Nijolės Šivickas de Mockus paroda Vytauto Kasiulio dailės muziejuje vyks iki 2027 m. vasario 7 d.

 

Kadras iš parodos „Nijolė Šivickas de Mockus. Visata iš spiralės“. Gintarės Grigėnaitės / LNDM nuotr.

 

Praėjo šiek tiek daugiau nei dveji metai nuo to vakaro, kai mano akis prikaustė duonos žiauberes primenančios formos televizoriaus ekrane. Režisierės Eglės Marijos Želvytės meistriškai užfiksuoti Nijolės Šivickas de Mockus (1925–2018) studijos Kolumbijoje vaizdai pynėsi su menininkės anūko Antano Perezo Mockaus pasakojimu jos retrospektyvinėje parodoje Bogotos modernaus meno muziejuje. Reportažas baigėsi Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus direktoriaus pažadu, kad greitai kūrinius pamatysime ir Lietuvoje – autorės šeima nusprendė dalį jos kūrybinio palikimo dovanoti gimtajai šaliai. 

Nuo tos akimirkos N. Švickas molio sutvėrimai neapleido mano minčių – kaip uodo zirzimas tamsos užtvindytoje palapinėje vis primindami apie save. Sakysite, anokia naujiena menotyrininkei kuo nors žavėtis ir laukti susitikimo su ta kūryba. Neapsigaukite. Šių eilučių autorei išgyventi meninį apsėdimą pasitaiko itin retai. Man reikėjo tų žiauberių, rėžių ir lynų, erdvėje sustingusių riedulių ir nugludintų šukių nežinomais pavadinimais. Norint apžvelgti Vytauto Kasiulio dailės muziejuje veikiančią parodą „Nijolė Šivickas de Mockus. Visata iš spiralės“, šis ilgalaikis troškulys kelia sunkiai suvaldomą įtampą. Įspūdžiai svyruoja tarp subjektyvaus džiaugsmo pagaliau išvydus originalius meno kūrinius ir neįgyvendinamai didelių lūkesčių, keliamų pirmai retrospektyvinei kūrėjos parodai gimtinėje. 

 

Kadras iš parodos „Nijolė Šivickas de Mockus. Visata iš spiralės“. Gintarės Grigėnaitės / LNDM nuotr.

 

Turint galvoje mažėjantį kultūros finansavimą tenka prisiminti, kad nuoseklūs siekiai pristatyti diasporos kūrybą reikalauja nemažų žmogiškųjų ir finansinių resursų. Autorės anūkas žurnalistei Jūratei Žuolytei minėjo, kad menininkė svajojo surengti parodą Lietuvoje, tačiau trapių didžiaformačių kūrinių transportavimo kaštai sujaukdavo planus. Juk Bogotą ir Vilnių skiria daugiau nei 10 000 kilometrų! Tad šių metų sausį Klaipėdos jūrų uostą pasiekusi siunta yra visomis prasmėmis brangaus muziejininkų rūpesčio rezultatas. Ši vertinga donacija išplečia nacionalinį dailės pasakojimą, kuria naujus tarptautinius dialogus ir leidžia menininkės akimis pamatyti tą tolimą žemę, kurios dauguma mūsų niekada nepažinsime tiesiogiai. 

Viešojoje erdvėje dažnai minima, kad N. Šivickas įkvėpimo sėmėsi iš Kolumbijos autochtonų kūrybos. Sužinojusi, kad parodą kuruoja N. Šivickas kūrybos tyrinėtoja Laura Moreno Barbosa, laukiau galimybės pažinti menininkės darbus kolumbietiškos tradicijos išugdytomis akimis. Juk kalbėdami apie diasporos dailę kartais įstringame susidūrę su vietinio žvilgsnio problema. Kitaip tariant, ieškome atpažįstamų ženk­lų – motyvų, potėpių ar idėjų, kurios susietų jų kūrinius su Lietuvos dailės kanonu, – neturėdami reikiamų įrankių užčiuopti menininkus priėmusios kultūros ženklų.

Autorės anūkas įvairiuose interviu mini, kad močiutės gyvenimas buvo sunkus, persmelktas smurto ir mirties. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje į Vakarus pabėgusi Nijolė Paulė Šivickaitė 1950 m. prieglobstį rado kruvinų pilietinių konfliktų draskomoje Kolumbijoje. Kasdienybei vis įrodant gyvybės trapumą, žmogus įprastai turi du pasirinkimus: tapti ciniku arba susitaikyti. Anot A. P. Mockaus, jo močiutė pasirinko pastarąjį variantą ir mirtį suvokė kaip natūralią gyvenimo šioje žemėje palydovę. Po tragiškos vyro žūties 1966 m. darbas keramikos studijoje tapo pagrindiniu šeimos pragyvenimo šaltiniu. Atsiradus galimybei plėtoti laisvesnę kūrybą, autorė molio neapleido ir ignoravo nusistovėjusias medžiagų bei technikų hie­rarchijas. Šiuose brandaus laikotarpio kūriniuose menininkė meistriškai žaidžia medžiagų prasminėmis įtampomis. 

