Ineta Armanavičiūtė. Kalėjimas ir (nuodingos) gėlės

Dovilės Bagdonaitės paroda „b(l)oom“ VDA galerijoje „Artifex“ veiks iki spalio 20 d.

Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime Dovilė Bagdonaitė įgyvendino projektą – skliautus ištapė nuodingomis gėlėmis. Nuo spalio 2 d. „Artifex“ galerijoje galima pamatyti projekto nuorodas: inspiracijos šaltinius, dokumentą prieš projekto įgyvendinimą; vizualų dienoraštį, atsiradusį įgyvendinimo procese; po įgyvendinimo sukurtus artefaktus, ženklus.

Ekspozicijoje esančioje mažoje dėžutėje tarsi pro rakto skylutę vojeristiškai atsiskleidžia kalėjime nutapyta freska – ji čia miniatiūrinė, o šalia freskos stovi žmogeliukas, laikantis, o gal galandantis dalgį (ironiškas menininkės komentaras, kad gėlės gali būti nušienautos). Galbūt tai nuoroda į kalinius? O gal į prižiūrėtoją, kuris visą laiką, kol menininkė tapė skliautus, ją prižiūrėjo lyg visur persekiojantis ir saugantis nuo nuodingų gėlių šešėlis su dalgiu rankoje? Gelbstintis nuo mirties ar kaip tik atveriantis į ją kelią?

Tačiau apžiūrinėjant parodą kirba kita mintis: galbūt šios freskos kalėjime nėra. Parodos atidaryme menininkė prasitarė, kad tai gali būti vien fikcija. Gal jos nėra Lukiškėse. Kalėjimas – paslaptinga, heterotopinė erdvė, atskirta nuo mūsų didžiulėmis sienomis ir spygliuotomis vielomis. D. Bagdonaitė užsiminė, kad vėliau, įgyvendinus projektą, jokių, pavyzdžiui, kalinių, atsiliepimų ar kitų žinių apie freskos likimą nesulaukusi. Parodoje eksponuojamas tik prašymas leisti apsilankyti Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, o ant dokumento nupieštas kalavijas galbūt atspindi nelengvą menininkės žygį įgyvendinus projektą. Tačiau gauto atsakymo nematome. „Artifex“ galerijoje eksponuojami tik artefaktai. Erdvės ženklų, liudijančių, kad tai kalėjimas, irgi nematyti. Skliautų negalima atpažinti, nes parodos lankytojai ten nėra buvę. Ar kalėjimo direktorius, prižiūrėtojas ir kiti, žinantys „tiesą“, lankėsi parodoje? Galbūt jie galėtų patvirtinti, jog freska iš tiesų buvo nutapyta? Tačiau šiuolaikiniam menui nereikia tiesos ir patvirtinimo. Jam reikia gražių pasakojimų. Tiksliau, mums, parodos lankytojams, reikia tokių pasakojimų. O „b(l)oom“ parodoje menininkė nevengia klaidinti, iš nuotrupų kurti mitą apie freską Lukiškėse. Erdvėje, kuri atsivers tik ribotu metu, pateikus leidimus, patikrinus dokumentus ir ne be tam tikros institucijos pagalbos ar įsikišimo.

Parodos fragmentas. D. Bagdonaitės nuotrauka
Parodos fragmentas. D. Bagdonaitės nuotrauka

Dabar madingas menas netikėtose erdvėse. Žmonės kviečiami pamatyti meno kūrinius ne tik įprastose institucijose, bet ir, pavyzdžiui, Švč. Mergelės Marijos Ramintojos ar Kristaus Prisikėlimo bažnyčioje, požeminėje vandens saugykloje ir pan. Šios erdvės atveriamos ribotam laikui, vėliau patekti į jas nebeįmanoma arba reikia didesnių pastangų. Sostinėje kasmet vyksta „Open House Vilnius“ renginys, kviečiantis susipažinti su pastatų architektūra bei jų istorijomis. Tuo metu galima patekti ir į Lukiškių kalėjimą. Žinoma, lankytojų kiekis ribotas – pasiseka tik tiems, kurie per akimirką spėja užsiregistruoti į ekskursiją. Galbūt tie laimingieji kitąmet galės įsitikinti, ar freska vis dėlto yra Lukiškėse?

