Pabaiga. Pradžia 27 numeryje

Kaip ir ankstesnėse mugėse, ARTVILNIUS 2013 buvo stiprus tradicinę lietuvių dailę – tarpukario ir XX a. antrosios pusės – modernistus pristatantis flangas. Štai Savicko paveikslų galerija pristatė Augustino Savicko tapybos kolekciją. Buvo surengta ir tapybos klasikui skirta konferencija, kurioje pranešimus skaitė Ramutė Rachlevičiūtė ir profesorius Antanas Andrijauskas. O „Kunstkamera" pasirodė su išeivijos dailininkų Vladislovo Žiliaus (1939–2012) ir Romo Viesulo (1918–1986) kūriniais. Grafiko R. Viesulo biografija su Lietuva susijusi iš pirmo žvilgsnio visai nedaug –­ gimęs ir užaugęs Latvijoje, būsimasis dailininkas prieš pat Antrąjį pasaulinį karą buvo atvykęs į Vilnių tęsti teisės studijų. Vėliau likimas jį nubloškė į Vokietiją, Freiburgą, o iš ten – į JAV. 1954 m. ir 1956 m. Niujorke, Wyehe galerijoje, jis surengė pirmąsias parodas. Nuo 1960 m. dirbo Templio universiteto Tyler meno mokykloje, Filadelfijoje. Tačiau R. Viesulas aktyviai dalyvavo JAV lietuvių bendruomenės kultūrinėje veikloje, rašė lietuvių dailės klausimais, „sirgo" nostalgija Lietuvai. Modernių formų R. Viesulo grafikoje susilieja ekspresionizmo nerimas ir įtampa, abstrahuoti egzistenciniai pavidalai, originalūs vaizdo ir garso dermių ieškojimai. Jo kūryba Vakaruose susilaukė deramo atgarsio – dailininkas yra pelnęs daugybę prestižinių tarptautinių apdovanojimų, stipendijų, jo kūryba pristatyta 1970 m. Italijoje, 35-osios tarptautinės Venecijos meno bienalės metu re­prezentaciniame JAV meno paviljone. Ne ką mažiau įdomi ir V. Žiliaus tapyba –­ tiesa, ji, skirtingai nuo R. Viesulo grafikos, visai nepritampa prie lietuviškosios tapybos charakterio – abstrakčios aštrių „sintetinių" atspalvių formos ir jų deriniai krypsta nebe abstraktaus ekspresionizmo, artimesnio lietuviškam mentalitetui, o greičiau popmeno, „klasikinės" XX a. pradžios abstrakcijos link. 1976 m. dailininkas emigravo į JAV, Niujorką, nebeapsikentęs iškreiptos sovietinės kultūrinės savimonės, cenzūros. V. Žiliaus charakteriui buvo svetima, Alfonso And­riuškevičiaus terminais tariant, „seminonkonformistinė" laikysena, būdinga šimtams šiuo laikotarpiu kūrusių lietuvių menininkų, balansuojanti tarp modernios plastikos ir ideologinio arba santvarkai lojalaus turinio.
Galerijos „Juškus gallery" stende eks­ponuota Vincento Gečo, Silvestro Džiaukšto, Aloyzo Smilingio tapyba dar kartą patvirtino, jog ši galerija orientuojasi į solidžius, laiko patikrintus autorius. Beje, posovietiniu laikotarpiu ji bene aktyviausiai (neskaitant, žinoma, Modernaus meno centro) suskato domėtis sovietmečio modernistų kūryba, kuriai neretai klijuojamos ne itin patrauklios ideologiškai angažuoto meno etiketės. Tą liudija galerijos surengtos Vincento Gečo, Galinos Petrovos-Džiaukštienės, Silvestro Džiaukšto tapybos parodos. Į „tikrų" klasikų gretas su savuoju ironišku realizmu čia smagiai įsiterpė ir Žygimanto Augustino autoportretai. Dar mugėje matėme Prano Gailiaus, Prano Lapės, Vytauto Kasiulio, Viktoro Petravičiaus, Jono Daniliausko, Leonardo Tuleikio, Rimo Zigmo Bičiūno darbų – galerijų „Menų tiltas", „Pylimo galerija" stenduose. ARTVILNIUS 2013 buvo pristatyta ir šiemet Lietuvos dailininkų sąjungos leidykloje „artseria" išleista knyga, skirta R. Z. Bičiūno tapybai.
