Vilniaus dailės akademijos galerijoje –­ dirbtuvėje „Artifex" – spalį pristatytas jaunos tekstilininkės Jelenos Škulienės projektas „Savas kraštas kaip išaustas raštas". Tai baigiamasis VDA tekstilės katedros bakalauro studijų darbas, sukurtas 2012 m. (vadovas – Vladas Daškevičius), iki šio rudens sėkmingai „gyvenęs" vienoje Aukštaitijos girioje.
Nors tai tikrai ne taisyklė, tačiau dažniausiai rimčiau imame vertinti VDA magistrantų kūrybą. Į bakalaurinius darbus kitąkart žiūrime „pro pirštus"... Užtat J. Škulienės darbas nustebino idėjos brandumu, nebanaliomis sąsajomis su mūsų etniniu paveldu, unikaliais gamtovaizdžiais. Tekstilininkė išaudė 33 juostas, kurios žymi Zarasų rajone, Gražutės regioniniame parke, įkurtą pažintinį Degučių taką, vedantį pro pilkapius, pelkę, Samanio ežero pakrantes. Juostose, išaustose iš specialiai parinktų aplinkos poveikiui atsparių ir visiškai nekenksmingų kaproninių siūlų, lankytojus pasitinka mįslės, patarlės, priežodžiai, kuriuos autorė atrinko Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto archyve. Tai šio krašto žmonių išmintis, jautriai pritaikyta kiekvienai pažintinio tako atkarpai. Pasak autorės, juostos, „pasisvečiavusios" galerijoje, kitą vasarą sugrįš į mišką – vėl apjuos medžių kamienus, kviesdamos į gražaus Zarasų krašto miško tankumynus...

 

Kas Jus atvedė būtent į Zarasų rajoną, į Degučius?
Dažnai išgirstu šį klausimą. Nors pati gimiau Vilniuje, kaip ir mano tėvukai, ypač mėgstu keliauti po Lietuvą, pažinti ją tarsi iš naujo. Man (sakau tai visiškai be jokių veidmainysčių) patinka mūsų kraštas toks, koks yra, nors visada linkiu dar geresnio... Tačiau tame tobulinimo procese būtinai turi ir pats sudalyvauti, ar ne?
Labai myliu Zarasų rajoną ir apylinkes šalia Utenos. Ten mes su vyru daug keliavom ir keliaujam ligi šiol. Labai patinka pažintiniai takai – šalia vandens telkinių, ne per daug sutvarkyti, nesuvaldyti žmogiškos rankos, be griežtos vizijos, kaip lankytojui turi būti pateikiama gamtinė aplinka.
Turėjau šiam darbui numačiusi keletą pažintinių takų. Pradžioje gimė idėja sukurti kitokį medžių žymėjimo būdą pai­niems pažintiniams takams, alternatyvą dažnai naudojamam dažų purškimui ant medžių. Turiu vieną mėgstamiausią taką šalia Utenos ir pradžioje mąsčiau apie jį. Dar skambinau į Neries regioninio parko direkciją dėl kelių įdomių pažintinių takų šalia Trakų. Bandžiau ieškoti, kur man pačiai būtų įdomiau kurti ir kur galėčiau pritaikyti tekstilinį rankų darbo žymėjimo būdą bei kur tai harmoningiau susivienytų su pačiu taku. Tikrai netroškau, kad tai taptų invazija į gamtą.
Būtent į Degučių pažintinį taką mane atvedė atsitiktinumas. Atradau Gražutės regioninį parką ir šį taką, per klaidą surinkusi ne Labanoro regioninio parko direkcijos telefono numerį, kuriame ir yra mano mėgstamas „džiunglių" tipo pažintinis takelis...

Kaip sekėsi bendradarbiauti su Gražutės regioninio parko darbuotojais, kaip jie pasitiko Jūsų sumanymą?
Žinoma, parkų direkcijos atstovų reakcija buvo svarbi – kaip jie žvelgia į tokį pasiūlymą, ar jis jiems aktualus, kiek norėtų kontroliuoti procesą, kiek galėtų padėti. Gražutės regioninio parko direkcijos darbuotojai tiesiog sužavėjo savo iniciatyvumu ir noru rūpintis savo takais bei tuo, kad prijaučia menams, nebijo naujovių. Labai šiltai pakalbėję ir susidomėję mano projektu, pasiūlė atvažiuoti pasižiūrėti takų, esančių jų prižiūrimame parke.  Pagalvojau – nuostabu, atrasiu naujų takų, įgysiu naujos patirties, o prie savo tako visada galėsiu sugrįžti.
Atvažiavusi supratau – tai ir gali būti ta vieta, kurios aš ieškojau. Gamtovaizdis čia nuostabus – ir ežeras šalia, ir gyvūnų takas eina skersai žmonių tako, pelkynas, varlynas, kalnai, nuokalnės... Takas tikrai painus, o vietos istorija labai įdomi. Teko pabendrauti su žmonėmis, gyvenančiais pačiuose Degučiuose. Kiek istorijų, legendų išgirdome apie mišką, kuriame yra takas... Kaip slapstėsi žmonės per karą, kaip vestuvės čia anksčiau vyko, kaip iškeliaudavo žmonės į Rusiją, kaip šiose vietose žydai gyveno....
Tada ir supratau, kaip svarbu suteikti istorinį atspalvį šiam takui. Taip pat – įterpti šiuolaikinį kalbos būdą, kurį galėtų suprasti lankytojas, ir sužinoti daugiau apie šią vietovę kitokiu būdu – per žodžius tų, kurie čia nuo seno gyveno. Per tautosaką, kuri nė kiek nepaseno, išliko tokia pat aktuali, išmintinga bei suteikianti apmąstymų šiuolaikinėje laiko trūkumo pilnoje rutinoje ir kasdieniame bėgime...
Taigi, su Gražutės regioninio parko direkcija tikrai bendradarbiavome. Parko darbuotojai suteikė man visišką laisvę dėl projekto formos ir turinio, tačiau daug papasakojo apie vietovę, medžius, tako ypatybes, vietos gamtovaizdžio specifiką, gyvūnus, nukreipė, su kuo galėčiau pabendrauti gyvai, kas pažįsta šį mišką ir vietoves. Tada ir atsirado specialus juostos užrišimo būdas, leidžiantis medžiui augti ir plėstis, nes juosta nesuveržia medžio –­ tai jau naujų tekstilės technologijų galimybės.

