Spalio 21–24 d., po metų pertraukos, Paryžiuje įvyko 47-oji tarptautinė šiuolaikinio meno mugė (FIAC). Šiemet FIAC’ui teko susidurti su ne vienu išbandymu: dėl renovacijos uždarius mugės namais tapusius Didžiuosius rūmus renginys perkeltas į gerokai mažesnę, Marso laukuose įkurtą laikinąją parodų erdvę. Organizatoriai buvo priversti net trečdaliu apkarpyti dalyvių sąrašą, o galerijos – kardinaliai keisti numatytą scenografiją. Pasikeitus mugės lokacijai teko atsisakyti ir publikos itin pamėgtų dukterinių projektų: Mažuosiuose rūmuose iki šiol vykusios „FIAC Projects“ programos bei monumentalių instaliacijų tarp abiejų rūmų plytinčioje Franklino Roosevelto aveniu. Iki paskutinės akimirkos ramybės nedavė ir kitas klausimas: ar užsienio kolekcininkai nepabūgs vis dar tebesiaučiančios pandemijos ir atsakys į ilgametės mugės vadovės Jennifer Flay kvietimą?

 

Nepaisant logistinių sunkumų, renginio organizatorių entuziazmą bei drąsą keistis galiu tik pasveikinti: šiųmetė mugė pasitiko kaip niekad gyvybinga ir dinamiška. Prie 160 gyvai eksponavusių vietinių bei užsienio galerijų šiemet prisijungė dar 40 dalyvių, kurių darbai pristatyti specialiai renginiui sukurtuose virtualiuose peržiūros kambariuose („FIAC Online Viewing Rooms“). Publikai taip pat pasiūlyta su prestižiškiausiomis kultūros bei meno institucijomis sudaryta nuotolinių konferencijų programa „FIAC Conversation Rooms“. Kaip spaudai teigė mugės vadovė, nors niekas nepakeis tiesioginio susitikimo su meno kūriniu ar jo žinovu, būtent skaitmenizacija leido ne vienai galerijai išgyventi pandemijos sukeltą krizę ir paliesti sociologiškai bei geografiškai platesnį meno gerbėjų ratą.

Šiemet itin akcentuota ir meno demokratizacija, ir prieinamumas: vienas ekspozicijos erdvės sparnas priglaudė tiražuojamus meno kūrinius bei pradedančiųjų menininkų darbus pristatančias galerijas. Šis strateginis sprendimas nenustebino – nepaisant rėmėjų dosnumo, renginio bilietų pardavimai FIAC’ui sudėtingu metu ypač svarbūs, tad pritaikyti mugės katalogą kiekvieno lankytojo piniginei buvo gan logiškas ir apgalvotas žingsnis. „Menas visiems“ idėjos vėliavneše taip pat tapo nuo 2006 m. tęsiama FIAC OFF programa: komisijos atrinkti monumentalūs meno darbai laikinai įkurdinami Paryžiaus parkuose ir aikštėse. Šiemet laimė nusišypsojo ir jaunosios kartos lietuvių menininkui Augustui Serapinui – jo instaliacija „Standtune“ (2021) sulaukė didelio Tuileries parko lankytojų susidomėjimo, o man pačiai leido pasijusti šiek tiek arčiau gimtųjų namų.

Kokie šiemet eksponuoti kūriniai? Deja, turiu pripažinti, kad mačiau daugiau vardinių rankinių nei vienaip ar kitaip mane palietusių darbų... Labiausiai nuvylė didžiųjų galerijų ekspozicijos – neapleido erzinantis déjà vu jausmas. Suprantu, užsitarnavusi vardą ir nuolatinių klientų ratą galerija turi atsižvelgti į kolekcininkų skonį bei investavimo tendencijas, tačiau penktą kartą iš eilės matant vis kitos spalvos Anish Kapoor „Untitled“ apima net ne nuobodulys, o frustracija.