Išties – didelė ir stipri klasikos dozė. O kai kurie tapytojai, kuriuos be išlygų vadiname vienais ryškiausių, žinomiausių, stebina kadaise nusistovėjusiu ir dešimtmečiais nekintančiu braižu. Štai apžiūrėjusi tikro lietuviškosios tapybos mohikano Aloyzo Stasiulevičiaus tapybos ekspoziciją (galerija „Juozas art"), grožėjausi griežta ir kartu rafinuota miesto peizažų grafika, architektūrinių formų ritmika, taktiliškais faktūrų sluoksniais. A. Stasiulevičiaus žvilgsnis į Vilnių – šiuolaikinės lietuvių dailės istorijoje vienas nuosekliausių, įdėmiausių. Kartu neapleido jausmas, kad nematydamas kūrinių etiketažo, galėtum juos atributuoti su kokių keturių dešimtmečių paklaida.... Užtat „kitokį" A. Stasiulevičių galime išvysti XV Vilniaus tapybos trienalėje, kur viename paveiksle virš atpažįstamų grafiškų senojo Vilniaus architektūros siluetų sklandančios kiaulės liudija moralines tapytojo nuostatas, požiūrį į šiuolaikinę visuomenę, socialinį ir politinį gyvenimą. Beje, veikiant mugei, parodų gausa sostinės galerijose buvo labai naudinga lyginant, pasveriant menininkų prisistatymus – tapybos trienalėje dalyvauja daug autorių, kurių darbai buvo rodomi ir ARTVILNIUS. Tą patį galima sakyti ir apie grafikos parodų ciklą „Kūnas", kuriame nuosekliai tyrinėta žmogaus figūros reikšmė įvairių kartų lietuvių grafikų kūryboje.
VDA galerija „Akademija" taip pat parengė gana nostalgišką ekspoziciją – šalia pokštininko Giedriaus Jonaičio objektų, video, neseniai rodytų personalinėje menininko parodoje (galerijoje „Akademija") – taip pat sąmojingai šmaikštaujantis Valentinas Antanavičius. Naujausi menininko asambliažai, visai kaip ir ankstesnieji kūriniai (vėlgi – reikšminga XX a. antrosios pusės lietuvių dailės istorijos dalis), stebina kūrybingu įvairiausio plauko artefaktų panaudojimu, jų suliejimu su tapybiniais paviršiais. Gal tik socialinė-politinė kritika, geluonis, visada būdingas šiam menininkui, atrodo „sušvelnėjęs", įgaunantis autoironijos bruožų, arba – nusikeliąs į mito, pasakos ar dar intymesnę individo egzistencijos erdvę. Šį duetą gerai papildė ir Broniaus Gražio tapyba. Manau, visus jaunesnius mugės lankytojus šis tapytojo pristatymas nustebino, nes jame vargiai atpažintum „dabartinį" Gražį. 9-ojo dešimtmečio dailininko tapyba – ekspresyvi, įtaigi, mirganti ryškiais spalviniais deriniais, tačiau skiriasi nuo dabartinės jo paveikslų plastikos – rafinuotos, goslios, dekoratyvios. Ji priminė legendinės tapytojų „penkiukės" laikus (B. Gražys, R. Vilkauskas, R. Sližys (1952–2008), M. Skudutis, H. Natalevičius), kuri po vyresniųjų kolegų – Arvydo Šaltenio, Kosto Dereškevičiaus – dar stipriau išplėtė plastinį, teminį lietuvių dailės diapazoną.
