Diorama. Louis Daguerre’as, prieš sukurdamas ir pristatydamas pasauliui pirmąjį dagerotipą, garsėjo kaip įtraukiančių vaizdinių – spektaklių – kūrėjas Paryžiaus teatre. Su tapytoju Charles’iu Marie Boutonu 1822 m. pristatęs pirmąją dioramą, stebino žiūrovus neįprastais, įtraukiančiais vaizdiniais. Pasinerdami į scenoje atsiveriančius trimačius gamtos bei miesto peizažus ir trumpam pamiršdami vaizdo netikrumą, žiūrovai mėgavosi nutapytų užsklandų, perspektyvos ir šviesos kuriama iliuzija. Šie erdvinių vaizdinių pirmtakai, kurių paradoksas kyla dėl tikrumo ir akivaizdaus dirbtinumo vienu metu, prisidėję prie fotografijos ir kino atsiradimo, buvo eilinis žingsnis dirbtinio, iliuzinio, konstruojamo ir, svarbiausia, reprezentuojamo pasaulio istorijoje.
Mechaninės iliuzijos. Galerijoje „The Rooster“ veikiančioje Vytauto Kumžos darbų parodoje „Half empty, half full“ pristatomi fotografiniai objektai, kuriuose regima dirbtinė aplinka, konstrukcijos kuria dioramos efektą – atspindi tikrovėje egzistuojančius objektus ir vietas, kartu naudojant rastus ir pagamintus objektus bei medžiagas sukuriamos alternatyvios ir hipotetines tikrovės, pabrėžiančios regimo vaizdinio dirbtinumą. Kurdamas fiziškai neįmanomus, bet vizualiai įtikinančius pastatymus V. Kumža grįžta prie ikimedijinių laikų technologijų – plokšti teniso kamuoliukai, kartoninės iškarpos, metaliniai laidai ir kiti buitiniai daiktai tampa rekvizitais menininko sukurtoje tikrovėje. Kai skaitmeninės nuotraukų apdorojimo galimybės ir postprodukcija apėmė beveik visą fotografijos lauką, sunku neperskaityti V. Kumžos vaizdų atsižvelgiant į tai ir nepasiduoti pirmo įspūdžio apgaulei. Tačiau ten, kur daugelis menininkų, kurdami ar dekonstruodami fotografinę erdvę, naudoja skaitmenines manipuliacijas, šis kūrėjas pasikliauja tik fiziniais objektais ir jų santykiu, perspektyva bei apšvietimu.
Dioramos poveikis. Dioramos koncepcija XX a. pradžioje persikėlė į kitas sritis, paplito istorijos ir gamtos muziejų ekspozicijose, parduotuvių vitrinose, kurių svarbiausias tikslas buvo reprezentuoti objektą, dažniausiai trūkstamą, sukuriant jo pakaitalą. Vaizduojant dirbtinę aplinką – tikrovės simuliaciją – suteikiamas kontekstas tikriems jausmams, kai trūksta realaus objekto. Aiškiai suvokiant prieš akis matomą simuliakrą, drauge jaučiamas šios įtikinamos patirties teikiamas malonumas.
Muziejų dioramos. Iliuzijos poreikis. Pasirinkdami įtikinamą iliuziją, o ne autentiškumą žiūrovai patys prašosi būti apgaunami. Muziejuose paplitusios dioramos tapo įtikinamesnės ir labiau paveikė lankytoją nei autentiški dalykai, nes reprezentacija moderniam žiūrovui ir prie jos įpratusiam žvilgsniui tapo svarbesnė ir artimesnė už patį objektą. Simuliacijos pasidarė įtaigesnės už tikrąjį pasaulį, techniškai pajėgios sukurti autonominę, lengviau pritaikomą ir suvokiamą tikrovę. Netrukus dioramas pakeitė fotografiniai atvaizdai, kurie, pasitelkus apšvietimo, optines ir chemines priemones, redukavo materialų pasaulį iki vaizdinio ir skatino realybės, kaip įspūdingo reginio, vartojimą.
Vytautas Kumža. Half Empty Half Full #1, 2019
V. Kumžos (ne)tikrovė. Tačiau skirtingai nuo L. Daguerre’o ir muziejų ekspozicijose esančių dioramų, turinčių įtikinamai atvaizduoti materialų pasaulį, V. Kumžos darbai nesimuliuoja tikrovės, netampa realybėje egzistuojančių objektų reprezentacija ar vizualiu pakaitalu. Suplokštindamas ir redukuodamas sukurtą dirbtinį pasaulį iki jo vaizdinio menininkas trina ribas tarp simuliacijos ir jos reprezentacijos. Nuo įprastų tikrovės reprezentacijų pereinama prie tikrovės simuliavimo, išlaikomas tas pats dvilypumas – apgaulės suvokimas, nesumažinant jos sugestyvumo. Menininkas, išgalvodamas absurdiškus objektų derinius ir juos iškreipdamas, atitraukdamas nuo būdingo ar įprasto konteksto, panaudodamas reklamos fotografijai būdingą estetiką, trikdo prie nepastebimų apgaulių ir simuliacijų pratusią žiūrovo akį. Panaikindamas bet kokią objektų paskirtį ir kurdamas nelogiškus, iliuzinius vaizdinius V. Kumža kritikuoja reprezentacijų reikšmę ir išryškina fotografijos gebėjimą rodyti pasaulį jo nepaaiškinus – juk nesvarbu, ar objektai naudingi, svarbiausia, kaip jie atrodo. Šio fotomenininko įsivaizduojamame pasaulyje kasdieniai objektai praranda bet kokią paskirtį. Sukuriamas pasaulis, į kurį telieka žiūrėti, o žiūrovas, susidurdamas su akivaizdžia, o ne nuslėpta manipuliacija, sutrinka.
