Ivona Tau save pristato kaip generatyvinio intelekto menininkę, dirbančią su neuroniniais tinklais ir kodu kaip medija eksperimentinėje fotografijoje ir judesio tapyboje. Jos tikslas – sukelti emocijas pasitelkiant dirbtines išmaniąsias priemones. Menininkė kuria, jos žodžiais tariant, „visiems atpažįstamus prisiminimų vaizdus“, transformuodama savo patirtį, užfiksuotą analoginėje ir skaitmeninėje juostoje, pasitelkdama generatyvinius neuroninius tinklus (Generative Adversarial Networks, GAN). Jos kūriniai eksponuojami visame pasaulyje, įtraukti į Meno ir medijų centro ZKM Karlsrūhėje (Vokietija) ir „Francisco Carolinum“ muziejaus Lince (Austrija) kolekcijas.

Mano pažintis su Varšuvoje gyvenančia menininke prasidėjo nuo domėjimosi gausia lietuvių kilmės menininkų diaspora užsienyje. Ivonos atveju papildomai traukė tada man dar visiškai nepažįstama dirbtinio intelekto (DI) ir vizualiojo meno sankirta. Pirmą kartą Ivonos darbus pamačiau po pandemijos, kai meno lauke sustiprėjo dėmesys menininkėms, dirbančioms su DI ir blokų grandinėmis.

Pernai simpoziume „Generative Art Summit“, vykusiame Berlyno menų akademijoje, dalyvavo pirmosios kartos skaitmeninio kompiuterių meno mohikanai ir šį meną tiriantys mokslininkai, vadinamoji DI meno pionierių karta, tarp kurių buvo ir Ivona. Mūsų gyva pažintis nuvedė iki rugsėjį surengtos Ivonos Tau ir Julijos Goyd parodos Vilniaus Pamėnkalnio galerijoje. Pažvelkime, kaip Lietuvos lenkaitė, mokyklos pirmūnė, tapo menininke pirmeive DI srityje. Jos pačios žodžiais.

 

Ivona Tau. „Amigoulab“ nuotr.

 

Maišto šaknys

 

Gimiau 1990 m. Vilniuje. Tada tėvai gyveno vieno kambario bute Kalvarijų gatvėje, visai netoli tos vietos, kur anksčiau medinėje trobelėje glaudėsi prosenelė. Nors to beveik neatsimenu, bet žinau, kad tėvai žigulių „aštuntuką“ iškeitė į didesnį butą Šeškinėje. Su broliu turėjome vieną kambarį. Ten ir užaugau – iki aštuoniolikos, kol išėjau gyventi savarankiškai.

Mane leido į lenkų mokyklą – mama lenkė, tėtis lietuvis. Savotiškas kompromisas: aplink viskas lietuviška, o mama norėjo, kad nepamirščiau kalbos. Todėl lankiau Jono Pauliaus II mokyklą Pašilaičiuose, vėliau gimnaziją Karoliniškėse, jas vadinom Koralais. Buvau pirmūnė. Man sekėsi viskas – šachmatai, matematika, menas. Daug skaičiau.

Buvau labai smalsi. Norėjau viską suprasti – kaip kas veikia, kodėl. Bet sulaukus šešiolikos viskas persimainė. Kaip klasikinė nepopuliari pirmūnė sugalvojau, kad reikia pokyčių, reikia susirasti draugų. Sudariau planą, kaip susikurti naują įvaizdį. Mokykloje, kurioje visi tave pažįsta kaip kalikę, tai padaryti sunku, todėl nusprendžiau ieškoti žmonių už mokyklos ribų. Pradėjau lankyti įvairius būrelius: piešimo pamokas, gatvės šokius Jaunimo centre.

Ten atsirado pažįstamų, o paskui prisidėjo ir internetas: chat.lt, forumai, grupės. Atsirado muzika. Man prie širdies buvo emo, pankrokas, paskui prasidėjo „plotai“. Tėvai turbūt viską suprato, tik buvo toks tylus susitarimas – kol gerai mokausi, jie per daug nesikiša.

Gyvenau du gyvenimus. Vieną – tvarkingą, kitą – „tūsų“. Bet vis tiek galvojau apie ateitį, nes norėjau kažko daugiau. Mane traukė pankų požiūris, jų laisvės pojūtis, bet man tai labiau siejosi su forma, su savęs ieškojimu, o ne visko neigimu. Emo man reiškė ne liūdesį, o muziką, įvaizdį, bandymą išsiskirti iš pilkos minios. Slėpiausi po tuo, bet man rūpėjo ateitis ir savęs ieškojimas.

