Šiandien, šaltą vasario 28-osios rytą, nėra nieko svarbiau, kaip parašyti apie Ingos Likšaitės namus. Šalin įsipareigojimus, šalin mirusias linijas ir kitokius laiko spąstus. Paraiškos, projektai, popieriniai ir elektroniniai pažadai palauks. Arba nuplauks – plaukimo ir laukimo grybšnius įžodinusi Jūratė Baranova susiejo tai su vyrais ir moterimis: vieni plaukia, kitos laukia. Regiu apniukusį Giedros veidą giminėms iš miestelio ir gramatikos persikrausčius į matematiką: visų lyčių lavonai pirmais antrais išsiskaičiuot! Kartais ir man norisi pabėgti nuo lyčių – per lūžtantį ledą paraiškoms ir pareigoms iš panosės. Te menininkės plaukia, o vadybininkai laukia.

I. Likšaitė laukia plaukdama. Jos namai ne ant ąžuolinių polių, kaip Venecijoje. Jie po vandeniu – lietaus siena ar ribuliuojančiu ežero paviršiumi. Jūra nebent snūduriuojanti, grėsmingai rami. Ledas nekausto atspindžių, o atspindžiai – formos. I. Likšaitės drobės ne sugeria, o sugroja dažą – kaip styginis instrumentas. Turbūt violončelė – dėl dydžio ir dėl Dinos. Namas, kaip styginis instrumentas, nėra jokia metafora. Tai pirštais apčiuopiama realybė – I. Likšaitė siuva paveikslus rankomis ir tie ištempti siūlai groja galvoje. Jie užkabina visas stygas: muzikines ir literatūrines, net tą, skambiausiąją¹, kurios nesigirdi ideologiškai išgrynintose literatūros pamokose. Asociacijų orkestras gaudžia keisčiausiose vietose², bet ne gera akustika lemia I. Likšaitės namų svaigumą. Akys raibsta nuo paveiksle besimainančių spalvų – einant pro siūlų gijomis užtvertą plokštumą, namas chameleoniškai verčia kailį. „Žalia – juoda“, „Raudona – mėlyna“, „Pilka siena“. Kūrinių pavadinimai atspindi spalvų gamą, o ją sugrojam kiekviena savaip. Namai statiški ir judrūs, amžini savo laikinumu.

Per parodos „Namai. 12 valandų ore ir 6000 metrų pakartojant dygsnį“ atidarymą (veikė iki kovo 6 d., – red. past.) Pamėnkalnio galerijoje menininkė prasitarė norėjusi pagauti šviesą, jos kaitą. Ingos Likšaitės pragiedruliai, pamaniau, – sudėti taškus ant šešių „i“. Šešios žąsys su šešiais taškiukais – ir šeši „Namai“ su grotomis. „Namai #1“, „Namai #2“, „Namai #3“, „Namai #4“, „Namai #5“, „Namai #6“. Banali buhalterio grotažymė parodoje virsta grafika ir architektūra, sustyguotų namų ženklu. Tai ne suskaičiuoti, o sugroti namai – visa vaivorykštė. Pavydžiu savo akims.

Gastonas Bachelard’as „Erdvės poetikoje“ rašė, kad pirmas mūsų erdvės potyris yra kaip gimtasis namas, įsirašantis į kūną. Tai, ką siuva ir konstruoja I. Likšaitė, galima pavadinti atminties įerdvinimu. Fiziniu ir konceptualiu. Tįstančios gijos plokščiam paviršiui suteikia trečią išmatavimą, o keičiant žiūros taškus – ir 3D kinematografinį efektą. Tai pastato ir architektūrinio brėžinio susitikimas, kai liniją keičia siūlas, suteikiantis įsivaizduojamam namui apčiuopiamą pavidalą.

Iki šiol rašiau apie išorę, formą, vaizdo efektus. Tik svetimus namus stebime iš išorės, savi visada viduje, arčiau kūno. Aplinką rezonuojanti perregima siūlų širma atveria, bet neįleidžia į vidų. Taip ir liekame anapus prarastų, išaugtų ir išgyventų namų. I. Likšaitė gyveno Kaune ir Palangoje, dabar Berlyne. Ten kuria ir kuriasi, ardo ir siuva naujas erdves. Biografinį kontekstą (tėvai architektai) permontuoja į konteksto biografiją. Atgaivina vidines erdves pasitelkdama prisiminimus ir kinematografinį pasakojimą. Lėtai plaukiantys pasikartojančių ir vis kitokių namų kadrai (#1, #2, #3, #4, #5, #6) primena Wongo Kar Wai’aus „Meilės laukimą“ – ne filmą, o pagal jį 2007 m. sukurtą menininkės instaliaciją „Apie kiną“. Tada pirmą kartą pamačiau, kaip erdvė išsiliejo iš ekrano ir tapo trimate tikrove čia ir dabar, neprarandančia ankštuose koridoriuose ir gatvėse prasilenkiančiųjų ilgesio. Ją, kaip ir daugelį ankstesnių kūrinių, menininkė išsiuvinėjo siuvimo mašina. Dar nebuvo skaičiusi Giedrės Kazlauskaitės, o jau dygsniavo „Singerstraum“ partitūrą. Norėčiau, kad perskaičiusi ją sugrotų. Nebūtinai „dainuojančia“ mašina – galima ir styginiu namų-violončelių sekstetu.

 

¹ Lietuva skambės tautų brolijoj / TSRS skambiausioji styga. / Lietuva grobikų jau nebijo: / Budriai saugo milžino jėga. (S. Nėris)

² Laidojimo namuose „Nutrūkusi styga“.