Paroda „Magma. Kūnas ir žodis Italijos ir Lietuvos moterų mene nuo 1965 m. iki šių dienų“ Romos centriniame grafikos institute veiks iki 2018 m. balandžio 2 d.
Šiemet moterų balsas apie dar tvyrančią lyčių nelygybę nuskambėjo garsiau nei kada anksčiau. Socialinius tinklus užtvindė #metoo istorijos ir vieša paslaptimi laikomos skaudžios moterų patirtys, apie kurias šnibždėtasi tik privačiai, virto viešų diskusijų centru. Eisenos už moterų teises, prasidėjusios Vašingtone, protestuoti ir prabilti apie tai, jog socialinė, politinė ir ekonominė lygybė yra vis dar tik vystymosi stadijose, sutraukė milijonus žmonių. Sausio pabaigoje protestuojančių moterų eisena Romoje sukūrė puikią atmosferą parodai „Magma“, pradėjusiai veikti Centriniame grafikos institute pačioje amžinojo miesto širdyje – Poli rūmuose. Meno kritikės iš Italijos Benedetos Carpi De Resmini ir Laimos Kreivytės bendras interesas moterų menui virto dvišaliu projektu, kurio pirminis variantas 2017 m. balandį eksponuotas NDG Vilniuje. Pavadinimas „Magma“ – amžinai kunkuliuojanti, galinga energija po žeme – puikiai atspindi feminizmo įkrautą visuomenės nuotaiką, kuri vis stiprėjančia jėga veržiasi į išorę. Pasak Benedetos, publikos dėmesys parodai dėl naujų feministinių judėjimų bangos šiais metais juntamas daug stipriau.
Žodžio laisvė ir siekis būti išgirstoms visuomet buvo feminizmo tikslų centre, taigi neišvengiamai pagrindinis raktas, siejantis menininkių darbus, yra žodžiai (kalba). Eksponatuose naudojamos meninės strategijos žaidžia su garsais, žodžiais, simboliais bei jų reikšmėmis ir dekonstruoja raštą, siekiant atrasti savo unikalų balsą, netelpantį į kanonus. Kuriama nauja kalba, pritaikyta išreikšti pasaulį per moteriškumo prizmę. Tai primena slaptą moterų kalbą „Nu Shu“, XIX a. pradėtą vystyti nuošalioje Kinijos Huano provincijoje. Tuo metu Kinijos visuomenėje tvyrojo vyriško šovinizmo kultūra, moterys buvo laikomos antrarūšėmis ir neturinčiomis teisės į jokį išsilavinimą. Jos paslapčiomis sukūrė savo kalbą, keliavusią iš kartos į kartą. Raštas, primenantis dekoracijas, būdavo išsiuvinėjamas drabužiuose, vestuviniuose apdaruose, paklodėse ir perduodamas su kraičiu.
Feminizmas, susikoncentravęs į meninę išraišką, visuomet palies ir moters kūno – antrojo parodos rakto – temą. Parodos kūriniai kritikuoja stereotipinį moterų vaizdavimą populiariojoje kultūroje. Iš pasyvaus žiniasklaidoje erotizuojamo objekto kūnas tampa išsilaisvinimo simboliu, kuriuo menininkės aktyviai siekia atrasti ir susikurti identitetą. Paroda atkreipia dėmesį į moters išvaizdai iškeltus vienus kitiems prieštaraujančius standartus: nepasiekiamą žurnalų bei filmų diktuojamą tobulą grožį ir Bažnyčios mokymą save slėpti neigiant moteriškumą kaip nuodėmingą Ievos gundytojos prigimtį. Meno kūriniai maištauja prieš nustatytas dogmas, reikalaujančias iš moterų nuolankumo, ir atvirai kritikuoja tradicijas, kuriose jų statusas buvo laikomas žemesniu nei vyro.
Paroda – tarsi kelionė į feministinio meno ištakas Italijoje ir Lietuvoje, kurias skiria 30 metų, tačiau, nepaisant skirtingo kultūrinio ir istorinio konteksto, darbus sieja bendri sąlyčio taškai. Ekspozicijų salėse tarp kūrinių – fotografijų, vaizdo įrašų, instaliacijų, koliažų bei performansų – vyksta glaudus dialogas, kuriame moteris menininkė siekia sąmoningai susikurti identitetą visuomeninėje sistemoje. Kartu paroda suteikia unikalią perspektyvą pažvelgti, kaip Lietuva įsilieja į bendrą feminizmo istoriją. Nors Lietuvoje ir kaimyninėse šalyse šis judėjimas prasidėjo palyginti neseniai, po geležinės uždangos griuvimo, B. Carpi De Resmini lietuvių moterų meną apibūdina kaip itin stiprią, netgi lyginant su italėmis, feminizmo išraišką. Lietuvių kūriniuose juntamas unikalus nuožmumas ir tiesmukumas, pavertęs Lietuvos meno sceną itin dinamišku ir stebinančiu atradimu italams.