Trish Lorenz. Susipažinkite su Lisabonos „grafičių močiutėmis“

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Kūrybinės dirbtuvės vyresnio amžiaus žmonėms, norintiems užsiimti gatvės menu, Portugalijos sostinėje yra itin populiarios.

„Ant sienų nepaišau kiekvieną dieną, tam reikia drąsos. Dažų skardinės sunkios, todėl geriau turėti draugą, kuris padėtų jas nešti“, – teigia į pensiją išėjusi gydytoja, o dabar gatvės menininkė 65-erių Luísa Cortesão. Daugelyje miestų Cortesão pelnytų vyriausios miesto grafitininkės titulą, tačiau tik ne Lisabonoje. Čia ji priklauso organizacijai „Lata65“, rengiančiai dirbtuves žmonėms, vyresniems nei 65-eri ir be­sidomintiems gatvės meno kūrimu; vyriausiai jų dalyvei Isaurai Santos Costai dabar 90 metų. 8 moterų ir 3 vyrų grupėje taip pat yra kelios 80-metės, gavusios pravardę „grafičių močiutės“.

Iš visoje Portugalijoje „Lata65“ rengtų kūrybinių dirbtuvių, Lisabonoje yra naujausios. Kitą mėnesį organizacija įgyvendins pirmą tarptautinį kursą – trejas dirbtuves San Paule, Brazilijoje, ir tikisi, jog projektui tai bus didesnio, tarptautinio etapo pradžia. „Lata65“ –­ 36-erių architektės Laros Seixo Rodrigues idėja. Ji dirbtuvėse dėsto drauge su 33-ejų gatvės menininku Adrião Resende ir sulaukia Cortesão pagalbos, kuri lankėsi pirmame renginyje ir nuo tada vis sugrįžta. Pirmą gatvės meno festivalį Seixo Rodrigues suorganizavo gimtajame Koviljano mieste 2011-aisiais. Ji teigia būtent tada pastebėjusi, jog vyresnio amžiaus žmonės ypač domėjosi šia terpe: „Jie buvo mūsų kompanionais kiaurą parą, dieną ir naktį, klausinėdavo, kaip tai padaryta, komentuodavo, ką kūriniai reiškia. Suvokiau, jog šios amžiaus grupės žmonės tikrai susidomėję gatvės menu.“

Dviejų dienų dirbtuvės pradedamos trumpa grafičių istorija nuo taginimo (sukeliančio kai kurių moterų nepritariamą klaksėjimą liežuviu) iki trafaretinių britų menininko Banksy kūrinių ir kt. Netgi juokais įspėjama: „Rašinėjant ant sienų geriausia naudoti slapyvardį, kad policija jūsų nerastų.“ Grupė šiek tiek nervingai sukrizena, tačiau bent jau šioje programoje dėl suėmimo tikrai neverta rūpintis: sienomis, ant kurių jie paišys, aprūpina Lisabonos miesto tarybos GAU –­ Urbanistinio meno galerija. „Lisabona tapo pasauliniu gatvės meno centru, –­ teigia skyriaus tarnautoja Claudia Silva, –­ o skyrius buvo įsteigtas siekiant skatinti gatvės meną ir aprūpinti sienomis legaliam paišymui.“

Nuotrauka iš „Lata65“ archyvo

Po dienos kuriant ir karpant trafaretus, antrosios dienos popietę grupė susitinka prie paskirtos sienos, Seixo Rodrigues nešasi didelę dėžę visų spalvų aerozolinių dažų. Užsitraukiant veido kaukę ir gumines pirštines tvyro nervingumas, tačiau vos prasidėjus piešimui, nebeįmanoma menininkų sustabdyti. Jie grumiasi dėl erdvės ir skundžiasi, kai kiti užpiešia ant mėgstamiausių dizainų. Per pusvalandį blyški rausva siena virto daugiaspalve drobe nuo ranka rašytų tagų iki trafaretinių arklių, žuvų bei gėlių.

Vienu momentu 90-metė Santos Costra nusivylusi nusisuka nuo sienos ir taria: „Nebeturiu ko daugiau piešti“, paskui prašo Seixo Rodrigues pasiknisti krūvoje trafaretų ir surasti jai ką nors kita. 76 m. Aida Alves, vieną ranką laikydama atremtą į sieną, saugo savo plotą, kol ilsisi. „Tai labai smagu“, – teigia ji, o greta stovinti 66 m. Olinda Rodrigues pritaria. Alves pratęsia: „Kuo daugiau piešiu, tuo daugiau noriu piešti. Seniau nelabai mėgau gatvės meną, visada maniau, jog vaikai tiesiog iš sienų padaro jovalą. Tačiau dabar suprantu už to slypinčią istoriją, mąstymo būdą ir labiau vertinu menininkus.“

59 m. Maria Manuela Graça yra jauniausia grupėje. Ji jau planuoja ateitį: „Būtinai darysiu tai vėl. Mano rajone yra siena, kurią būtų puiku apipiešti.“

 

Iš anglų kalbos vertė Goda Aksamitauskaitė

The Guardian, 2015-09-13