Tuščias loterijos bilietas

× Viktorija Mištautaitė

„Pramuši ledą – rasi sidabrą, pramuši sidabrą – rasi auksą, kas?“ – klausia mįslė. O aš klausiu, kaip dažnai paskęstame saviapgaulėje vaikydamiesi svetimų turtų, nors sėdime ant savųjų aukso kiaušinių. Patyriminį epą apie tai ir ne tik seka Guoda Taraškevičiūtė, Vytautas Oškinis, Erikas Vojevodinas ir Deinora Rudėnaitė. „Laimės ratas“ – multidisciplininis dialogas tarp keturių menininkų, kurie tiria tokias sąvokas kaip sėkmė, laimė, atsitiktinumas, skaičių sekos, azartas ir lošimai. Deinora, „Youtube“ kanale pamačiusi videokūrėjo Šarūno (slapyvardžiu das_LTU) ketverius metus filmuotą momentinių bilietėlių trynimo procesą ir tai, kad nieko nelaimima, subūrė tarpdisciplininę komandą ir visi kartu leidosi į tyrinėjimų kelionę.


Kas jums yra „Laimės ratas“?

Vytautas Oškinis. Man tai dvi tarsi visai nesusijusios sritys: dvasingumas ir materialios sėkmės siekis, kurią bandai prisikviesti atlikdamas ritualą. Įdomu, kaip tai nepastebimais būdais prasismelkia į dabartį ir funkcionuoja loterijų pavidalu, turtų pažadais, paauksuotais bilietukais. Jaučiu, kad tas bandymas prisišaukti sėkmę yra daug arčiau dvasingumo srities, negu mes kartais apie tai pagalvojame.

Guoda Taraškevičiūtė. „Laimės ratas“ yra apie išėjimą iš mūsų socialinio burbulo, bandymą įsijausti į kitą. Ir taip įsijausti, kad pats imiesi lošti, susigalvoji, kas yra tavo statymas. Eini į tų žmonių kasdienybę, gręžiesi į jų pasąmonę, ieškai, kaip tai veikia jiems. Kas jiems yra sėkmė, ar apskritai lošiant lieka sėkmės motyvas? Ar jie apie tai susimąsto? Tai kažkoks savo vaidmens išbandymas – kaip aš veikčiau, jeigu loščiau. Įsijungia alternatyvus aš, kuris nori laimėti ir pasiekti sėkmę.

 

Bendros parodos autorių instaliacijos ,,Ar mes galime laimėti?“ (2022) fragmentas
Bendros parodos autorių instaliacijos ,,Ar mes galime laimėti?“ (2022) fragmentas

 

Erikas Vojevodinas. Išgirdus tokius žodžius kaip „lošimai“, „azartas“ ar „sėkmė“, buvo didelis neigiamumo šešėlis. Tai negatyvų atspalvį turinti tema. Ši kelionė asmeniškai ir kolektyviai vedė per alternatyvų paieškas, pastangą nutolti nuo to pirminio pajautimo. Atradome, kad lošimai gali būti savotiška mokesčių rinkimo sistema. Norėjosi rasti sprendimą, kaip žmogaus azarto troškimą, jėgą produktyviai panaudoti kuriant pasaulį, o ne griaunant individualius pasaulius. Tai privedė prie idėjos, kad standartizuota pinigų sistema galbūt nėra reikalinga. Galime ją destandartizuoti ir lošti iš žalingų įpročių ar savybių atsisakymo.

Deinora Rudėnaitė. „Laimės ratas“ yra skirtingos temos skirtinguose lygmenyse ir nuolatinis, besisukantis, atsikartojantis reiškinys, kuriame žmogus, kaip herojus, įveikęs kelionę, vėl grįžta į pradžios tašką. Lošimai, loterijos veikia tuo pačiu principu. Žmogus išeina į kelionę, išbando ritualus, patiria nesėkmę ir grįžta ten pat. Laimės ratas – užburtas ratas, kuriame žmogus įstringa tarp pasaulio atneštų dalykų, savo įsitikinimų ir kažkokios lemties.