 

Adrieno Naulet nuotrauka

 

Tendencingas pasikartojimas lydėjo ir kituose didžiųjų stenduose, kol akis neužkliuvo už „Templon“ galerijos eksponuotos japonų menininkės Chiharu Chiotos skulptūros „State of Being (Books)“ (2021). Akimirksniu pasijutau tarsi užhipnotizuota, traukte įtraukta į suraizgytą iš baltų siūlų voratinklį, kuriame tarsi plunksnos levitavo atverstos knygos bei palaidi puslapiai. Kūryboje kasdienybės objektus menininkė traktuoja kaip žmogiškosios atminties sargus, atspindinčius mūsų vidines būsenas, veiksmus ir jų pasekmes. Baltos vilnos siūlais apmegzdama šiuos objektus Ch. Chiota kuria orinius prisiminimų labirintus, kuriuose dažnai susipina praradimo ir tuštumos jausmai, o su kiekvienu pluošto apsisukimu ir posūkiu pamažu vizualizuojasi tiek menininkės, tiek žiūrovo vidinis pasaulis. Skulptūra pakeri savo poetiškumu ir išgryninta koncepcija, kuri, tarsi meditacija, akimirkai leidžia atsiriboti nuo triukšmo ir pasinerti į save.

Subtilumu ir dzenišku požiūriu išsiskyrė ir „Frank Elbaz“ galerijos stende pristatyta kito japonų menininko Kenjiro Okazaki personalinė paroda „Topica Pictus“ (2020). Per karantiną Tokijuje sukurta miniatiūrinių (19,7 x 16,2 x 3 cm) drobių serija tapo simbolišku atsaku į pandemiją, ištrynusią ribas tarp laiko ir erdvės. Išskirtinė situacija suteikė menininkui galimybę „keliauti visur, nes negalima keliauti niekur“, t. y. pasinerti į kūrybą ir meno istorijos tyrinėjimus, leidusius Kenjiro vaizduotei nukeliauti tūkstančius kilometrų ir net kelis kartus atsukti laiką atgal. Pavadinimą „Topica Pictus“ galima interpretuoti dvejopai: kaip duoklę Aristotelio dialektikos meno veikalui „Ars Topica“ (topic kaip tema, siužetas) ir kaip sąsają su topos (vietos, erdvės) sąvoka. Kūrybiniame procese menininkas (kuris yra ir diplomuotas meno istorikas) gilinosi į meno objektus (ritualines Afrikos genčių kaukes, dekoratyvinius rankraščius, Kamakuros ir Mamoyamos eros tapybą), taip pat į viduramžių žemėlapius, Renesanso, impresionizmo ir modernizmo meną bei popkultūros simbolius. Kenjiro padarė išvadą, kad kiekvieną meno kūrinį gaubianti kultūrinių bei istorinių problemų visuma (vizualinis ir literatūrinis naratyvas) leidžia atsirasti vis naujai, netikėtai erdvei, vietai, taip pat priversti žiūrovą į jį supantį pasaulį pažvelgti kitu kampu. Plačiais ir intensyviais potėpiais sluoksniuodamas akrilinius dažus, Okazaki tarsi atkartoja prancūzų menininko Pierre’o Soulages’o kūrybinę filosofiją, paveikslą traktuojančią kaip menininko judesio tęstinumą, leidžiantį kūriniui išlipti iš rėmo ir egzistuoti žiūrovo vaizduotėje už bet kokių jį apibrėžiančių ribų.

Estetišku minimalizmu šiemet taip pat pasižymėjo Italijos galerija „SpazioA“, savo stende pristačiusi rumunų kilmės menininkės Nonos Inescu personalinę parodą „The Venus Trap“ (2021), kuri analizuoja trapų žmogaus ir gamtos santykį. Fotografiją, video bei skulptūriškas instaliacijas derinanti menininkė įkvėpimo semiasi iš gamtoje rastų objektų (egzotiškų gėlių, augalų, akmenų, koralų ir pan.), transformuojamų į poetiškas, formalių panašumų kompozicijas. Galerijos stendą menininkė pavertė egzotišku sodu: parketą pakeitė žvyro takas, ant kurio it mitinė Hidra vešėjo daugiagalvis mėsėdis augalas (Dionea muscipula), taip ir laukiantis, kol koks neapdairus žiūrovas paklius į nasrus. Instaliacijoje Nona darniai susiejo natūraliai augalo morfologijai būdingus apsaugos mechanizmus ir pramoniniu būdu išgautą medžiagą (nerūdijantį plieną), simbolizuojančią žmogaus siekį suvaržyti, kontroliuoti gamtą. Ekspoziciją užbaigia ant stendo sienų pakabinti 4 vidutinio formato fotodarbai, vaizduojantys žmogaus rankų interakcijas su toksiškomis gėlių rūšimis. Kurdama unikalias menines ekosistemas Nona kvestionuoja problemišką žmogaus ir gamtos santykį: nors ir suprantame esantys gamtos evoliucijos produktais, nevalingai manome, kad technologiniai žmonijos pasiekimai mums suteikia teisę jaustis viršesniems už gamtą, turintiems galią keisti pasaulį pagal savo įnorius.