Po emo ir pankroko atėjo elektroninė muzika – drum’n’bass, festivaliai, fabrikai. 2009-aisiais, kai suėjo devyniolika, išvažiavau į Varšuvą. Buvo gaila išvažiuoti, nes jau turėjau draugų ratą, buvau įsitraukusi į reivo sceną. Elektroninė muzika man tapo meditacija – šoki erdvėje, nešneki, įeini į transą. Tada svajojau tapti didžėje.

Iš pradžių planavau bakalauro studijas Dubline, bet kilo ekonominė krizė. Su tėvais suskaičiavome finansus, ir paaiškėjo, kad Airija per brangi, tektų daug dirbti po paskaitų. Tuo metu lenkiškų šaknų turintiems studentams Lenkija siūlė stipendiją – visiems penkeriems studijų metams. Gerai išlaikiau egzaminus ir išvažiavau į Varšuvą. Stipendija buvo dosni – galėjau visiškai susitelkti į mokslus.

 

Matematikos studijos

 

Pradžia buvo labai sunki. Nors traukė prie komunikacijos, pasirinkau studijuoti ką nors, kas išsiskiria, – ne akivaizdžiai kūrybiška, bet labai sudėtinga. Svarsčiau apie informatiką, bet atrodė, kad visą laiką sėdėsiu prie kompiuterio, ir tai baugino. Pasirinkau matematiką. Ir patyriau šoką.

Buvau pripratusi būti pirmūnė, o čia – aukštoji matematika, viskas iš kitos dimensijos. Reikėjo vytis. Laimė, atsirado keli pažįstami, kurie irgi silpnai mokėsi, bandydavome kartu kapstytis per užduotis. Pirmus metus tiesiog išgyvenau. Vėliau sekėsi šiek tiek geriau, bet mano vidurkis buvo gal trys balai (Lenkijoje penkiabalė sistema, trys – žemiausias pereinamasis balas).

Magistro studijose jau linkau į informatiką. Tuo metu dar neegzistavo mašininis mokymasis (machine learning), bet pagaliau atradau matematikos grožį – abstraktų mąstymą, vidinę logiką, nematomą struktūrą. Dėstytojai buvo seni, griežti, bet kai skaitydavau pati, visur pamatydavau tvarką ir grožį.

Šalia studijų toliau gyvenau su muzika. Savaitės dienomis – paskaitos, matematinės formulės, o savaitgaliais – visai kitas gyvenimas. Pradėjau fotografuoti koncertus. Turėjau net savo portalą, ten keldavau nuotraukas, rašydavau trumpus įrašus. Teko fotografuoti ir didesnius renginius, tokius kaip „Heineken Opener“ festivalis, kur koncertavo Rihanna ir kiti žinomi atlikėjai. Fotografai ten laikosi griežtų taisyklių: gali fotografuoti tik pirmas tris dainas, tik iš tam tikros vietos. Bet man tai buvo laisvės pojūtis. Dieną – universitetas, o vakare – scena, šviesos, garsas.

Fotografija man visada reiškė emociją. Be pozų, be režisavimo, tik pagauta akimirka. Niekada nemaniau, kad iš to gyvensiu. Atrodė, kad tokie dalykai neįmanomi, – jei nori pragyventi iš fotografijos, turi fotografuoti vestuves ar reklamas, o man tai buvo neįdomu.

Įsidarbinau italų banke „UniCredit“. Norėjosi užsidirbti kelionėms ir geresniam fotoaparatui. Didžiausias privalumas buvo komandiruotės į Milaną, Vieną. Po darbo vaikščiodavau į muziejus, parodas, stebėdavau miesto žmones. Bet darbas banke slėgė – biurokratija, struktūra, beprasmybė. Jaučiau, kad nieko tikro nekuriu.

 

Akiratyje – dirbtinis intelektas

 

Dirbdama banke pradėjau domėtis tokiais dalykais kaip kompiuterinis matymas (computer vision). Tai dirbtinio intelekto sritis, leidžianti mašinoms interpretuoti ir suprasti vaizdinį pasaulį. Kai pradėjau fotografuoti, domėjausi analogine fotografija, tik vėliau perėjau prie skaitmeninės. Man rūpėjo suprasti, kaip pikseliai virsta spalva, kaip šviesa įrašoma matricoje. Norėjau išsiaiškinti, kas vyksta fotoaparate. Paskui – kaip panaudoti kompiuterį bei algoritmus, kad suprasčiau, kas vyksta nuotraukoje. Tai buvo tiesiog nuostabu, tarsi susijungė du mano pasauliai: matematika ir meilė fotografijai bei muzikai.

Pradėjau skaityti straipsnius, žiūrėjau tutorialus, mokiausi „Python“ kalbos. Po truputį to mokiausi darbo valandomis, bet greitai supratau – jei noriu iš tiesų išmokti, reikia tam skirti visą laiką. Nusprendžiau keisti sritį ir mečiau darbą banke.