Prašau komandos mesti žaidimų kamuoliuką. Ant stalo išdėlioti popieriukai su numeriais nuo 1 iki 6. Taip pats klausimas pasirenka jį atsakysiantį žmogų. Žaidžiu pagal pačių menininkų sugalvotas taisykles. Mat „Laimės rato“ parodoje (veikusioje 2022 m. vasario 18–kovo 9 d.) spekuliacijas žmogaus laimės ir sėkmės sąvokomis iš pasąmonės erdvių į Šv. Jono gatvės galerijos požemius perkėlę kūrėjai būtent taip pasitiko lankytoją. Jie kvietė mesti kauliukus ir keliauti po parodą pagal skaičių dėsningumą. Iš viso jų laukė keturios kryptys. Pirma kryptis skirta dabarčiai ir joje veikiantiems troškimams. Antra – nekontroliuojamas pasaulis už mūsų skatina pasikliauti atsitiktinumais. Trečia supažindina su simboliais, vidinio pasaulio atspindžiais. Paskutinioji kryptis yra neapčiuopiama ir nematoma, patys kūrėjai gražiai vadina ją kvapu, likusiu po ilgos kelionės. Jūra toli, bet tu ją vis dar užuodi. Kamuoliukai mesti, skaičiukai išridenti. Visai kaip loterijos žaidimuose.

 

Deinora Rudėnaitė. ,,Stebuklingas Akvariumo pasaulis tarp norų”, 2022
Deinora Rudėnaitė. ,,Stebuklingas Akvariumo pasaulis tarp norų”, 2022

 


Kaip susitikote ir kas jus įkvėpė tokiam parodos formatui?

G. T. Susitikome netikėtai, mums visiems ši tema buvo kitas pasaulis. Idėja marinavosi keletą mėnesių. Priėmę mintį viduje, tapome pastabesni: prisiminėme įvykius, susijusius su lošimais, loterijomis, ėmėme intensyviai pastebėti reklamas. Tyrimo formatas prasidėjo nuo mūsų vidinės būsenos, kai stengėmės įsigyventi į lošėjo mąstyseną, patys lankėmės kazino. Vėliau, nusprendę atsitraukti nuo sukauptų patirčių, išvykome į sodybą ir ten improvizavome naujo pobūdžio kortų, kauliukų lošimus, žaidimus, paraleliai tyrinėjome archetipų, herojų temas ir su jomis susijusius pasąmoninius pasaulius. Nuolat kunkuliavo ir maišėsi realus pasaulis ir tai, kas yra už mūsų kasdieninių mąstymo ribų (pavyzdžiui, sėk­mės prišaukimo ritualai). Skirtingų menininkų patirčių vietos atradimas parodos kontekste tapo išbandymu. Į jo paieškas ėjome pasitelkę skirtingas pasaulėjautas, o gebėjimas priimti kito mintis augino kiekvieną mūsų asmeniškai. Todėl, manau, tiek patys sau kūrybiniame procese, tiek lankytojams parodoje suteikėme netradicinę patirtį. „Laimės ratas“ neturėjo apibrėžto formato, jį sudarė objektai, instaliacijos, paveikslai, kiti akies lengvai identifikuojami dalykai. Šioje erdvėje tilpo patyrimai ir garsai.


Kaip atrodė šis meninis tyrimas? Galbūt šiandien jau turite naudingų patarimų, kaip įsigyti laimingą loterijos bilietą?

V. O. Tyrimas ilgokai plaukiojo, kadangi visi esame iš skirtingų kontekstų. Tarkime, mano gyvenime dominuoja muzikinės patirtys. Lošimų tema neiškart užkabino taip, kad galėčiau pasakyti žinantis, apie ką ji man yra. Buvo svarbu patirti, pačiupinėti praktiškai. Ne mažiau svarbus tapo ir buvimas kartu grupėje, žmogiškas apsitrynimas. Sprendžiant parodos įgyvendinimo uždavinius stiprėjo pasitikėjimas komanda – vienas kitą pamilome ir labai palaikėme, sukūrėme saugią aplinką kiekvienam skleistis individualiai. Galiausiai tai tapo pamatu parodos konceptui, kiek­vienas pasirinkome konkrečias erdves, su kuriomis ketinome dirbti, ir atsakomybes.