Suintrigavo ir italų galerijos „Alfonso Artiaco“ stende eksponuotas Thomo Hirschhorno tridimensinis koliažas „Crystal-Phones (Vitrine)“ (2016), tyrinėjantis vartotojiškumo bei žmogiškųjų ryšių trapumo problemas. Per kalnų krištolo ir seno modelio mobiliojo telefono simbolius menininkas supriešina laikui nepavaldžias vertybes ir socialinių medijų vis agresyviau brukamą „ultra connectivity“ (ultra junglumo) doktriną, kuri, pasak Thomo, tik dar labiau gilina susvetimėjimą, bendravimą paverčia greito vartojimo preke. Thomo nuomone, būtent atsijungdami nuo sistemos, nebūdami nuolat prieinami ir „susekami“, galime pasipriešinti socialinių medijų spaudimui ir kaip kalnų krištolas tapti atsparūs išorinėms negandoms bei vienadienėms madoms.

Šiuolaikinio meno kakofonijoje nusišypsoti privertė „Pace“ galerijos eksponuota, karantinine nostalgija dvelkianti „Elmgreen & Dragset“ dueto skulptūra „Dirty Socks“ (2021). Nusiuntusi nuotrauką broliui sulaukiau šmaikštaus atsakymo, kad po jo lova užkonservuota ne viena tokia „instaliacija“. Iš bendro konteksto taip pat išsiskyrė „1 Mira Madrid“ galerijos pristatyto kroatų menininko Mladeno Stilinovićiaus instaliacija „For Marie Antoinette ’68“ (2008), susiejanti Prancūzijos revoliuciją ir 1968 m. Paryžiuje kilusias jaunimo riaušes. Taip pat verta paminėti Rachel Uffner galerijos stendą, kuriame naujausius mišrios technikos (analoginė fotografija, keramika, koliažas) darbus pristatė iranietė Sheree Hovsepian; egzotiškais Pietų Afrikos vaizdais užbūrusį menininką Cheikhą Ndiaye („Cécile Fakhoury“ galerija) bei iš Sirijos kilusios jaunosios kartos menininkės Miryam Had­dad tapybos darbus, leidusius pasinerti į gaivališką spalvų ir formų sūkurį („Art: Concept“ galerija).

Ar šių metų FIAC’as nustebino? Vienareikšmiškai į šį klausimą atsakyti sudėtinga. Negaliu ignoruoti titaniškų mugės vadovės pastangų, padėjusių praplėsti tradicines renginio ribas bei paįvairinti publiką. J. Flay optimizmas bei tikėjimas meno galia itin įkvepiantis ir galėtų tapti puikiu pavyzdžiu ne vienam tokio masto renginio organizatoriui. Nepaisant to, mugės turinys šiemet buvo kiek skurdokas ir pasikartojantis. Tai buvo akivaizdu dar prieš renginį pasirodžius pirmiesiems FIAC’ui dedikuotiems kultūrinės spaudos numeriams. Nors ir įtaigiai argumentuoti, šiemet redakcijų atrinkti galerijų stendai didelio entuziazmo nesukėlė, o atvykus į renginį išankstinė nuomonė tik pasitvirtino. Žinoma, neišėjau tuščiomis – straipsnyje minėtos galerijos kaip reikiant „užmetė kabliuką“ ir paskatino išsamiau pasidomėti pristatytų menininkų kūryba. Belieka tikėtis, kad situacijai pamažu besitaisant ir gyvenimo ritmui grįžtant į vėžes meno pasaulis tik stiprės, o kitų metų FIAC’as stebins kūrybine įvairove ir fantazija.

 

Fotoreportažas iš FIAC’o ČIA