Perėjau dirbti į startuolį, kuris užsiėmė mašininiu mokymusi, pradėjau doktorantūrą Lenkų ir japonų informacinių technologijų akademijoje, kur pradėjau rimtai programuoti. Iš pradžių tobulinau vien techninius įgūdžius – neuroniniai tinklai, algoritmai, duomenų struktūros. Meno ten beveik nebuvo.

Po poros metų pasirodė generatyviniai neuroniniai tinklai, ir maždaug 2016-aisiais pradėjau su jais dirbti. Ėmiau eksperimentuoti su savo fotografijų archyvu, o jame – tūkstančiai nuotraukų. Iš pradžių eksperimentai buvo labai paprasti, nes ir modeliai paprasti: supjaustydavau nuotraukas į abstrakčius fragmentus, o modelis atkartodavo spalvas. Tai buvo grynas smalsumas – kas bus, jeigu... Toks žaidimas, kad suprasčiau, kaip veikia technologija. Pavyzdžiui, kas bus, jei bandysiu atkurti juostinę fotografiją – su grūdėtumu, šviesos efektais.

Kai GAN modeliai patobulėjo, gimė daugiau idėjų. Dirbau su senomis fotografijomis, su veidais, bandžiau kurti alternatyvią Varšuvą – fotografuodavau miestą ir leisdavau GAN sukurti neegzistuojančius pastatus. Tada ir atsirado kryptis, atsirado tikslas. Pradėjau galvoti ne tik apie tai, ką darau, bet ir kodėl darau. Kokių duomenų man reikia, ką noriu tuo pasakyti. Tuo metu eksperimentai virto kūryba.

Su Varšuvos projektu išėjau į viešumą – rodžiau ne tik šeimai, bet ir dalyvavau pirmuose interneto konkursuose, parodose. Tuo metu, 2019–2020 m., sužinojau, kad pasaulyje yra daugiau žmonių, kurie eksperimentuoja su GAN. Prisijungiau prie platformų „Slack“ ir „Discord“. Dauguma tų pirmųjų renginių buvo grynai techniniai, tokie kaip mokslinės konferencijos NeurIPS ar CVPR, bet atsirado ir kūrybinių dirbtuvių. Per jas sužinojau apie kitus kūrėjus – pavyzdžiui, Mario Klingemanną. Tai buvo labai maža, bet gyvybinga bendruomenė, kurioje menas ir technologijos jungėsi natūraliai.

 

Tarpinė būsena

 

Kol gyvenau Lietuvoje, dažnai jaučiausi labiau lenkė nei lietuvė. Bet kai atvykau į Varšuvą, pamačiau, kad ten esu kitokia – tarsi pašalietė. Šitas „tarp“ jausmas išliko: studijuodama, fotografuodama savaitgaliais, dirbdama su DI ir mašininiu mokymusi visada buvau kažkur tarp mokslo ir meno. Iš vienos pusės tai padėjo, nes galėjau susieti du pasaulius, iš kitos – visada jutau įtampą.

Lietuvos lenkai iš tiesų labai panašūs į lietuvius, nors gyvenant Vilniuje atrodo kitaip. Gal labiau dėl uždarumo – mes mažiau bendraujame su nepažįstamais, nešnekame stotelėse, nedaliname komplimentų gatvėje kaip Lenkijos lenkai. Šioje šalyje žmonės gerokai atviresni, bet tas atvirumas man iš pradžių buvo svetimas. Lietuvoje yra daugiau pagoniško santykio su gamta, su mišku, miško gėrybėmis – uogomis, grybais, augalais. Toks savotiškas baltų paveldas. O lenkai – slavai, jie rodo daug emocijų ir yra bendruomeniški. Bet iš esmės panašumų tarp mūsų šalių daugiau nei skirtumų; gal 90 proc. skirtumų pamatai tik pagyvenęs ilgiau.

Lietuvių individualizmas didesnis. Lenkijoje labiau jaučiasi noras pritapti, mažiau išsiskirti. Ten net madoje mažiau eksperimentavimo, daugiau konformizmo. Vilniuje jaučiausi kaip įprasta mergina, o Varšuvoje – ryškesnė, net jei nieko specialaus nedariau.

Kai atėjau į meno pasaulį, irgi jaučiausi nesaugiai – nebaigiau jokios prestižinės meno akademijos, tik fotografijos studijas. Bet man tai niekada netrukdė. Kai studijavau matematiką, buvau viena iš nedaugelio moterų. Fotografijoje taip pat – koncertuose aplink buvo vien vyrai, aukšti, dideli, jie užsiimdavo geriausias vietas. Man visada reikėjo įrodyti, kad esu ne prastesnė. Kad profesionalumas nepriklauso nuo lyties ar išsilavinimo. Teko įrodyti, kad be meno mokyklos galima kurti rimtus darbus. Tai buvo iššūkis, bet kartu ir paskata. Mačiau, kad iš technologijų sferos yra kitų kūrėjų, kurie irgi pasiekė muziejus, nors neturėjo galerijų užnugario. Tai suteikė drąsos. Gal net pankiškos drąsos – daryti savaip, nelaukti leidimo.

