2019 m. spalio 24 d. Luvro muziejuje pristatyta italų renesanso pažibai Leonardo da Vinci’ui skirta retro­spektyva. 500-ųjų menininko mirties metinių kontekste pristatytas projektas nestigo plačių užmojų: iš prestižinių JAV bei Europos kolekcijų atkeliavę meno darbai (beveik 140 paveikslų, piešinių, skulptūrų, rank­raščių) žadėjo ne tik publikai pristatyti išsamią da Vinci’o karjeros apžvalgą, bet ir atidžiau patyrinėti, kaip mokslinis pasaulio suvokimas paveikė meninę kūrėjo viziją.

Parodos ambicijas puikiai atspindėjo dar neregėto masto reklaminė kampanija: kur bepasisuksi – iš renginio afišų žvelgė „Gražioji Feronjė“. Metų renginiu tituluotos parodos pamiršti neleido ir reklaminiai filmukai bei nesibaigiantys socialinių tinklų priminimai su pastaraisiais metais itin išpopuliarėjusia grotažyme #mustsee. Sfumato genijaus akivaizdoje nublanko net neseniai duris atvėrusi kito meno pasaulio grando – prancūzų abstrakcionisto Pierre’o Soulages’o – paroda, kuriai Luvras skyrė vos keletą skelbimų kultūrinėje spaudoje.

Nenuostabu, kad norintiems iššifruoti da Vinci’o kodą teko susidurti su nemenkais skaitmeniniais iššūkiais: vos per pirmąsias valandas išparduoti visi spalio bilietai, neatlaikiusios lankytojų srautų strigo internetinės muziejaus kasos, o nesibaigiančios virtualios eilės priminė sezoninių išpardavimų suirutę. Po daugiau kaip pusvalandį trukusio puslapio atnaujinimo mygtuko spaudinėjimo PAGALIAU rankose (tiksliau, elektroninio pašto dėžutėje) turėjome bilietus į parodą. Prieš kultūrinio šopingo sukeltą ekstazę nublanko net ir faktas, kad vizito teks luktelėti gerą mėnesį. Kas tas mėnuo prieš #mustsee da Vincį?

Lapkričio 24-osios pavakarę išsiruošę į parodą gan greitai supratome: perteklinės renginio komunikacijos rezultatai gerokai pranoko organizatorių lūkesčius. Jau pirmoje parodos salėje bangavo minia lankytojų, tad stabtelėję prie etiketažo buvome neblogai aplamdyti. Itin įdomią ekspozicijos įžangą (pristatytas 1464–1482 m. periodas, tuo metu Leonardo mokėsi vieno žinomiausių to meto Florencijos skulptorių – Andreo del Verrocchio – ateljė) pavyko apžiūrėti be didesnių sunkumų. Akivaizdu, pirmieji menkiau media­tizuoti menininko kūriniai buvo įdomūs vos keliems lankytojams, kurie, kaip ir mes, džiaugėsi galėdami be skubos įsigilinti į detalius antikinių drapiruočių eskizus ir iš arti apžiūrėti monumentalią, tenebrizmo dvasią puikiai įkūnijančią bronzos skulptūrą „Kristus ir šventasis Tomas“ (A. del Verrocchio, 1467–1483). Lengviau atsipūsti galėjome ir antroje salėje, kurios prieblandoje rikiavosi da Vinci’o kūrybai didelę įtaką dariusių menininkų Piero del Pollaiuolo, Alesso Baldovinetti, Hanso Memlingo bei Lorenzo di Credi darbai.

Tikros linksmybės prasidėjo salėse, kuriose puikavosi menininkui pripažinimą pelnę kūriniai, jų eskizai bei reflektografijos, taip pat užrašų knygelės. Vietoje parodos eksponatų ore bolavo nesibaigianti išmaniųjų telefonų jūra, per kurios bangavimą nebuvo įmanoma dorai įžiūrėti subtilių techninių detalių. Vos pavykdavo bent keletą centimetrų priartėti prie darbo, tuoj priešais nosį išnirdavo ekranas, o čia pat – ir juo mosikuojantis lankytojas, kuriam pavykusi asmenukė, regis, buvo daug svarbesnė nei į #arty nuotraukos foną redukuotas meno kūrinys. Nors tokiose situacijose dažniausiai laikausi stojiškai, po valandos stumdymosi ir lipimo per galvas buvo sunku patikėti, kad vis dar esame muziejuje. Jautėmės tarsi prekybos centre, aidinčiame nuo prekių skenavimo aparatais virtusių telefonų pypsėjimo. Kelis kartus klausiamai nužvelgiau vos kelis sutrikusius salės darbuotojus, kurie tik skėstelėjo rankomis, suprask, ką čia padarysi su tokia minia.

