45-oji šiuolaikinio meno mugė FIAC vyko spalio 18–21 d.

Kiekvieną spalį Paryžiuje prasideda pantagriueliška šiuolaikinio meno puota, į kurią įsisukus sunku išlaikyti sveiką protą ir nesprogti nuo meno renginių gausos. Pradedant retrospektyvomis, galerijų vernisažais ir savaitgaliniais festivaliais, rudenį karūnuoja tradicinės šiuolaikinio meno „mišios“ – tarptautinė meno mugė FIAC. 45-oji laida žadėjo pasotinti net ir didžiausią gurmaną: 7 ekspozicijų erdvės, 195 užsienio galerijos, dešimtys solo show, performansų bei konferencijų leido pasijusti tikru F. Rabelais romano herojumi ir stačia galva pasinerti į meniškų malonumų sūkurį. Kaip ir praėjusiais metais, be Didžiuosiuose rūmuose tradiciškai pristatomos pagrindinės mugės ekspozicijos, šiuolaikinis menas pasklido po visą Paryžių: Mažuosius rūmus („FIAC Projects“ monumentalių instaliacijų programa), populiarias aikštes ir sodus („Hors les Murs“ programa), vietines galerijas, meno fondus bei muziejus.

Nors prancūziškasis rendez-vous galerijų kiekiu ir nusileido savo „konkurentėms“ – „Frieze“ ir „Art Basel“ (260 ir 291 dalyvaujanti galerija), regis, FIAC labiau orientavosi ne į kiekybę, o į kokybę. Simboliškai išsivaliusi kičą, komercinį meną ir finansinių reitingų „ryklius“ mugė susitelkė į medijose rečiau matomus, bet ne mažiau įdomius, kritikų pripažintus kūrėjus, meninės raiškos įvairovę bei darbų turinį. Nepaisant kūrinių ir per juos analizuojamų siužetų, temų, problemų gausos, galima išskirti tris vyravusias tendencijas: ekologija ir jos keliami iššūkiai, konceptualus minimalizmas bei meninė brando partnerystė.

Spartėjantčio klimato atšilimo ir ekologinių katastrofų akivaizdoje menininkai vis dažniau kvestionuoja susvetimėjimo ir vartotojiškumo problematiką, taip siekdami užmegzti dialogą su publika ir atkreipti dėmesį į pamažu tirpstantį gamtos grožį. Bene didžiausią įspūdį paliko galerijos „Vistamare“ stende pristatyto italų menininko Mimmo Jodice’s solo šou. Gimtojo Neapolio gatves dokumentuojanti nespalvotų nuotraukų serija akimirksniu pagauna žiūrovo akį išskirtiniu dėmesiu objektui, tobula šviesos ir šėšėlio harmonija. Nepaisant fotodarbuose įamžinto architektūros ir meno objektų grožio, žiūrovą pribloškia gyvybės trūkumas ir iš jo kylantis nerimastingumas. Apokaliptinėmis nuotaikomis dvelkiančios tuščios gatvės, skverai ir kavinės, it vaiduokliai vėjyje besiplaikstantys skalbiniai – gali pamanyti, kad kažin kokia jėga išsunkė visą Neapoliui būdingą dolce vita dvasią, be kurios miestas virto bauginančia fosilija.

Autorės nuotraukos

Verta paminėti „Imane Farès“ galerijos pristatyto Libano menininko Ali Cherri instaliaciją „Where Do Birds Go to Hide“ („Kur eina slėptis paukščiai“), sužavėjusią originalumu ir išgryninta estetika. Mėlynais džiunglių motyvais dekoruoto galerijos stendo centre menininkas „pasodino“ nuogą medžio kamieną, kuriam vietoj šakų „įtaisė“ žmogaus kaulų dalis. A. Cherri mintis tiesmuka ir aiški – žmogui vis agresyviau kišantis į natūralius floros ir faunos santykius, paukščių migracijos mastai didėja ir tik laiko klausimas, kada paskutinį kartą išgirsime pavasarį pranašaujančią giesmę. A. Cherri nuogastąvimai rezonuoja su skandinavų dueto „Elmgreen & Dragset“ („Emmanuel Perrotin“ galerija) instaliacija „To Whom It May Concern“ („Tiems, kuriems galėtų rūpėti“), vaizduojančią šimtą bronzinių jūros žvaigždžių. Vendôme aikštėje nusidriekęs, naujus klimato kaitos iššūkius simbolizuojantis kūrinys dėmesį patraukia ne tik originalia forma (skirtingai nei kitos, mugės kontekste pristatytos monumentalios skulptūros „Elmgreen & Dragset“ instaliacija akcentuoja horizontalų planą), bet ir socialiniu pranešimu. Apeliuodami į Paryžiaus klimato kaitos susitarimą menininkai originaliai panaudoja jūros žvaigždės kaip vilties ir regeneracijos metaforą bandydami atkreipti dėmesį į būtinybę keisti gamtą žalojančius civilizacijos įpročius.

