Parodos „Paslaptingasis Hansenų sodas“ Jacquemart-André muziejuje ir „Gauguinas – alchemikas“ Didžiuosiuose rūmuose Paryžiuje veiks iki 2018 m. sausio 22 d.

„Ruduo Paryžiuj – šlapia – / Bulvaruose šviesu...“ Kaip šiandien pamenu šias iki kaulų smegenų pažįstamas Salomėjos Nėries eilutes deklamuojantį klasioką, dėl kurio (gėda, bet prisipažinsiu) buvau visiškai pametusi galvą! Laimei, šis prancūziškas ruduo nė iš tolo neprimena niūraus ir pilko eilėraščio fono. Nors rugsėjo pradžioje gatves plaute plovė lietūs, spalio pradžia nepagailėjo saulės bučinių. Išsišiepusi iki ausų, auksiniais platanų lapais nuklotu šaligatviu lekiu į bičiulės menininkės Delphine ateljė tradicinio šeštadienio ritualo: pasimėgauti kava jos mažytėje terasėlėje ir pasidalyti naujausiomis kultūros ir meno pasaulio naujienomis.

„Ca va, ma belle?“ – išpūsdama tirštą cigaretės dūmą pakšteli man į skruostą Delphine. „Ca va, ca va“, – klusniai atkartoju ritualinę pasisveikinimo frazę. „Ach, tik dar vieną potėpį, negaliu neišnaudoti tokios nuostabios dienos šviesos!“ – aplink naują tapybos darbą nekantriai tupinėjanti menininkė ir žavi, ir kelia šypseną. Susitikimą su Delphine galiu drąsiai vadinti tikra Dievo dovana. Esu tvirtai įsitikinusi – bet kurį meno gerbėją tokios patirtys, padedančios atidžiau pažvelgti tiek į patį meno kūrinį, tiek į kūrybos procesą, praturtina dešimteriopai. O jei dar to menininko gyvenimas primena gerą klasikinį romaną...

Pažintis su Delphine įvyko gan banaliomis aplinkybėmis. Verčiausi per galvą ieškodama magistro stažuotės. Apie jų paieškas Paryžiuje jau prikurta tiek mitų ir legendų, kad maždaug žinojau, ko tikėtis, ir buvau jau beprarandanti viltį, kai žvilgsnis užkliuvo už nedidelio skelbimo, siūlančio bendradarbiauti su šiuolaikinio meno kūrėja. Bingo! Apie galimybę dirbti su menininke svajojau visus studijų metus, tad neatbaidė nei galimi viršvalandžiai, nei tai, kad stažuotės atlyginimas bus mokamas... paveikslais.

„Darbo pokalbis“ (jei taip galima pavadinti beveik 5 valandas trukusią aistringą diskusiją apie meną, kultūrą, nelengvą menininko dalią ir šiuolaikinio meno rinkos anomalijas) prabėgo it akimirka. Rodos, dar rimtu veidu bandau chronologine tvarka išvardyti savo profesines patirtis, o štai jau tarsi senos geros bičiulės vartom Delphine dievinamų Pero Kirkeby’o, Davido Hockney’o ar Kuniyoshi’o meno albumus. Vaikiško nuoširdumo kupina, į penktą dešimtį įkopusi menininkė pasakojo apie viską: gan griežtą architektą tėvą, talentingą scenografę seserį, kuri po nesėkmingo romano su garsiu režisieriumi prarado sveiką protą, apie mados studijas Londone ir nelaimingą santuoką su turtingu buržua, nuo kurio galiausiai pabėgo... Tačiau daugiausia Delphine man pasakojo apie meną: tiek apie jos pačios kuriamus utopiškus peizažus, tiek apie didžiųjų tapybos meist­rų paslaptis.

Pamažu mudviejų bendradarbiavimas iš jos ateljė persikėlė į Paryžiaus galerijas, muziejus, koncertų ir kino sales... Godžiai mėgavomės kiekviena gera paro­da, filmu, konferencija, o po kiekvieno pasikultūrinimo – ir taure vyno, na, simboliškai. Kosmopolitiškas, ryškus ir triukšmingas Delphine rajonas –­ Belvilis – tapo tarsi antrais namais, kuriuose išsilaisvindavau iš savo tykaus ir buržuaziško 16-ojo rajono nuobodulio. Spalvingais grafičiais išmargintos daugiabučių sienos, klegantis rytietiškų prieskonių turgus, turkų ir arabų kepyklėlės, kurių saulėtose vitrinose lydosi tąsiu medaus ir rožių vandens sirupu glaistyti pyragaičiai... Retkarčiais norėdavosi sau žnybtelėti ir įsitikinti, kad vis dar esu Prancūzijoje, o ne Tolimųjų Rytų pakrašty.