Nenorom žvilgsnis nuo paties renginio nukrypo į lankytojus – prabėgom, keliom sekundėm stabtelinčius prie kas antro trečio geriau pažįstamo eksponato tik tam, kad pykštelėtų jo nuotrauką ir tuoj pat ją publikuotų socialiniuose tinkluose. Keli tokie kultūriniai turistai išvis visą parodą matė tik per išmaniojo ekraną, nepakeldami akių į esantį prieš juos itin retą eskizą ar jau nykstantį piešinį. Greta tokių greitojo meno vartotojų tas vienas kitas atidus lankytojas, nesibodintis sustoti, įsižiūrėti ir suvokti, kokios svarbos meno kūrinį regi, buvo toks retas, kaip ir eksponuoti Leonardo originalai.

 

Leonardo da Vinci’o piešinys. Autorės nuotrauka

 

Bene tragikomiškiausios akimirkos liudininkais tapome salėje, kurios centre eksponuotas iš pirmo žvilgsnio da Vinci’o „Paskutinę vakarienę“ primenantis monumentalus paveikslas. Dešimtys susižavėjusių lankytojų net išsijuosę kepė vieną nuotrauką po kitos šūkaliodami: „O, kaip didinga, kaip nuo­stabu, koks šedevras!“ Jauna mergina priešais mus suskubo instagramo paskyroje pasidalinti kūrinio nuotrauka, lydima iškalbingų grotažymių: #masterpiece #daVinci #lastsupper #mustsee. Greta rymanti pagyvenusi dama nesitverdama juoku man stukteli: „Įdomu, ar bent vienas pakėlė akis į etiketažą ir matė, kad tai Marco d’Oggiono nutapyta kopija?“ Bonne question, Madame.

Sausio pradžioje Luvro direktoriui Jeanui-Lucui Martinezui iškilmingai paskelbus, kad, remiantis 2019 m. statistiniais duomenis, muziejus išlieka lankomiausias pasaulyje (9,6 mln. lankytojų), susimąsčiau. Puikiai suprantu: Luvrui, kaip ir bet kuriam kitam itin specifinio periodo kolekciją kuruojančiam muziejui, gyvybiškai svarbu užtikrinti pakankamą lankomumą, lemiantį tiek valstybinę, tiek privačių mecenatų paramą, nuo kurios priklauso visi būsimi projektai. Kita vertus, ar visą dėmesį koncentruodamas į lankomumo statistiką muziejus nenutolsta nuo kultūrinės bei meninės misijos ir netampa dar vienu eiliniu turistiniu objektu, į kurį braunamasi ne dėl meninės kolekcijų vertės, o dėl instagraminio prestižo? Ar paviršutiniškų lankytojų internete plačiai paskleidžiamos banalios nuotraukos vertos daugiau nei tie keli ištikimi lankytojai, turintys reikiamą žinių bagažą, padedantį suvokti ir įvertinti muziejaus kuratorių darbą? Kiek išties besidominčių da Vinci’o kūryba liko už borto šluote iššlavus bilietų kasas?

Po geros valandos (ilgiau išbūti nei fiziškai, nei emociškai nepajėgėme) išėję iš parodos kaktomuša susiduriame su dar viena milžiniška eile. Šį kartą į virtualų pasimatymą su „Mona Liza“. Prisiminiau pirmąjį tikrą susitikimą su šiuo da Vinci’o šedevru: atmintyje vis dar ryškiai iškyla paveikslą aklinai užstojusių kinų turistų nugaros. Vakaro prieblandoje iš afišos šypsosi Leonardo. Visada pagalvoju, ką visą tai matydamas jis pasakytų? Džiūgautų neregėta šlove ar sukiotų pirštą prie smilkinio? Pirmoje pasitaikiusioje kavinaitėje pakeliame simbolinę taurę už da Vincį ir jaučiame, kaip gurkšnis po gurkšnio įtampa slūgsta. Pro kavinės langą vis žvilgčioja gražioji Feronjė, o telefone supypsi žinutė iš Luvro: „Įvertinkite savo vizitą.“

Autorės nuotraukos