Indrė Urbelytė. Waltz macabre Vilijampolėje

Elegantiškai, nežymiu klubų judesiu siūbuoji ant bedug­nės krašto. Maestro iš vokiečių žemės, norėdamas įpūsti daugiau drąsos, čiumpa tave už rankos ir lengvai įsuka į naujovišką Vienos pokylio ritmą. Nebebijai, tiesą sakant, seniai nejautei panašaus jausmo –­ jau negali savęs ar kitų puotos dalyvių pavadinti gyvais ar mirusiais, todėl ir senojo gyvenimo emocijas pametei kažkur pakeliui. Tu pernelyg pavargai, kad galėtum bent dalį to suvokti, todėl iš visų likusių jėgų pasileidi įnirtingai šokti. Nugara linkteli priekin, tada brėždama nežymų puslankį atsilošia ir taip su kiekvienu taktu leidiesi į bedugnę. Vis giliau ir giliau, lyg pakvaišęs įsimylėjėlis, dugne pametęs paskutinį mylimosios bučinį. Už šimtų kilometrų tavoji Sulamita jau kyla aukštyn rytmečio pienu, plačiais mostais jos galva tapo pelenų gamą. Nuo žemės kylančios dulkės tamsia suknele apglėbia medinį partnerės stuburą. Pritrintomis rankomis bandai kuo stipriau suvaryti jį į tuos laisvės grumztus, o smulkios rūbo klostės vis labiau įtraukia tave ir sunkiasi po oda. Tu sukiesi. Sukiesi. Sukiesi. Staiga aukščiausiame melodijos taške šokėjai nusilenkia šventės kaltininkams. Vieno paskui kitą krūtinės pražysta dovanotomis švino rožėmis ir nuvargę kūnai užbaigia šokį sunkiu smigimu žemyn. Amžiams liksi čia, tavo lūpų, nosies kontūrai trapiai įsirėš kalkėtame dugne, nes maestro nebegali tavęs paleisti tamsiu dūmų stulpeliu – danguj vietos neužtenka. Dievas seniai nusispjovė ant tavo maldos, todėl su salsvu žemės skoniu burnoje ramiai baigiasi tas siautulingas mirties valsas.

Horstas Hoheiselis ir Andreasas Knitzas. „Perdirbta atmintis“. Svetlanos Baturos nuotraukos

Na va, bus man muzika bandyti atpalaiduoti smegenis po intensyvios dienos. Pailsėjusi tik fiziškai keliauju per Vilijampolę susitikimo vietos link. Bandau sklaidyti padrikus užrašus apie Kauno žydus, bet galvoje tik pinasi vakar klausytas D. Šostakovičiaus valsas ir siurrealūs nakties vaizdiniai. Norisi tvoti veidą į šaltą „Opel“ stiklą, kad pagaliau atsigaučiau. Gerai, liko tik pusantros valandos pasakojimas, ir šita ilga diena baigsis. Pradedam.

„Šiemet „Ekskurso“ komanda, bendradarbiaudama su Kauno bienale, nusprendė surengti tris temines ekskursijas po mieste išsibarsčiusius objektus“, – ištariu garsiai ir pagalvoju, kas per šūdas. Kaip mes sugalvojom tai pavadinti ekskursija. Akcija-atrakcija-nusišypsok fotografui kapinėse. Jeigu šiemet bienalė kvestionuoja atminties įamžinimo formas, tai šios 90 minučių turėtų būti atskiras objektas su raudonos elipsės (šiųmetės Kauno bienalės simbolis, –­ red. past.) lipduku pasakotojams ant kaktos. Ta proga užsiklijuoju jį ant savo šperų.

Lygiai vidurdienį atsiduriame Demokratų aikštėje. Šlykščioje klampynėje susirandame jauną vaikiną su sąsiuviniu, kuris pradeda dainuoti jidiš dainą duobėtai purvyno tuštumai. Vėl panyru į vaizdinius. Matau, kaip naktį prieš „eilinį surašymą“ žmonės gete meldžiasi, tuština atsargas, šoka ar rauda. Jie jau žino, kad rusų belaisviai kasa duobes IX forte. Spalio 28-osios rytą išgyvenusiuosius žinojimo siaubą maest­ro subtiliais dirigento mostais išskirsto kairėn ir dešinėn. Esteros sesuo perbėga pas tėvus į kairę Demokratų aikštės pusę. Kitą rytą jiems tenka linguoti Linkuvos gatve kalno link, kurio pabaigoje rezervuotas žemės lopinėlis 9200 žmonių. Bent minutėlę įsivaizduok tą darniai judančią koloną. Du tūkstančiai vyrų, trys tūkstančiai moterų ir penki tūkstančiai vaikų iki tamsos išnyksta – „nereikalingi žydai iš geto pašalinti“. Tiek sutelpa į 10 dainos minučių. Atsitokėjus matau chruščiovkės balkonuose rūkančias ir mus stebinčias moteris. Dingteli mintis, kad čia klausydami Paulinos Pukytės inicijuoto performanso neleidžiame jam įvykti. Dainuojama tuštumai, o mes paimam ir užpildom ją savo stovėjimu bei kylančiais vaizdiniais. Šis kūrinys įvykdo priminimo funkciją pats niekada iki galo neįvykdamas. Jis visada turi bent vieną porą ausų, įprasminančių miesto gyvenime atsivėrusią skylę.

