Vidas Poškus. Plaukimas ir purslai

Kęstučio Grigaliūno piešinių, tapybos, objektų paroda galerijoje „Kairė–dešinė"

Iš parodos ekspozicijos. Kęstučio Grigaliūno nuotrauka

Iš ne vieno kultūros bei meno sferai priklausančio žmogaus esu girdėjęs, kad menininkas Kęstutis Grigaliūnas yra aistringas plaukikas. Esą bet kurią dieną apsilankius kuriame nors Vilniaus mieste esančiame baseine, galima išvysti šį Nacionalinės premijos laureatą, savo plačia ir galinga krūtine (it koks vyriškas Rūtos Meilutytės avataras) skrodžiantį skaidrias, kvapnaus chloro pripildytas dirbtinio vandens telkinio platybes. Palyginimas su mūsų jaunąja čempione nėra nei ironiškas, nei iš piršto laužtas (tai yra sufantazuotas), kadangi K. Grigaliūnas, kaip teigia tie patys objektyvūs ir jokio juridinio pagrindo meluoti neturintys liudytojai, yra vienas greičiausių vandens sporto entuziastų-mėgėjų, aplenkiantis ne tik a priori nugeibusius ar bent intelektinio darbo nukankintus Dailės akademijos spartuolius (tų pačių šaltinių pateikta informacija), bet ir kitus po stogo danga ir nuo vieno glazūruoto kranto iki kito krauliais, brasais ar delfinais plaukiojančius vandens sporto entuziastus. Galop, šios konkrečios K. Grigaliūno kūrinių grupės atsiradimą taip pat galima (net jeigu pats autorius teigtų, kad taip nėra) sieti su viso pasaulio ir labai skirtingose (turiu omenyje tiek baseinų architektūrą, tiek varžybų pobūdį) vietose aukso medalius it kokius obuolius nuo rudeninės šakos raškančia Rūta. Pripažinkime, kad ne vienas iš mūsų sąmonės ar pasąmonės lygmenyje yra apsvaigęs nuo jaunosios medalininkės laimėjimų, dažnas jaučiasi tarytum taip pat turintis teisę ar džiaugsmą maudytis jeigu ne šlovės spinduliuose, tai bent euforijos pursluose. Juolab kad po debiutiniu triumfu pasibaigusių Londono olimpinių žaidynių lietuviškoje viešojoje erdvėje ne kartą buvo keliama ir kvestionuojama itin prastos vietinės techninės bazės problematika. Tad užsikabinus už paties menininko koncepcijos ar bent lakoniškoje anotacijoje išsakyto teiginio, kad ši paroda yra „tyrimas", galima prielaida, jog K. Grigaliūnas tiek savo kūnu, tiek ir kūrybine dvasia tyrinėja lokalius baseinus, tartum suteikdamas pagrindo tuščioms ar pagrįstoms viltims, kad būtent čia –­ dirbtinių šviesų nutviekstose erdvėse, stačiakampiuose rezervuaruose, užpildytuose melsvai žalzganais vandenimis formuojasi ne tik sporto, bet ir visos Lietuvos viltis.

Bet tai tik pridėtinės, papildomų menotyrinių interpretacijų suteiktos reikšmės. Pats K. Grigaliūnas labai aiškiai ir racionaliai (tiesiog matematiškai tiksliai – panašiai sekundžių dalių tikslumu skaičiuojamas atplaukimo greitis) nusakė savojo „Baseino" uždavinius, tikslus bei tyrimo objektus: 1. vandens paviršius: lyjant, pučiant vėjui, plaukiojant ar į jį šokant žmogui; 2. 25 žmogaus kūno judėjimo vandenyje būdai; 3. žmogaus kūno vaizdas vandenyje; 4. baseino šurmulys ir tylus aplinkinių stebėjimas. Dar paaiškinta, kad ši paroda yra K. Grigaliūno dialogas su ankstyvuoju Davido Hockney Baseino ciklu.

Taip ir yra. Bet apie viską iš eilės. Iš tiesų – vandens paviršiaus, žmogaus (šokinėjančio ir plaukiančio), pačios baseino aplinkos (tos nepakartojamos atmosferos, su savo kvapais, garsais ir lytėjimais) aspektus menininkas perteikė piešinių, tapybos, objektų pavidalais. Negaliu pasakyti ir išsirinkti, kas padarė didžiausią įspūdį. Galiu pastebėti tik kelis dalykus – Lietuvos dailininkų sąjunga it koks gerasis Kalėdų senelis jau kelintus metus savo institucinėse galerijose metų pabaigoje tradiciškai pamalonina įdomiomis parodomis bei sumanymais neperlepintus žiūrovus. Praeitais metais Pamėnkalnio galerijoje tokia dovana buvo Romualdo Balinsko benefisas, šiemet – K. Gri­galiūnas su savo „Baseinu", pretenduojantis mušti geriausių parodų rekordus. Paties autoriaus kūrybos kontekste tai yra jeigu ne esminis lūžis, tai bent grįžimas atgal –­ savęs link, į save. Po niūraus, dokumentiškai tragiško etapo (turiu omenyje menininko prisimintas totalitarizmų aukas, tuos žuvusius ne savo laiku, kurių eksplikavimu menininkas atliko daugiau nei pagarbos vertą pilietinę ir ne tik pareigą) K. Gri­galiūnas atsuka tą tikrąjį savo kaip popmenininko veidą –­ ironiškai besi­šypsantį, su gero (geras –­ reiškia subtilus ir nenuvalkiotas) humoro doze, techniškai nepriekaištingą (autorius net savo kolegoms darė ir daro įspūdį produktyvumu bei perfekcionizmu) ir konceptualiai motyvuotą. K. Grigaliūnui niekuomet nereikėjo ieškoti temų ir būdų tiems pasakojimams atskleisti –­­ tai jie visuomet surasdavo jį. Taip ir šiuo atveju – „Baseinas" yra daugiau nei asmeninės patirties vizualizacija. Tai mūsų ankštame ir sekliame „varlyne" besipliuškenančios kultūros ir ne tik jos – visos visuomenės metafora, jos išklotinė. Vėlgi pats autorius tiksliau nei bet kas ap(si)brėžė, kad tai yra tyrimas! Tikrai, štai kad ir piešiniai, kuriuose su grigaliūniškai retrospekciniu (back in Victorian) sarkazmu pateiktos plūduriavimo bei plaukimo būsenų vandenyje rekomendacijos ir instrukcijos. Tiems, kas gimę ir brendę dar kvailajame sovietmetyje, tai neišvengiamai turėtų priminti tuos visus idiotiškus plakatus (iš tiesų vargiai ar turėjusius ką nors bendro su realybe), mokančius, kaip elgtis dujinės ar branduolinės atakos metu. Niekas per daug nepasikeitė ir šiandien, tik įgijo rafinuotesnes, subtilesnes formas (štai iš savo akademinės patirties pamenu vieno garsaus instaliatoriaus paskaitas, kurių metu jis aiškino, kad instaliatyvus kūrinys turi būti „toks, o ne kitoks"). Didaktinis (kartais pačia bukiausia prasme) aspektas lydi mūsų kasdienybę ir yra susijęs su tokiais iki šiol gajais reglamento gyvybingumais: „kaip turi atrodyti", „kaip privalu elgtis" ar net „kaip teisingai reikia gyventi". „Baseinas" kalba būtent apie tai.