Kaip parinkote tekstus juostoms?
Norėjosi surasti tuos žodžius, kurie būtų tikri, bylotų apie praeitį, bet būtų labai susiję su dabartimi bei atspindėtų būtent šio pažintinio tako savitumą.
Su didžiausiu malonumu sėdėjau Lietuvių literatūros ir tautosakos institute tarp rankraščių, kurių seniausias buvo atrastas ir užrašytas ranka ekspedicijos dalyvių pačioje XX a. pradžioje iš tame krašte gyvenančių žmonių. Gavau daug archyvinių segtuvų, ir tiesiog rankiojau patarles ir mįsles, kurios susijusios su gamta – tiesiogiai ar perkeltine prasme bei atitinka būtent tą gamtovaizdį, kuris buvo pasirinktas darbui įgyvendinti.
Apskritai mes šiandien susiduriam su daugybe teksto, vos tik atsikėlę ar įsijungę kompiuterį. Todėl tikiu, kad išaustas tekstas nėra toks pat, kaip lengvai užrašytas ranka ar atspaustas – jis tarsi išmedituotas, nes reikalauja tam tikrų laiko ir medžiagų sąnaudų.

Kūrybinis, meninis aspektas ir funkcionalumas Jūsų darbe atrodo vienodai svarbūs. Kaip ir tradicinių aukštaitiškų juostų interpretacijos bei naujumo, šiuolaikiškumo dermė...
Norėjosi, kad kaip ir tradicinė tekstilė, šis darbas įgytų tiek praktinę, tiek dvasinę vertes. Taip pat siekiau nenustelbti gamtos, neišsiskirti joje, o atvirkščiai –­ harmoningai su ja sutarti. Nors juostų spalvos ir ryškios, jos gali pasirodyti  net ne visai tradicinės – tai būtent šiame take naudojamos spalvos medžiams žymėti ir gerai pastebimos lankytojo iš tolimo atstumo.
Man įdomu stebėti tradicinės tekstilės vietą šiuolaikiniame kontekste, norisi ją ir jos istorinę bei meninę vertę iškelti virš buities, suteikti jai kitokią šiuolaikišką formą ir prasmę.

Šiuo metu studijuojate VDA tekstilės katedros magistrantūroje. Esu tikra, kad po tokio rimto bakalaurinio darbo daug kam smalsu, ką sukursite magistro studijų baigimui...
Įdomu išgirsti, kokią reakciją sukelia tokie aplinkos meno darbai Lietuvoje. Stengiausi, kad jis būtų arčiau žmonių –­ visomis prasmėmis. Kartu norisi siekti ir profesionalumo, meninio rezultato. Bet tai tikrai ne mano vienos darbas, o komandinis. Tiesiog siūlas po siūlo jis dėliojasi iš žmonių, padėjusių jį įgyvendinti: Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto, Gražutės regioninio parko darbuotojų, audimo, meno specialistų, dėstytojų, draugų, šeimos narių, sudariusių sąlygas tęsti darbą sergant vaikams... Ištrauk nors vieną siūlą – ir jame atsivers skylė. Pati jos neužlopysiu, tai jau tikrai...
Iš tikrųjų – jaučiu lūkesčius dėl magistro darbo, tarsi po bakalauro jau reikia padaryti kažką dar ypatingesnio. Tačiau per tam tikrą laiką jaučiu laisvės poreikį, norą atsikvėpti nuo lūkesčių įtampos. Reikia kalbėti apie tai, kas svarbu, ir jeigu tai nebus taip efektinga, būtinai turi būti tikra.
Jau tarsi turėjau aiškią koncepciją ir jos įgyvendinimo planą, tačiau po trumpos pauzės išgyvenau savo darbą kitaip. Kodėl sakau užuominomis, ne tiesiai? Nes norisi šį darbą „ištylėti" ir padaryti, paro­dyti jau įgyvendintą, išgyventą. Tiesiog būna taip, kai ilgai pasakoji apie būsimą darbą – tarsi mintimis padarai, ir jau nebeįdomu vykdyti. Dažnai mums taip nutinka ir su kitais dalykais, ne tik su kūryba. Tačiau galiu pasakyti, kad tai bus austas tekstas, išmedituotas, man be galo svarbus. Bus skirtas būti lauke, tikriausiai – miesto erdvėje – tarsi žinutė kiekvienam praeiviui. Apie laiko trūkumo reiškinį, kuris itin paliečia mano gyvenimą. „Nėra laiko"... Dažnai girdite šį posakį? O jeigu net ir negirdite, tai jaučiate, kad jums trūksta šiek tiek laiko – nueiti ten, susitikti su tuo, pasirūpinti sveikata. Trūksta laiko melstis, medituoti, išjausti, išmąstyti, sustoti. Netgi susitikti pokalbiui su savimi, ne tik kad su senele ar Dievu, su kuriuo gal irgi būtų įdomu susipažinti, bet nėra kada!
Tuoj ir išplepėsiu... Bet tikiuosi, darbas kalbės apie viltį tame laiko trūkumo sūkuryje.

Kalbėjosi Kristina Stančienė