Žinoma, rūkorių sutuoktiniai nepraleidžia progos užkabinti susirinkusių bienalės lankytojų. „Durniai tie lietuviai. Vis klauso ir klauso, ką jiems sako kaži kokie pranašai!“ – ir mosteli link manęs. Negaliu pykti ant šiurkščiai į pasakojimą įsiterpusio vyrioko. Jis tikriausiai teisus. Galbūt, jei mažiau vadovautumės kitų nuomonėmis, primestais įsakymais ir remtumės individualios atsakomybės jausmu, man nereikėtų stovėti šioje baloje ir pasakoti apie genocidą.

Bet kalbėti tenka. Persikeliam į kitą aikštės pusę. Ten esančioje „Aibės“ parduotuvėje perkant prekes galima gauti plastikinį maišelį su paskyrimu kairėn arba dešinėn. Didžiajai akcijai skirtas britės Jenny Kagan kūrinys įsiterpia į rajono kasdienybę. Pirkėjai tuose maišeliuose nešasi mėsos gabalus ar alaus bambalius ir dažnam nekyla klausimų, kai nežino, kas ir kodėl čia vyksta.

Galvodama apie vietinių reakcijas pastebiu, kad mūsų atmintis yra kaip tie maišeliai. Kažką bendra gauname visi, bet rinktis, ar krauti į juos ir kokios rūšies sūrį, galime patys. Gyvenimas Vilijampolėje tęsiasi nepaisydamas praeities, lyg pasirinkdamas ją užmiršti – čia nėra jokio paminklo vykusiai tragedijai atminti. Žydų egzistavimą fiksuoja tik memorialinė lenta ant buvusios Slabados ješivos (judaizmo dvasinė seminarija, veikusi 1882–1941 m., – red. past.) bei nedidelis akmuo prie buvusių geto vartų. Bet jeigu čia įkalčiau bronzinę kompoziciją, ar ta praeitis labiau įsitrauktų į vietinį gyvenimą? Tikriausiai ne. Kaip Čikagoje gyvenantieji šalia paminklo Dariui ir Girėnui dažniausiai nėra girdėję apie tuos du vyrukus, taip ir čia esminio skirtumo nepajustume. Nebent purvynas virstų padoriai išklota aikšte. Mano palto skvernai liktų visai patenkinti.

Braidymą po balas tęsiame Sąjungos aikštėje. Čia analogiškus įpaminklinimo klausimus užduoda ant buvusio memorialo komjaunuoliams įkurdintas Horsto Hoheiselio ir Andreaso Knitzo kūrinys „Perdirbta atmintis“. Atkūrus nepriklausomybę, Sąjungos aikštėje buvo dalinai išardytas 1979 m. ant buvusių krikščionių kapinių (kuriose taip pat laidoti gete mirę žydai) pastatytas monumentas. Kaip šis veiksmas paveikė gyventojų atmintį? Ar joje neatsivėrė dar viena skylė, lyg išvogtame monumento grindinyje? Ši ideologijų kaitą atspindinti erdvė, negailestingai niokojama laiko bei vietinių vandalų, yra išskirtinai nejauki ir nesaugi vieta – geresnės mūsų istorinės atminties metaforos rasti negaliu. Siūlau apgaubti šią tylą stikliniu kupolu.

Visi aptarti menininkai, pasirinkdami ilgaamžėms įamžinimo formoms priešingą – netvarų bei laikiną – atminimo būdą, įrodo, jog reikia norėti atsiminti. Tiek aikštės išmontavimas, tiek naujos išklojimas nuima atminties pareigą nuo žmonių ir nejautriai užcementuoja atsivėrusias tuštumas. Bienalės kūrėjų pasirinktos minkštosios įamžinimo formos įtraukia žmones ir kviečia užmegzti pokalbį, padedantį neužmiršti. Taigi meno kūrinys gali tik paskatinti, o ne priversti perdirbti savo atmintį.

* * *

Pagaliau nusiraminu. Kitą kartą pasakojant šias istorijas kaminai nebepūškuoja iš bedugnių ir galiu nedegindama nervų kalbėti. Galbūt man reikėjo tą dieną numirti kartu su kairėje atsidūrusiais žmonėmis, kad mano pačios atmintis taptų įspūdingiausiu paminklu aukoms, kad pastanga suvokti tragediją išryškintų pagrindines moralines nuostatas ir galėčiau vėl švariai patirti pasaulį. Susitaikiusi ir pavargusi keliauju gerti arbatos iš to seno močiutės porceliano likučių.