Parodos lankytojus pasitinka „Linijos“ (1999), suformuotos iš degto molio sluoksnių ir metalinio tink­lo, ir ant aprūdijusio pjedestalo užkeltos oksiduoto molio kreivės („Eskizai“, 2001–2008). Parodos įžanga šiek tiek primena Vilniaus dailės akademijos pa­rodų salėje „Titanikas“ veikusią Birutės Stulgaitės parodą „Su laiku“. Anot kuratorės Laimos Kreivytės, B. Stulgaitės darbuose tinklas tampa civilizacijos pradžios ir praeities ryšių nuoroda, kuri akivaizdžiai svarbi ir N. Šivickas. Tolumoje boluoja ir mano išsiilgtos žiauberės – organiškų formų kūrinys „Įėjimas ir išėjimas“ (2001–2006). Jas užstoja tarp dviejų geležų įstrigę šamoto rieduliai, vienu metu ir neigiantys žemės trauką, ir negailestingai gniuždomi „Preso“ (1989–1995) plokščių. Besvorę erdvę išplečia keletas kitų kūrinių: „Kabantys kūnai“ (1995–2006), „Iškeltas“ (2000–2006). Kurdama šias monumentalias struktūras N. Šivickas susidūrė su įvairiais konstrukciniais, technologiniais iššūkiais ir sveikatos pavojais dėl aukštoje temperatūroje lydomų metalo oksidų. 

 

Kadras iš parodos „Nijolė Šivickas de Mockus. Visata iš spiralės“. Gintarės Grigėnaitės / LNDM nuotr.

 

N. Šivickas savo kūrinius vadino instaliacijomis. Kitaip tariant, autorei buvo svarbus ne tik kūrinys, bet ir jo veikimo erdvė. Noras formuoti išskirtinę aplinką – šivickišką mikrokosmosą – matomas dailininkės studijos nuotraukose, todėl įdomu persvarstyti vilnietiškos parodos scenografijos sprendimus. Susidariau įspūdį, kad autorės koncepcijoje yra svarbus sustingimo erdvėje efektas – subtilus žaidimas žiūrovo žinojimu apie matomų objektų sunkį, – tačiau intensyvus taškinis apšvietimas sukuria gana ryškius, ant kitų objektų šliaužiančius šešėlius, kurie savo neapčiuopiamu svoriu prikala kūrinius prie grindų. O Kolumbijos studijoje matomas išsklaidytas apšvietimas primena popietes, kai dangų uždengia lengvi dulksnos debesys, – toks apšvietimas leidžia kūriniams tarsi sklęsti ore. Kūrinių „Kabantys kūnai“ ir „Presas“ reikšmes taip pat keičia ūkiškų laikiklių pasirinkimas – automobilių keltuvai žiūrovų akyse tapo integralia „Preso“ dalimi. Žinoma, galbūt kito saugaus eksponavimo būdo šioje erdvėje nebuvo, todėl mano priekabės tėra idealistinės, jokiu būdu nenuneigiančios N. Šivickas kūrybos ir šios pa­rodos vertės.

Anot amžininkų, N. Šivickas itin vertino tiesą. Tad tenka pripažinti, kad smalsus mano žvilgsnis dar nėra pasotintas. Parodos tekstų turinys kartojasi: anotacijoje iš dalies atpasakojama autorės biografija, pateikta antroje salėje, nepasiūlant įtikinamų įžvalgų apie menininkės kūrybą. Muziejaus erdvė skirstoma pagal formaliuosius kūrinių aspektus: linijos ir uždaros formos, įdubos ir dėmės, pusiausvyra ir iškilimai. Raktažodžiai parinkti taikliai, tačiau šios ypatybės matomos ir plika akimi. O ko, mestelėję skubų žvilgsnį į N. Šivickas darbus, nematome? Kokios „universalios žmogiškos patirtys“ buvo svarbios kūrėjai? Kodėl būtent šie darbai atkeliavo į Lietuvą? Kaip jie atrodo bendrame jos kūrybinio kelio kontekste? Ar bus katalogas, atsakantis į šiuos klausimus? O gal Nijolė Lituana, kaip ir Kazys Varnelis-Lituanus*, tikėjo, kad kūriniai turi patys kalbėtis su žiūrovu? 

Dailėtyrininko Stasio Goštauto paklausta apie savo kūrybą autorė teigė: „Aš neieškau grožio.“ Tačiau kokiu kitu žodžiu galėtume įvardinti Lietuvą pasiekusį N. Šivickas de Mockus visatos fragmentą? Matyt, randa tas, kas neieško.

 

^* Gyvendamas išeivijoje Kazys Varnelis kartais savo projektus ir drobes pasirašydavo papildomu slapyvardžiu Lituanus. Menininkei etiketę lituana greičiausiai priklijavo spauda. Šį įvardijimą perėmė Rimantas P. Vanagas, aprašydamas kelionę pas N. Šivickas į Kolumbiją 2024 m. išleistoje knygoje „Nijolė Lituana“. Tai vienintelis leidinys apie šią autorę lietuvių kalba.