Įsitaisome prie apvalaus kavos staliuko, puodeliuose jau garuoja kava, lėkštėje pūpso prisirpę rytietiški pyragaičiai, o prieš akis ošia milžiniškas kaštonas. „Tarsi rojuje“, – atsikvepiu. „Ouais, ouais, – pašaipiai mesteli Delphine, – kam rojus, o kam...“ – nutęsia vis skirtingu kampu žvelgdama į taip ir nebaigtą paveikslą. Akivaizdu, abi net spirgam iš nekantrumo pasidalyti naujienomis, juk nuo rugsėjo pabaigos Paryžiaus muziejuose ir galerijose užderėjo tokia galybė gerų parodų!

Štai, vos grįžus po tropinių atostogų Marselyje, mano dėmesį iš karto patraukė „Jeu de Paume“ muziejuje surengtos dvi parodos: vieno unikaliausių XX a. Nyderlandų fotografo Edo van der Elskeno dokumentinės fotografijos paroda „La Vie Folle“ („Pamišėliškas gyvenimas“) iš kelionių po Prancūziją ir Japoniją bei itin minimalistinė iš Tuniso kilusio menininko Ismaïlo Bahri videoinstaliacijų paroda „Instruments“ („Instrumentai“). Abi parodos įkūnija ne tik dvi itin skirtingas menininkų asmenybes (intravertiškas, mąslus I. Bah­ri, ekstravagantiškas hipis E. van der Elskenas), du priešingus žiūros taškus (I. Bah­ri kviečia žiūrovą koncertuoti dėmesį į vaizduojamų objektų vidų, o E. van der Elskenas – į personažus supančią erdvę), bet ir du skirtingus kūrybos metodus (I. Bahri kuria pažįstamoje aplinkoje, įkvėpimo ieškodamas kasdieniuose objektuose, o veržlusis nyderlandietis idėjų semiasi tolimose šalyse, bastydamasis gatvėse bei andergraundo baruose). Itin sužavėjo I. Bahri kūrybinių principų paprastumas, dėmesys banaliems objektams (popierius, vandens lašas, pakulinė virvė) ir jų sąveikai su žmogaus kūnu (iš pagyvenusios moters delno lėtai byrantis smėlis, vyriškų rankų tai suglamžomas, tai vėl išlyginamas popieriaus lapas, ant nuogo riešo „patupdyto“ vandens lašo šokis vis kintančiu pulso ritmu). O štai E. van der Elskeno kūryba keri nutrūktgalviška dvasia, netradiciniais nuotraukų personažais. Paryžiaus, Tokijo ar Amsterdamo gatvėmis besišlaistantys jaunuoliai, pankai, gatvės artistai, luošiai, translyčiai... žvitri Edo akis taikliai užfiksavo autentišką 5 dešimtmečio socialinio užribio gyvenimą, unikalią kasdienybės estetikos formą, nuo banalumo išlaisvintą, itin jausmingą, netikėčiausiu pavidalu pasireiškiantį grožį, taip ne tik užsitikrindamas vietą tarp geriausių savo kartos fotomenininkų, bet ir padėdamas tvirtus pamatus gatvės fotografijai.

„Oho!“ – net lošteli Delphine, kai baigiu pasakoti, ir tuoj puola rašytis į užrašų knygelę. „Ar jau spėjai aplankyti tą nuostabią parodą Jacquemart-André muziejuje? Nagi tą, pristatančią garsiausius impresionizmo ir postimpresionizmo tapybos darbus? Kaip ji vadinasi... ar tik ne „Paslaptingas sodas“?“ – „Paslaptingas Hansenų sodas“, išties, – gurkšteliu kavos, – nė už ką nebūčiau praleidusi!“ Ir išties nemelavau, mat vos metro stotelėje išvydau mėlynos ir žalios spalvų fone gracingai šokančias Cézanne’o mauduoles, tuoj puoliau ieškoti artimiausio kelio į netoli Hausmano bulvaro įsikūrusį muziejų, kuriame galima pasigėrėti viena unikaliausių XIX a. pab.–XX a. pr. meno darbų kolekcijų.