Grįžkime prie parodos. Kodėl gėlės? Lietuvos meno lauke gėlių motyvas ne toks jau retas. Kai kurios menininkės renkasi gėles, kad ironiškai susietų siuvinėjimo ir administravimo (raštų rašymo – šiuolaikinių rankdarbių) „moterišką“ patirtį, pavyzdžiui, Eglė Ganda Bogdanienė projekte „Red Tape“. Arba Nomedos Saukienės atveju gėlės pasirenkamos kaip jų pačių kuriamas raštas. Tačiau dažnai gėlės savaime turi tam tikro krūvio, pavyzdžiui, Kristinos Ališauskaitės tapybos darbai „Plant“, „Magnolia“, „Dream in a dream“ ir kt., serija „Flowers“ ar grafikės Eglės Kuckaitės paroda „Jaudulio gamta“, kur rožių žiedai, rodos, kupini gyvybės, pulsavimo, aistros, sakralaus ir vulgaraus erotiškumo. D. Bagdonaitei gėlės – tik paviršius, dengiantis paslaptį. Nežinantys nė neįtartų. Jos ne tik gražios – grožis gali maskuoti ką nors pavojinga, net mirtina. Kaliniai tam tikra prasme jau yra pažymėti nuodais, nuodėme, jie savyje turi gėlės nuodą, kurio stiprumas priklauso nuo gėlės rūšies. Susipažinti su tokiomis gėlėmis galima ir parodoje: autorė jas aprašė ir žvaigždutėmis įvertino nuodingumą. Stilizavo gėles anime stiliumi, taip pat sukūrė jas kaip kortas, įtraukdama mus, žiūrovus, į tam tikrą žaidimą. Galbūt „žaisdami“ užsimiršime, kad esame menininkės vedžiojami už nosies? Apie vieną iš gėlių, paprastąją pakalnutę, D. Bagdomaitė rašo: „(...) yra apnuodijusi ne vienos kartos sąmonę, skambančių varpelių garsas užhipnotizuoja praeivį ir jis visą savo gyvenimą lieka iš dalies somnabuliškas, nes negali praeiti pro šią gėlę mintyse neapsiverkęs (...).“

Dovilės gėlės, nutapytos ant paprastos lipnios plėvelės, pigios medžiagos, tarsi praranda savaiminį potraukį jomis grožėtis. Menininkės teigimu, dvi gėlės galerijos languose yra tokio pat mastelio, kaip ir kalėjimo freskoje. Čia jos tarsi švyti. Kodėl būtent dvi? Ar skaičių simbolika veikia kaip lyginių ir nelyginių gėlių dovanojimo, nešimo į kapines taisyk­lė, ritualas? Tačiau jos per skaisčios, kad skleistų bloga linkinčią žinią. Pasitelkdama pigią medžiagą Dovilė tai geba perteikti estetiškai, tačiau keistai veikia skaidrus medžiagiškumas.

Tik įžengus į galeriją pasitinka vizualus autorės dienoraštis – ant taip pat skaidrios ir pigios medžiagos, plastikinių įmaučių, ištapytos mintys. Galima tik stebėti minčių, vaizdų, įvykių seką, priežastis, pasiteisinimus ir pasekmes. Kodėl kaliniams skirtos gėlės – nuodingos? Vizualiame dienoraštyje rašoma: „Galbūt freska (...) rodys pavyzdį, padės jiems tapti geresniems? Tačiau (...) to nesiekiu.“ Skaityti dienoraštį ir sekti jos giją gan sudėtinga – tekstas virsta piešiniu taip, kaip kalėjime nutapyta freska virsta mūsų minčių galvosūkiais. Ar kalėjime yra freska su gėlėmis, ar jos nėra? Taip ir neišsprendęs galvosūkio žiūrovas atsiduria tamsioje galerijos salėje ir video projekcijoje ant sienos pamato menininkės studiją. Dovilės teigimu, tai aliuzija į menininkę Niki de Saint Phalle, kurios nuotrauka eksponuojama kitoje salėje. Centre, ant grindų, patiestas miegmaišis – pratęstos studijos dalis. O ant miegmaišio – įvairiomis spalvomis šviečiantys permatomi kičiniai angeliukai. Jie man priminė įvairius kičinius Laisvydės Šalčiūtės žaisliukus. Jeigu N. de Saint Phalle nuotraukoje – apsinuoginusi, gėlės žiedais prisidengusi tik intymią vietą, tai Dovilė (jei čia tikrai ji) video darbe yra apsirengusi ir paslėpusi veidą „vagies kepure“ su kiškio ausytėmis.

Ar menininkė jaučiasi nusikaltusi, kadangi kalėjime nutapė freską su nuodingomis gėlėmis? Ar tai tik slepiama utopinė idėja, kurios nepavyko įgyvendinti? Slapstymasis – tik žaidimo pradžia, o ateitį autorė išburs nuodingų gėlių kortomis. Parodoje netrūksta nei patvirtinančių, nei paneigiančių ar keliančių abejonę nuorodų į projektą. Kiekvienas apsilankęs galės pats įsitikinti, į kurią – tikinčiųjų ar netikinčiųjų – pusę, linksta.