Minėtinas gigantės „Gagosian“ stendas, kuriame pirmuoju smuiku griežė vokiečių menininkė Katharina Grosse. Per solo šou kūrėja pristatė praėjusią žiemą Medičių viloje sukurtą monumentalią instaliaciją „Ingres Wood“ iš vilos teritorijoje rastų nuvirtusių pušų bei drobių, kurias K. Grosse ištapė vaivorykštės spalvomis taip akcentuodama kūrinio tarpdiscipliniškumą. Tapybiškai skulptūrišką instaliaciją papildė šešių tapybos darbų serija „Be pavadinimo“, spalviškai atkartojanti „Ingres Wood“ koloritą. Ekologijos temai artimų darbų netrūko ir kituose mugės stenduose, iš kurių išsiskyrė poetiška japonų menininko Shimabuku nuotraukų serija „Leaves swim“ („Air de Paris“ galerija), Pietų Korėjos menininko Lee Ufano instaliacija „Relatum“ („Kamel Menour“ galerija) bei „Jousse Entreprise“ galerijos stende pristatytų menininkių Clarisse Hahn (fotografija), Evos Nielsen (ofortai), Elisabettos Benassi (instaliacija) kūryba.

Autorės nuotraukos

Palyginus su pernykšte flashy laida, šiųmetė mugė labiau orientuota į konceptualią kūrybą bei minimalistinę raišką. Itin sužavėjo „Andrehn-Schiptjenko“ (Švedija) galerijos stende pristatytos žaismingai groteskiškos JAV skulptoriaus Tony’o Matelli’o skulptūros „Feet“ („Pėdos“), „Four Seasons (Autumn)“ („Keturi metų laikai (Ruduo)“), „Arrangement“ („Išdėstymas“) bei „Head“ („Galva“, 2018). Iš cemento ir marmuro sukurtos antikinių skulptūrų bei jų dalių kopijos kontrastuoja su akį rėžiančių spalvų bronziniais vaisiais ir daržovėmis, taip kvestionuojama klasikinės kultūros vieta šiuolaikiniame pasaulyje bei jos santykis su šiuolaikiniu vartotoju. Niujorko galerijos „303“ pristatyta iš Lenkijos kilusios menininkės Alicjos Kwade instaliacija „WeltenLinie“ patraukė originaliais geometriniais sprendimais ir gebėjimu į darnų vienį sujungti itin skirtingas medžiagas (plieną, aliuminį, bronzą, cementą ir medį). Iš aliuminio ir veidrodžių sukurta struktūra bei aplink ją strategiškai išdėlioti skirtingų spalvų medžių kamienai kūrė beribio miško ir jame besisukiojančių smalsuolių iliuziją. „Mažiau yra daugiau“ tendencijai artimų darbų pristatė galerijos: „Ben Brown Fine Arts“ (Lucio Fontana „Concetto Spaziale, Attese“ ir Yvesas Kleinas „Sponges“), „Krinzinger“ (Hansas Opas de Beeckas „Marbles“), „Catherine Issert“ (François Morellet „Signalisation“), „Sprüth Magers“ (Kaari Upson „MMDP III“).