Rengiant parodą būta daug įvairių nutikimų. Kartą kasininkė su mumis pasidalijo informacija, kad laimingą bilietą galima įsigyti sužinojus, kiek praėjo laiko po naujos bilietų paleidimo serijos. Didžiausia tikimybė laimėti yra pirmos dvi savaitės. Maksimali suma, kurią laimėjimo atveju galima išsigryninti parduotuvėse, – 150 eurų, ir tai gan retas reiškinys. Įdomus sutapimas – instaliuodami parodą sužinojome, kad Utenoje kažkas laimėjo 6 mln. eurų, o būtent ten eksperimentavome ir tyrinėjome momentinius, nutrinamus loterijų bilietėlius. Juokaujame, kad buvome arti sėkmės, arti tos laimės.

E. V. Vienintelis patarimas, kaip įsigyti laimingą loterijos bilietą – pačiam išsiaiškinti, kas yra laimė. Įsivardinti, pasirašyti savo laimingą bilietą ir (iš jo) lošti.


Jūsų koncepte azartinis aspektas susipina su meditatyviais patyrimais. Šv. Jono gatvės galerijos požemiai virto savotiškomis ritualinėmis erdvėmis: gausu dailės terapijos motyvų, žvakių, smilkalų, palikote daug vietos lankytojui tiesiog būti (pasikliaujant likimu). Ar meditaciniai patyrimai yra jūsų siūloma spekuliacija, kaip vieną priklausomybę pakeisti kitu įtraukiančiu jausmu?

 

Guoda Taraškevičiūtė. „Likimo sodas“, 2022
Guoda Taraškevičiūtė. „Likimo sodas“, 2022

 

G. T. Nebandėme lankytojui įsiūlyti meditacijų ar dvasinių praktikų. Labiau kvietėme pažvelgti į savo vidų, pabandyti įvairiose kultūrose naudojamus ritualus ir įvertinti jų paveikumą. Pavyzdžiui, vienoje iš erdvių buvęs druskos ratas daugelyje pasakojimų sutinkamas kaip apsauga nuo išorės jėgų. Auksinė žuvelė mūsų kultūros pasakose byloja apie sėkmę ir pildo norus. Nesiekėme pateikti atsakymų – kvietėme žiūrovą pasijusti herojumi, patyrinėti jam (kaip ir mums) nepažįstamą erdvę, praplėsti įprasto mąstymo ribas ir pagalvoti apie lošimus, azartą ir apie žmones, kurie nuolat įsiskolina. Kazino pastebėdavome etatinius lošėjus. Iš šalies šie žmonės atrodo įdomūs personažai, tačiau viduje supranta, kad yra priklausomi ir tas įklimpimas nieko gero neduoda.

D. R. Ritualai tampa pasiūlymu, bet sėkmės neprišaukia. Jie skirti patikrinti, kas rezonuoja lankytojui, ką jis atpažįsta iš savo kasdieninių praktikų ar prietarų: pabelsk į medį tris kartus; jei juoda katė perbėgs kelią – nesiseks. Manome, jog gyvenime labai svarbu ieškoti savųjų sėkmės, laimės pritraukimo apraiškų ir pagalvoti, ar pats ką nors darau, kad man pasisektų? Kartais ritualai, praktikos būna visai nepastebimi, nes atėjo iš šeimos kultūros – jei močiutė taip maišė sriubą ir aš taip maišau. Klausimas kiekvienam: ar, prieš mesdami kauliuką, mes jam pakuždam ką nors ir ar tuo momentu atsigręžiame į save?

Tyrinėjome ir balanso aspektą. Kuo lošimas skiriasi nuo žaidimo? Tai ir yra vidinės ribos, slaptos erdvės saviapgaulei. Nuolatos ieškojome tos ribos, už kurios lošimas tampa smerktinas ir veda į tirštas tamsumas, o kada tai vis dar fainas užsiėmimas su draugais. Juk tas pats dalykas visada gali turėti skirtingas puses. Šio dvilypumo esama daugybėje temų.