Skaitmeninis menas man visada atrodė decentralizuotas, globalus. Ne toks, kaip tradicinis meno pasaulis, kuris telkiasi Niujorke ar Londone. Čia viskas vyksta online – tarsi būtume siurrealistai, tik vietoj kavinės mes turime „Discord“. Aišku, vyksta ir paro­dos, mugės, susitikimai, bet jungtis – internetinė. Visgi viskas galiausiai grįžta prie žmonių, prie ryšių. Meno pasaulyje svarbu, ką pažįsti. Atviri kvietimai eksponuotis retai ką nors lemia, dažniau – pokalbiai po renginių, draugystės ir natūraliai atsirandantys socialiniai kontaktai. Socialiniai tinklai – atskira tema. Mano „X“ (buvęs „Twitter“ socialinis tinklas) sekėjų yra daug, bet tai nėra svarbiausia. Nežinai, kas iš jų tikrai domisi menu, o kas tiesiog paspaudė patiktuką. Vertingiausi yra tie, kurie iš tiesų dalyvauja: perka, dalijasi, investuoja. Ryšiai prasideda internete, bet tęsiami gyvai.

 

Šeimos archyvas

 

Projektas su šeimos archyvu gimė beveik atsitiktinai. Viskas prasidėjo nuo senų juostų, rastų po senelio mirties. Bute liko dėžės su negatyvais. Senelis labai daug fotografavo – nespalvotai, eksperimentavo su juostomis, nustatymais, viską pedantiškai žymėjo ant dėžučių: metus, ISO, fotoaparatą. Niekada savęs nevadino fotografu, bet jo smalsumas buvo didžiulis.

Radau ne tik nuotraukas, bet ir filmuotą medžiagą, metalinį projektorių – senovinį, bet vis dar veikiantį. Internete susiradau, kaip jį paleisti, ir peržiūrėjau tuos filmus. Kasdienybės akimirkos septintuoju ir aštuntuoju dešimtmečiais, mano šeima, Vilniaus, Rygos, Nidos vaizdai, kelionės po Sovietų Sąjungą. Šie vaizdai mane labai sujaudino.

Labiausiai sukrėtė močiutės nuotraukos. Pamačiau ją jauną – mano amžiaus. Paskutinius dešimt metų ji praleido Naujojoje Vilnioje, susirgo po avarijos, turėjo atminties bėdų. Staiga pamačiau ją kitokią – gyvą, besijuokiančią. Pradėjau galvoti, kas vyksta su atmintimi, kai laikas išsikraipo, kai tikrovė sumaišoma su praeities vaizdiniais. Projektą „Šeimos albumas: bobutės prisiminimai“ skyriau Krystynos Krzywickos atminimui.

Močiutės atminties nykimas tapo šio kūrinio ašimi, bandymu įsivaizduoti, kaip ji išgyveno savo praeitį, kai dabartis ir vaikystės prisiminimai susiliejo į viena. Dirbtinis intelektas pasirodė ideali priemonė kalbėti apie tai – apie atminties praradimą, apie sap­nišką tikrovės ir praeities susiliejimą. Mano sukurti vaizdai nėra tikrovės atkartojimas, tai tarsi jos sap­nas. Ten daug slėpiningo jausmo – švelnaus nerimo, niūrių atspalvių, susijusių su baime pamiršti, kas esi ir iš kur ateini.

Šeimos fotografijų ir filmų archyvas tapo DI modelio mokymo medžiaga. Naudodama „DreamBooth“ karkasą apmokiau kelis „Stable Diffusion“ modelius, leisdama dirbtiniam intelektui transformuoti archyvinius kadrus į naujas atminties versijas. DI tam yra tobulas įrankis. Jo generuojami trūkumai, besikeičiantys iškraipymai ir deformacijos tampa suskilusio suvokimo atspindžiu, parodančiu, kaip atmintis nyksta ir perkonstruoja save bėgant laikui. Man šios netobulybės yra gražios: DI „haliucinacijos“ apie žmones ir vietas, kurie beveik egzistuoja, bet niekada iki galo neatsiranda, atkartoja mano močiutės mąstymo būdą, kai jos protas iš naujo kūrė praeitį, kuri jai atrodė tikra, nors buvo sudaryta iš fragmentiškų prisiminimų. Dirbtinis intelektas, kaip ir atmintis, iškraipo ir perkuria praeitį, suteikdamas galimybę pažvelgti į pasaulį, kuris yra asmeniškas, bet vis dėlto nepažinus.