Lyginant su kolektyvinėmis parodomis, kuriose konkretus kūrinys dažnai ištirpsta ir / ar susilieja su mase, talentingai surežisuoti dialogai tarp dviejų dažnai itin skirtingų, bet vis dėlto bendrą kalbą tarpusavyje randančių menininkų suteikia FIAC ekspozicijai dinamiškumo ir išlaisvina nuo teminių interpretacijų. Paryžiaus mugėje buvo pristatyti devyni dinamiški duetai, iš kurių įsimintiniausiais tapo Anita Molinero ir Richard’as Baquié („Thomas Bernard“ galerija) bei Sayre’as Gomezas ir Kathleen Ryan („François Ghebaly“ galerija). Rokenrolo dvasia alsuojančios žaismingos A. Molinero („La Regina“) ir R. Baquié („Kasdieninės metafizikos istorija“) skulptūros žiūrovui pristatė į meno istorijos paraštes nustumtus, menkiau pažįstamus Europos avangardistus, kovojusius su 1980 m. plačiai paplitusiais amerikietiškais kūrybos standartais. „Ghebaly“ galerijos stende pristatytas S. Gomezo ir K. Ryan duetas itin kūrybiškai analizuoja amerikietiškąją popkultūrą bei vartotojiškos visuomenės distopiškumą. S. Gomezas įkvėpimo semiasi iš pamažu nykstančios smulkiosios prekybos ir apleistų parduotuvėlių-vaiduoklių, kurių vitrinos tampa idėjiniu monumentalių drobių branduoliu (tapybos darbų serija „Déjà vu“). K. Ryan, kūryboje supriešindama blizgią vartojimo prekių išorę ir agresyvių medžiagų (betono, surūdijusio metalo) atšiaurumą, akcentuoja tamsiąją idiliškos amerikietiškosios svajonės pusę. Instaliacija „Between Two Bodies“ („Tarp dviejų kūnų“), vaizduojanti tarp dviejų masyvių granito luitų suspaustus apelsinus (glazūruotas porcelianas ir plienas), simbolizuoja kiekvieno iš mūsų kasdien patiriamą vartotojiškos visuomenės spaudimą.

Mugė nebūtų mugė, jei joje nebūtų sudaryti stambūs finansiniai sandėriai. Jau ankstyvą ketvirtadienio rytą, po išvakarėse organizuoto VIP vernisažo, kultūrinė spauda mirgėte mirgėjo nuo straipsnių, narstančių, kas, ką ir už kiek įsigijo. Nemažai galerijų („David Kordansky“, „Hyunday“, „David Zwirner“, „Nahmad Contemporary“, „Daniel Templon“, „Nathalie Obadia“ ir kt.) stenduose pristatytus darbus ar didžiąją jų dalį išpardavė per pirmąsias mugės valandas. Dienai įpusėjus, spaudą pasiekė ir du rekordai – už 2,5 ir 6 mln. dolerių parduoti Philipo Gustono ir Louise Bourgeoise kūriniai. Šie rezultatai tik įrodo, jog, nepaisant šiuolaikinio meno rinkoje tebevyraujančių ir į reitingų viršūnes vis daugiau komercinių menininkų „ištempiančių“ finansinių spekuliacijų, užkietėjusių meno kolekcininkų akyse kritikų ir meno istorijos įtvirtinti kūrėjai bei eksperimentuoti nebijantys jaunieji talentai visada reprezentuos tikras ir ilgaamžes vertybes, į kurias verta investuoti.

45-oji mugė buvo tarsi spalvinga, naujų meninių atradimų ir potyrių kupina kelionė, įrodžiusi, kad šiuolaikinio meno scena yra daug platesnė ir neapsiriboja vien hirstais, murakamiais & Co. Nors centrinėje mugės alėjoje ir kabėjo milžiniška, itin nedaug vietos fantazijai paliekanti Jeffo Koonso ir Cicciolinos nuotrauka, kūrinys (?) nesulaukė tiek dėmesio, kiek buvo galima tikėtis. FIAC’o potencialą akcentavo ir po trejų metų pertraukos į Didžiuosius rūmus sugrįžusios mega galerijos „Houser & Wirth“ vadovas Neilas Wenmanas, spaudos konferencijoje teigęs, kad Paryžius pamažu, bet užtikrintai grįžta į didžiąją sceną, priviliodamas vis daugiau svarbių užsienio kolekcininkų. N. Wenmanas sveikino ir mugės organizatorių iniciatyvą aktualizuoti stendų nuomos kainodarą: šiemet nuomos mokestis mažoms ir vidutinėms galerijoms skirtoje zonoje buvo su mažintas 5 %, o didžiosioms – ūgtelėjo 2,2 %. Taip FIAC užsitikrino stabilias pajamas, o finansiškai pažeidžiamesnės galerijos, kuriose dažniausiai karjerą ir pradeda nauji talentai, – galimybę prisistatyti tarptautiniu mastu. Paskutinėmis žiniomis, panaši kainodara greitai bus pritaikyta 2019 m. numatytoms „Art Basel“ bei „Frieze“ mugėse.

Belieka viltis, kad renginiui diriguojanti Jennifer Flay toliau sėkmingai vystys šiemet pradėtas organizacines reformas ir akcentuos kultūrinio aspekto svarbą meno mugės konceptui.