Išskirtinę, daugiau nei 40 Europos dailės šedevrų susiejančią meno kolekciją vos per kelerius metus (1916–1918) sukaupė aistringi meno gerbėjai danai Wilhelmas ir Henny Hansenai. Pasiturintis nekilnojamojo turto magnatas Wilhelmas buvo tikras meno orakulas, gebėjęs iš tolo užuosti talentą, už kurio darbus ateityje tektų atseikėti ne vieną milijoną! Užtenka vien pažvelgti į paro­dos eksponatų katalogą: Jeanas-Baptiste’as-Camille’is Corot, Cézanne’as, Henri Matisse’as, Édouard’as Manet, Claude’as Monet, Camille’is Pissarro, Pierre’as-Auguste’as Renoiras ir daugelis kitų, viena už kitą garsesnių pavardžių leidžia suprasti, kad Hansenų kolekcija praktiškai neįkainojama. Apsukrūs danai kliovėsi nuojauta, skoniu ir estetine samprata, tad kolekcija itin nuosekli, dominuoja akies nerėžiantys gamtovaizdžiai, keletas portretų ir natiurmortų, romios, pastelinės spalvos ir, modernumo dėlei, vienas kitas ryškesnis akcentas, pvz., vienu mistiškiausių meno kūrinių tituluojamas Paulio Gauguino paveikslas „Mėlyni medžiai“. 1882 m. É. Manet natiurmortas „Pintinė su kriaušėmis“ sužavėjo istorija. Teigiama, kad 1916–1917 m. natiurmortai meno prekeivių ir kolekcininkų buvo laikomi bene prasčiausia investicija, tad žinia, jog mylimas klientas W. Hansenas užsigeidė įsigyti É. Manet kriaušes, anaiptol nenudžiugino meno patarėjo. Po ilgų atkalbinėjimų W. Hansenas pasiekė savo – prabangaus salono sieną papuošė išskirtinis impresionistinis darbas, kurį menininkas nutapė prieš pat mirtį (dėl įsismarkavusios ligos É. Manet nebegalėjo tapyti didelio formato peizažų). Impresionistų revoliucijai pasiekus piką, Hansenų meno patarėjui neliko nieko kita, kaip pripažinti karčią tiesą: jis klydo. W. Hansenas tai priėmė kaip galutinį savo skonio įvertinimą ir, kolekcininko biografų teigimu, „Pintinę su kriaušėmis“ rodė visiems, kam tik netingėjo, o kviestinius svečius prie paveikslo vesdavosi po vakarienės „papildomo deserto po ledų“.

Prisiminusios šį skambų posakį su Delphine kikenam net susirietusios. „Matai, galų gale visi tie meno patarėjai – tikras muilo burbulas!“ – šypteli ji. Negaliu nesutikti, mat ir pati tvirtai laikausi nuomonės, jog menas, visų pirma, yra šventė sielai ir jei jau esi pasirengęs už kūrinį pakloti milijoną, tai tik todėl, kad nebegali be jo gyventi, o ne dėl kokio nors meno Nostradamo spėlionių. „Juk ne vienas didis talentas taip ir nesulaukė pelnyto pripažinimo, – tęsia įširdusi Delphine, – aš, matyt, taip pat mirsiu visų užmiršta, viena ir nepripažinta“, – iš nuoskaudos įsideda į lėkštelę dar vieną pyragaitį ir įsipila kavos. „Matai, ką man šitos diskusijos daro?! Viskas, čia – paskutinis, kad man daugiau jų neneštum!“ – griežtu tonu sudraudžia. Atgailaudama nužvelgiu liek­ną it smilga moterį. „Pasidalykim?“ – pasiūlau. „OK!“ – jau linksmai sučiulba menininkė ir, žinoma, į mano lėkštelę įverčia didesnę dalį.

