Praeitą savaitę Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos galerijoje atidaryta Kolumbijos dailininko Ernesto Fidelio Romero Bayterio tapybos darbų paroda „Extracomunitario“. Pietų amerikietis menininkas nuo 15 metų gyvena Italijoje ir savo kūriniuose intensyviai nagrinėja imigrantų išgyvenamos tapatybės sumaišties ir priverstinės migracijos temas. Šioje parodoje Romero Bayteris pristato apie dešimt tapytų portretų, kuriuose vaizduojami Italijoje gyvenantys atvykėliai iš Afrikos ir Pietų Amerikos, tarp jų ir menininko artimiausios aplinkos žmonės.

Visais laikais, pagal Europos dailės tradiciją, portretas buvo skirtas reprezentuoti konkrečiam asmeniui būdingus bruožus,  jo psichologinę būseną, charakterį, socialinę padėtį, statusą, galią. Todėl dažnai visa portreto struktūra organizuota taip, kad kiekviena detalė, nuo figūros iki simboliško antrojo plano, kuo geriau perteiktų vaizduojamąjį. Romero Bayteris savo kuriamais paveikslais laužo šias gilias portretines tradicijas, atsisakydamas beveik visų simbolinių portreto detalių. Tapytojas specialiai neįvardija portretuojamųjų vardų ir nesuteikia jokių kitų individualių identifikacinių žymių. Žmonių atvaizdai čia turi tik dviejų rūšių etiketes:  extracomunitario ir harraga. Pirmasis žodis bendrinėje teisinėje kalboje reiškia žmogų, kuris nėra Europos Sąjungos pilietis, tačiau Italijoje žodis vartojamas ir neigiamai atsiliepiant apie šalyje gyvenančius kitataučius kaip nelegalius, nepatikimus, pavojingus asmenis. Harraga arabiškai reiškia „tie, kurie dega“. Šiuo žodžiu vadinami imigrantai iš Šiaurės Afrikos, kurie atvykę į Europą sudegina savo tapatybės dokumentus, taip apsidrausdami, jog iš karto nebus deportuoti atgal. Žodis gali būti suprastas ir kaip metafora – tai saitų su savo tėvyne ir praeitimi nutraukimas, po kurio kelio atgal nebėra.

Portretuose žmonės neturi ne tik vardų, bet ir yra ištraukti iš bet kokio konkretizuoto konteksto, kurį klasikiniame portrete tradiciškai užpildydavo daiktų ar peizažų vaizdai. Jį tapytojas visiškai eliminavo žmones pavaizdavęs lygiose, ryškių tonų spalvinėse plokštumose. Spalviniai plotai simbolizuoja bekontekstę, vakuuminę, izoliuotą aplinką, kurioje imigrantai atsiranda atvykę į naują šalį, kai naujas ryšys su dabartine aplinka dar neužmegztas, o su senąja nutrauktas galutinai (paskutiniai liudijimai sudeginami dar pakeliui). Eliminavus kontekstą prarandamas ir bet koks įmanomas naratyvas. Spalvos, kuriose menininkas įkurdina savo herojus, yra tokios ryškios, kartais net iki nuodingumo, kad atrodo negali būti šio pasaulio dalimi ar gyvybine terpe, ir metaforiškai perteikia tranzitinę, pereinamąją būseną, kurią išgyvena imigrantai. Atsisakydamas visų šių elementų, portretuose dailininkas, atrodo, ieškojo ne atskirų kiekvienai asmenybei būdingų savybių, bet spalvomis ir dažais vizualų pavidalą pabandė suteikti pačiai asmens tapatybės sumaiščiai, todėl ir protagonistai jo portretuose pavaizduoti ne per kažko turėjimą, o dėl jiems visiems bendro trūkumo jausmo.

Savo kūriniuose Romero Bayteris gudriai supina šiuolaikinio ir klasikinio meno kontekstus. Naujai interpretuoja portreto žanrą, laužo kompozicines taisykles, drąsiai priartina, nukerpa vaizdą, suraižo jį spalvinėmis horizontalėmis, todėl paveikslai retkarčiais labiau primena atsitiktines fotografines kadruotes, o ne vienetinius tapybinius atvaizdus. Prasitariama ir apie klasikinės tapybos įtaką, kuri parodoje tiesiogiai pasireiškia ne tik naudojant portreto žanrą, bet ir per paveikslų formatus, ypač vienam apvalaus formato harraga. Šis iškart sukelia asociacijas su italų renesansu, Michelangelo, Raphaelio kūriniais, apvalaus formato tondais, kuriuose dažnai vaizduoti religiniai siužetai, Šventosios šeimos, ramiai besi­ilsinčios tradicinio peizažo fone, atvaizdai. Romero įkurdino imigrantės merginos veidą į žydrą tondą, lyg ir į vieną iš tų idiliškų renesansinių vaizdelių, tik štai jau tada, kai Šventosios šeimos ten nebebuvo. Taigi klasikinė europietiško portreto tradicija Romero paveiksluose yra tik išorinis kiautas, panaudojamas tam, kad išryškintų prob­lemišką kultūrinį skirtumą, kuris ir izoliuoja svetimšalį jo bekontekstėje aplinkoje.

Taip Romero Bayterio kūriniuose prasilenkia, sluoksniuojasi, dirbtinai sujungiami keli kontekstai. Permąstomos ne tik socialinės problemos, kurios dar ir autoportretiškos, bet kai šiuolaikinis tapytojas apie dabartį kalba klasikinės tapybos vaizdų struktūromis, po klaustuko ženklu atsiranda ir pati tapyba. Taigi paroda dar kartą privertė susimąstyti, kokia klampi ir reikli žiūrovui yra šiuolaikinė tapyba. Tai nuolatinė žiūrovo provokacija mąstyti, susieti vaizdą su parodos idėja, instrukcijų dydžio anotacijose skaityti, ką ir kaip matyti ir suprasti, o Romero Bayterio paveikslų atveju – dar ir matyti ne tik tai, kas akivaizdu, bet ir tai, ko čia nėra (portretinių atributų, konteksto, vardų), nes dailininkas juos sąmoningai eliminuoja. Patys kūriniai čia veikia daugiau ne kaip estetiniai objektai, o kaip „tranzitiniai“, prasminiai tarpininkai tarp suvokėjo ir dailininko idėjų. Nors apie migraciją ir ją išgyvenusių žmonių sumaištį kalbėti, niekada jų asmeniškai nepatyrus, yra gan sunku, tačiau suartėti su Romero Bayterio kūriniais pasirodo gan papras­ta gal dėl to, jog tapytojas juose akcentuoja ne atskiras istorijas, bet žmogiškas problemas.