Vytautas Kumža. Half Empty Half Full #2, 2019
Vizualios spėlionės. Iliuzijos sėkmė – nuslėpti jos sukūrimo būdą ir išsaugoti paslaptį. Kuo nepastebimesnė lieka atlikimo technika, tuo įspūdis stipresnis. Tačiau muziejų ekspozicijose, kuriose nebeliko nostalgiško prisirišimo prie autentiškumo, o pradėta žavėtis reprezentacijomis, kurios leido žiūrovams mėgautis modernaus stebėjimo galimybėmis, kilo kita problema. Įtikintas ir sužavėtas iliuzijos tikrumo žiūrovas pamiršdavo pirminę simuliacijos paskirtį ir jos kontekstą, bandydamas suprasti jos sukūrimo metodą ir veikimo principus. Muziejų ekspozicijų kuratoriai pastebėjo lankytojų susidomėjimą pačių dioramų sukūrimo procesu ir gudrybėmis, pamirštant pirminę objektų reikšmę ir paskirtį.
Ekspozicijos fragmentas. Nuotrauka iš galerijos archyvo
Kodėl sugriaunama iliuzija? V. Kumža šiuo atveju užbėga žiūrovui už akių ir palengvina šią užduotį. Menininkas palieka konstrukcijos įkalčius, objektams kurti naudoja medžiagas, kurios dažnai yra tik pagalbinės – todėl slepiamos, parodo studiją bei darbo proceso užkulisius – t. y. tikslingai panaikina iliuziją. Juk ji veikia iki tol, kol akis neperpranta žaidimo. Todėl bet koks pagalbinių priemonių išryškinimas ją sugriauna. Iliuzija sugriaunama, kad pamatytume, jog pagrindinį vaidmenį atlieka ne vaizduojami objektai ir netgi ne jų reprezentacija, o fotografija per se.
Vytautas Kumža. Half Empty Half Full #3, 2019
Ne apie objektus ir jų reprezentaciją. Atskleisdamas procesą, pristatydamas visą iliuzijų ir jų sukūrimo metodų rinkinį, V. Kumža atitolsta nuo reprezentacijos, pabrėžia jos beprasmybę ir priešinasi fotografijos dematerializacijai. Nuotrauka perteikia matomos scenos tikroviškumą ir užuominas į dirbtinumą, taip pabrėždama paradoksalią fotografijos savybę patvirtinti ir paneigti savo pačios realybę.
Vytautas Kumža. Half Empty Half Full #4, 2019
Fotografija kaip objektas. Kontroliuodamas abi objektyvo puses – kas ir kaip matoma – menininkas konstruoja ir nuotrauką, ir jos referentą – taip juos tvirtai susiedamas. Objektai tampa neatskiriami nuo reprezentacijos. Tad sunku įvardyti, kas yra signifikatas, o kas signifikantas. V. Kumža, kurdamas iliuzinį erdvinį vaizdą, bet jį suplokštindamas iki fotografijos, vienu metu išlaiko ir panaikina lauko gylį, primindamas, kad žiūrime į fotografiją, o ne į fotografuojamą objektą. Vizijos įforminamos ir suplokštinamos iki dvimačio vaizdo, taip sukuriama reprezentacija, tačiau ji iškart sugriaunama, nes vaizduojami objektai – neatskiriami nuo juos vaizduojančios plokštumos ir veikia kaip vienis. Menininkas, regis, žaidžia dvimatėmis ir trimatėmis erdvėmis, perkelia vieną į kitą, eksperimentuoja su medžiagomis ir jų tarpusavio santykiu, tačiau iš tikrųjų žaidžia suvokimu ir stebėtojo percepcija. Galiausiai rankų darbo rėmai tarsi pratęsia matomą patirtį, o įstiklinti vaizdai tarsi muziejaus eksponatai už stiklo grąžina fotografijai trimatiškumą ir materialumą.
Vytautas Kumža. Half Empty Half Full #5, 2019
Fotografija kaip procesas. Palikdamas akivaizdžias klaidas ir atskleisdamas darbo užkulisius V. Kumža taip pat pristato fotografiją kaip procesą, o ne kaip momentinį veiksmą. Autorius, kontroliuodamas kūrybinį darbą nuo pradžios iki pabaigos (t. y. pasirenka objektus, detales, jų išdėstymą ir foną, studijoje reguliuoja apšvietimą, neleidžia į procesą įsitraukti ir jo paveikti jokiems pašaliniams trukdžiams), kuria savo subjektyvų pasaulį, simuliakrą. Šis egzistuoja tik iki fotoaparato mygtuko nuspaudimo momento, o galiausiai suplokštinęs trimačius skulptūrinius objektus į dvimatį fotografinį atvaizdą autorius vėl valdo žiūrovą, t. y. nurodo stebėjimo kampą ir žiūrėjimo tašką.
Vytautas Kumža. Half Empty Half Full #6, 2019
Fotografija dėl fotografijos. Vis dėlto, akcentuodamas fotografiją kaip procesą, o ne momentinį veiksmą, kritikuodamas reprezentacijos beprasmiškumą, V. Kumža neatsisako vizualaus paveikumo. Išskirtinai vizualūs sprendimai diktuojantys ne tik kūrinio eigą, bet ir parodos erdvės išdėstymą, prisitaiko prie žiūrovo, ieškančio akiai malonių reginių, poreikio. Net ir tikslingai panaikinus iliuziją, supanti estetika ją vis vien išlaiko. O kuo XXI a. parodos lankytojai skiriasi nuo XIX a. Paryžiaus teatro lankytojų, ieškančių vizualių ir emocinių patirčių?