„Pavyzdžiui, P. Gauguinas, ar matei filmą su Vincent’u Casseliu? Baisu! Turguje pardavinėti tokio grožio rankomis kurtas skulptūras, ir už ką? Už varganus 10 frankų! Juk tai skandalinga!“ – negali nurimti Delphine. Neseniai kino salėse pasirodžiusiame Edouard’o Deluco filme „Gogenas. Kelionė į Taitį“ išties vaizduojamas nelengvas menininko gyvenimo etapas egzotiškoje Polinezijoje. Tropikuose paūmėjusi tuberkuliozė, galvosūkis, iš kur prasimanyti dailės priemonių (išradingasis menininkas drobes gamindavosi ir pats iš drobinių maišų, pasitaikiusių po ranka), o kur dar meilės kančios dėl jaunosios žmonos Tehuros... Filme vis švelniai įgeliama tiek kolonijiniam Prancūzijos režimui, prisidėjusiam prie tradicijų nunykimo ir vietinių (ypač moterų) išnaudojimo, tiek pačiam P. Gauguinui, apie kurį specialiose žurnalistinėse laidose kalbinti vietinių vaikaičiai iki šiol atsiliepia ne itin pozityviai. Na, bet juk menininką vertiname ne pagal charakterį, o pagal kūrybinį palikimą. Ko jau ko, o tapybos ir skulptūros šedevrų P. Gauguino CV netrūksta. Vos prieš kelias dienas Didžiuosiuose rūmuose atidaryta paroda „Gauguinas –­ alchemikas“ leido įsitikinti išskirtiniu menininko talentu ir meistriškumu. Savamokslis daug dėmesio skyrė kūrybinių ieškojimų kelyje neišvengiamų klaidų sublimacijai: įskilimas keramikinėje moters skulptūroje, nelygus medienos paviršius ar nutrupėję dažai anaiptol jo negąsdindavo. Atvirkščiai, tik dar labiau sužadindavo smalsumą, kaip tą trūkumą apžaisti, paversti kūrinio privalumu. Kūrybinį P. Gauguino identitetą formavo ne tik draugai impresionistai (jis artimai bičiuliavosi su C. Pissarro, žavėjosi Edgaro Degas šokėjomis, J.-B.-C. Corot natiurmortais), o ir dažnos kelionės (Bretanė, Arlis, Martinikos, Taičio ir Markizų salos), kuriose ieškojo įkvėpimo šaltinių ir savęs. Vis dėlto didžiausią įtaką P. Gauguino stiliui padarė ir visame pasaulyje išgarsino būtent Taičio periodas. Darbuose darniai susipina egzotika, juslingumas, erotiškumas, senieji mitai ir legendos. Vien ko vertas tapybos darbas „Manao Tupapau“, vaizduojantis maorių mitologijoje plačiai paplitusią, kalnuose gyvenančią tamsiąją nakties dvasią Tupapau, kuri iš proto išvedė ne vieną klajoklį. Dar prieš aplankydama parodą netikėtai knygyne aptikau P. Gauguino kelionių užrašų knygą „Noa Noa“, kurioje gan detaliai nupasakoti pirmųjų kelionių į Taitį nuotykiai. Nudžiugau parodoje išvydusi būtent šio teksto rankraščiui, praturtintam nedideliais spalvotais eskizais, vietinių citatomis ir Charles’io Morice’o poemomis, skirtą ekspozicijos dalį. Paskutinės parodos salės sieną puošia 1889 m. menininko draugui Emile’iui Bernard’ui rašyto laiško ištrauka, kurioje P. Gauguinas prisipažįsta išgyvenantis kažin kokį nepažįstamą jausmą, verčiantį „daryti beprotiškus dalykus“. Galiu tik pasakyti, jog jei savo kūrybą menininkas laikė beprotybe, tokių bepročių norėčiau sutikti ir daugiau...

„Ak, jei tik vieną dieną tapyčiau kaip P. Gauguinas...“ – užsisvajoja Delphine. „Tačiau tada ir būtum à la Gauguin, o ne Delphine Epron!“ – protestuoju. „Tiesa, bet juk nepaneigsi, kad dažnai pirmąjį kūrybinį stimulą pajuntame būtent įkvėpti kokio didžio menininko, poeto ar dar kokio iškilaus kūrėjo“, – nesutinka ji. Neneigsiu, juk ir mane rašyti įkvėpė vaikystėje godžiai suskaityti tiek lietuvių, tiek užsienio autoriai. „Ak, jau pusė šešių! Kaip bėga laikas... Kol nenusileido saulė, turiu pagaliau pabaigti darbą“, – šokteli iš kėdės Delphine. Išties laikas, regis, praskriejo. Kaip visada mažoje Belvilio terasėlėje, ošiant kaštonams ir kvepiant kavai. Atsibučiuojame iki kito karto ir jau girdžiu Delphine lekiančią atgal laiptais prie paveikslo. Įsisupu į šaliką, vakare vis dėlto vėsoka. Paskutiniai dienos spinduliai plūste plūsta į menininkės studiją. Ten, kur tarp vykusių ir nevykusių eksperimentų, kūrybinės ekstazės ir kančių, atradimų ir praradimų pamažu bręsta tas tikras ir vienintelis šedevras...