 

Erik Vojevodin. „egzistuoja tik realybė“, 2022. „Lietus photography“ nuotraukos
Erik Vojevodin. „egzistuoja tik realybė“, 2022. „Lietus photography“ nuotraukos

 

G. T. Manau, problema gali būti ta, kad visuomenė šiek tiek klaidingai formuluoja meditacijos apibrėžimą. Pati šios praktikos esmė – priimti dabartinį momentą tokį, koks jis yra dabar. T. y. priimti visus nepatogius jausmus, tačiau jų nevertinti. Mūsų projekte tai tampa savotiška priemone suprasti, patirti įvairių priklausomybių turinčius žmones ir jų neteisti. Žinoma, klausimas, kaip patirti įvairių stimuliacijų keliamą gerą jausmą, bet nesugriauti savo ir aplinkinių gyvenimų, išlieka. Visi ieškome to sėkmės jausmo, bet kokia kaina?


Kaip kūrybos procese pavyko (ne)pasiduoti saviapgaulei, neperžengti ribos tarp savo vertybių ir tyrimo?

E. V. Nuo pat pradžių knietėjo peržengti ribą. O tada žiūrėti, ką tai reiškia, kas bus. Lošimų akcizas remia kultūrą, todėl kažkuria dalimi net norėjosi tai propaguoti, t. y. įsteigti lošimų namus, pasakyti, kad lošimai – gerai. Buvo svarbu išsiaiškinti, kokia tai jėga, bet, žinoma, stengėmės išlikti sąmoningi.

G. T. Kazino įvaizdį mums formavo filmai: vakarėlis, lošimai, kostiumai, prie stalų mėtomi pinigėliai. Prieš eidami į lošimo namus net planavome, ką reikia apsirengti, kaip atrodyti. Ateini, o ten sėdi trys liūdni vyrai papilkėjusiais veidais ir visai ne vakarėlis. Labai aiški piešiamo ir realaus vaizdo atskirtis.


Ar kūryboje reikalinga apgaulė? Pradedant žongliravimu tokiomis slidžiomis sąvokomis kaip laimė, sėkmė ir baigiant galutiniu parodos pateikimu.

V. O. Taip, labai reikalinga. Prieš akis iškyla gana popsinis Christopherio Nolano filmas „Prestižas“, kurio siužetas sukasi apie magus. Visas filmas padarytas kaip triukas, ties kiekvienu siužetiniu posūkiu laukia netikėtumas. Tai geras pavyzdys, kaip meno kūrinys, sukonstruotas tarsi tam tikra žiūrovo apgaulė, galiausiai sukuria stiprų efektą. Daugumoje meno kūrinių galima atrasti žiūrovo sumedžiojimo momentą tam, kad būtų atidengti jam netikėti dalykai. Baigiau kino studijas, kuriose buvo vartojamas posakis, kad reikia „pameluoti“ (pavyzdžiui, tam, kad antras planas kad­re būtų gražesnis). Nors man labiau priimtinas pasakymas „manipuliuoti dėmesiu“.


Kas jums yra laimingas loterijos bilietas?

D. R. Likus trims savaitėms iki parodos atidarymo tiesiog gatvėje radau loterijos bilietą, kurį patikrinusi laimėjau 2 eurus. Už tuos eurus nupirkau dar vieną loterijos bilietą ir dar bilietų už 10 eurų. Iš viso laimėjome 16 eurų. Tad man laimingas bilietas yra tas, į kurį nereikia investuoti. Kartu lyg atitikmuo tam, kas nutiko su mumis: laimėta loterija yra ir tai, kad atradome vieni kitus, kaip komanda tapome atviri viskam, kas vyksta. Esame laimingi, kad įgyvendinome šį vyksmą, pavadintą paroda.

G. T. Pats gyvenimas. Galimybė jį gyventi yra laimingas bilietas ir tu jau laimėjai viską, ką tik įmanoma laimėti. Tu gimei, o su tuo laimėjimu daryk ką tik nori.