Tokia pati negailestingai demaskuojanti yra ir tipiškai grigaliūniška tapyba – į begalybę pretenduojantys, kadruotai nutrūkstantys, pradžios ir pabaigos neturintys formatai (besi­siejantys su Rytų estetika ir net architektūriškai išeksponuoti japoniškų širmų principu), sudėlioti iš rastrinių taškelių ir ryškių, grynaspalvių dėmelių, perteikiančios didžiausią agorafobija sergančiojo košmarą – minią. Juk jau daugiau nei iš dviejų žmonių sudarytoje struktūroje skleidžiasi visi bendruomeninio gyvenimo privalumai ir trūkumai, kurie neretai klostosi valdant garsiesiems vištidinės moralės dėsniams: „derk esančius ant apatinių laktų ir būk dergiamas esančių ant viršutinių..." Juk ir „Baseine" galioja ši tvarka – nesusidūrusiems tektų pasiūlyti apsilankyti bet kurioje akva paslaugas teikiančioje bendrovėje piko valandomis, kai klientai lipa vienas ant kito (kad ir geidaudami kokios nors „džakuzi" ar krioklio imitacijos), siekia aplenkti savo artimą ir užlysti (jeigu tik to reikia ir įmanoma) be eilės arba ant galvos. Būtent tokias socialines grimasas aš, net ir to nenorėdamas, įžvelgiu plakatiškai groteskiškuose K. Grigaliūno paveiksluose.

Bet K. Grigaliūno kūryba niekuomet nebuvo dogmatiškai socrealistinė ar veidrodiškai natūralistinė. Minėtoji ironija, šaržas, groteskas (nė vienas iš šių apibūdinimų, deja, neapibūdina pačios esmių esmės, tos žolelės „valgyk į sveikatą") yra kaip šuolis į baseiną nuo tramplino – pasigirsta garsas „pliumpt" ir kyla mintis, kad net dėl brangiausių medalių lenktyniaujančių sportininkų tikslas yra būtent tas pliumptelėjimas, o visa kita –­ tik detalės. K. Grigaliūno „Baseino" atveju tas „pliumpt" (beje, ypač sureikšmintas ir to paties D. Hockney garsiajame 1967-ųjų paveiksle „A Bigger Splash") išgaunamas dėl kelių objektų – skulptūrinės-dekoratyvinės kompozicijos su bokšteliu ir nuo jo žemyn budriai žvelgiančio šokančiojo figūrėlės ir fanerinio undinės silueto. Pasakysiu labai paprastai – jie, tie objektai, kažkodėl primenantys lengvabūdes varžybų šokėjas ar plaukikes, pertraukėlių metu linksminančias žiūrovus ir verčiančias juos atsipalaiduoti ir trumpam pamiršti čempioninių varžybų įkarštį bei aistrą, buvo mielai šarmingi ir žaviai juokingi. Ko daugiau bereikia?

Atkreipiant dėmesį į paties menininko užsibrėžtą tikslą – užmegzti dialogą su ankstyvuoju D. Hockney, konkrečiai – su „Baseinu", dera pastebėti esminį skirtumą: jeigu britas pliuškenasi atvirame ir ne ypač giliame baseinėlyje kalifornietiškos siestos metu, gaivindamasis šaltais kokteiliais ir tingiai bendraudamas su draugais, pažįstamais, artimaisiais, tai lietuvis visgi sieksniuoja dirbtinius vandenis, šaudykliniu principu daužydamasis nuo vieno priešingo kranto į kitą, keldamas daug skaidrių purslų, aplenkdamas kitus ir pasiekdamas jeigu ne sportinių (visas šis baseininis procesas primena senovės Egipto faraonų heb sed ritualą, per kurį net žilo plauko sulaukęs monarchas, įrodinėjantis savo pajėgumą valdyti kraštą, turėdavo nubėgti atitinkamą maršrutą), tai bent jau estetinio pobūdžio rekordų. Vien dėl to K. Grigaliūną galima vadinti čempionu...

Draugai