviams įrankius savarankiškai atrasti prieigą prie meno, kartais galbūt dekonstruodami patį kūrimo procesą ar įvesdami naujas technikas.

Norime, kad šiame muziejuje lankytojas būtų įkvėptas, sužavėtas, paveiktas emociškai. Nors įvairūs patyrimai muziejuje nėra naujiena (Lietuvoje MO užsiima panašiomis iniciatyvomis), bet pas mus patirtis intymesnė, subtili kamerinė erdvė nuteikia eiti gilyn į individualius atradimus. Smagu, kai lankytojas teigia, kad paskutinį kartą piešė mokyklos suole, bet ima į rankas pieštuką, kreideles ir įkvėptas A. Galdiko peizažų kuria savąjį – iškyla vaikystės ąžuolas, prie kurio miegojo, ir kt. Vėliau aiškinamės, ką tos spalvos, kompozicija galėtų reikšti. Tai puikus būdas draugams, kolegoms geriau pažinti vieniems kitus.

 

Adomas Galdikas. „Grybautoja“, popierius, ofortas, akvatinta, 20 x 29, 1922.

 

Sakėte, kad norėtumėte įsigyti daugiau A. Galdiko daiktų, o šis pastatas su juo neturi jokio tiesioginio ryšio. Ar jums svarbus memorialinis A. Galdiko muziejaus aspektas?

Šiame pastate dirbtinių naratyvų nekonstruojame. Nenorime jo apkrauti detalėmis, tačiau vieną kitą A. Galdiko memorialinį daiktą galbūt pasiskolinsime. Prieš mėnesį aukcione privačiam asmeniui buvo parduotas A. Galdiko namas Kaune, Žaliakalnyje. Nors paveldosaugos dokumentuose jis nurodytas kaip svarbus, nuo 1989 m. pati valstybė jį nustekeno, visai nesirūpino ir nerado ar neieškojo jokių būdų prikelti gyvenimui. Aukcioną aptikau netikėtai, dar prieš jam įvykstant kreipiausi į Vyriausybę, ministerijas, muziejų vadovus prašydama sustabdyti procesą. Kultūros ministerija atsakė, kad daugiau memorialinių muziejų Kaune nenumatyta steigti, tikimasi, kad naujasis savininkas apgriuvusį namą sutvarkys, o ant jo A. Galdikui įprasminti pakaks ir memorialinės lentelės. Manau, tai visiškai nepagarbus mūsų valstybės požiūris į paveldą – tiek į materialųjį, tiek į nematerialųjį. Namas buvo tarpukario kultūrinis židinys, ten gimė visos modernios dailės formavimosi procesai, rinkosi intelektualai, arsininkai, kūrę revoliucinius projektus. Dailininkų memorialinių muziejų Lietuvoje itin mažai.

Beje, šiemet Kaunas yra Europos kultūros sostinė, rengiami skambūs projektai ir tuo pat metu Kauno meno mokykla švenčia 100 metų jubiliejų, tačiau apie tai nekalbama. O juk Žaliakalnis galėtų tapti lietuviškuoju Monmartru! Manau, dabartinėje geopolitinėje situacijoje vėl kelsime klausimus apie autentiškumą, mūsų meno šaknis, tradicijas, savitumą, kultūrinį palikimą ir jo reprezentaciją ateities kartoms. Tautiškumas dabar ant bangos, tad situacija keisis ir milžiniškos liaudies meno kolekcijos bus iškrapštytos iš dulkančių valstybinių saugyklų.

Goda Aksamitauskaitė – menotyrininė, kultūrinių projektų vadovė ir koodinatorė, labiau mėgstanti prakalbinti kitus, negu kalbėti pati. Vizualumo politika, istorinė atmintis ir galia – raktažodžiai, visada patrauksiantys jos dėmesį.