Prie lietuvių dailės klasikų jau galime priskirti ir Dalią Kasčiūnaitę (LDS galerija „Arka"), Nomedą Saukienę (Dusetų dailės galerija). Pastarosios autorės kūrinys „Upė" išsiskyrė netradiciniu formatu – į ilgą, tarsi begalinę virtinę susiglaudę peizažo fragmentai buvo tinkamai išeksponuoti – didelė erdvė atsitraukti, o priešais atsainiai išmėtyti tikro kvepiančio šieno briketai kvietė jaukiai prisėsti, kontempliuojant tapytojos įamžintą gamtovaizdį. Pamačiusi šį kūrinį, pagalvojau, kad iš N. Saukienės naujausios tapybos pamažu dingsta žmonės, figūros, o visa užvaldo ir karaliauja vien vešli gamta – surizgę žolynai, žydinčios pievų gėlės, tingus vanduo... Tačiau menininkės kūriniai XV Vilniaus tapybos trienalėje liudija ką kitą – matyt, ją traukia įvairūs komponavimo būdai, nes čia eksponuojamuose siurrealistiniuose peizažuose „veikia" ir vaikų, paukščių, žvėrelių siluetai. Beje, sekmadienį, mugei baigiantis, kai visi galerininkai, mugės dalyviai patraukė į organizatorių surengtą aptarimą, žiūrovų nominacijų paskelbimą, „Litexpo" ištuštėjo –­ iš inercijos dar slampinėjo tik vos vienas kitas žiūrovas. Užtat priešais meditatyvią „Upę", susėdusi ant šieno, aistringai bučiavosi kažkokia porelė, nekreipdama jokio dėmesio į smalsius praeivių žvilgsnius. Vadinasi, paveikslas veikia, sukuria intymumo nuotaiką, leidžia pasijusti žmogaus nepaliestos gamtos įsčiose. O ji čia ne tik romantiška, bet ir paslaptinga, baugoka su savo neįžengiamais brūzgynais, atvašynais, kur niekas neužklysta ir kur pats gali prapulti be jokio pėdsako...
Kad dailės klasika – patikrintas ir saugus kolekcionavimo kelias, įrodė ir šiųmetės mugės statistika. Oficialiuose spaudos pranešimuose mugės rengėjai džiaugiasi, kad šiemet buvo nupirkta kūrinių beveik už pusę milijono litų. Tarp jų – daug solidžių, žinomų autorių.
Prisiminus kitas galerijų, dalyvavusių mugėje, ekspozicijas, galima būtų vardyti dar dešimtis gerų kūrinių. Pavyzdžiui –­ brolių Andriaus ir Nerijaus Erminų, kuriuos drąsiai galima vadinti vienais ryškiausių šiuolaikinės lietuvių skulptūros, instaliacijos, objekto atstovų. Suprantu, kad mugės apdovanojimai kasmet turi būti teikiami vis kitiems menininkams, o A. Erminas ARTVILNIUS 2012 nusipelnė geriausios instaliacijos autoriaus vardo, tačiau brolių darbai ir šiemet buvo verti nominacijų. Tai ir A. Ermino „Langas", sumontuotas iš senų apsilaupiusių skirtingo dydžio langų rėmų (parodoje „Takas"), tarsi šulinys, ertmė, pro kurią srūva šviesa ir laikas, „Čia kažkada buvo dangus" – kregždžių siluetai ant bežadės sienos (VDA galerija „Argentum") ar siurrealistinės N. Ermino konstrukcijos iš senų sovietinių baldų (VDA galerija „Argentum"). Tiesa, žengiant į didelio formato skulptūrų parodą „Takas" žiūrovus linksmai pasitiko ir Mindaugo Tendziagolskio „Raudonas kilimas" – iškilmingas švytinčio aksomo kelias, kuriuo paprastai žengia pasaulio didieji – monarchai, politikai, popžvaigždės.
Įsiminė ir „Prospekto" galerijos erdvėje eksponuotas Arturo Valiaugos fotografinis ciklas „Ilgesio žemė" – liūdni dabartinės Mažosios Lietuvos vaizdai, Arūno Baltėno nuotraukos, tęsiančios puikiąsias Lietuvos etninių regionų – Žemaitijos, Dzūkijos – gyvenimą fiksuojančias etnografines serijas. Kauno galerija „Aukso pjūvis", pristačiusi mugėje apdovanotos Laimos Drazdauskaitės tapybą, tikrai neprašovė pro šalį parodžiusi publikai dar ir Rasos Staniūnienės paveikslų kolekciją. Ši autorė savo kūrybą 2013 metų pavasarį demonstravo Šv. Jono gatvės galerijoje ir daugeliui įsiminė laisva, ekspresyvia tapysena, ryškių, atvirų spalvų dermėmis, redukuotais gamtos vaizdiniais. „Kamerinis Kampas" – taip kažkas iš parodos lankytojų apibūdino dailininkės tapybą (turėjo omenyje tapytoją Rimvydą Jankauską-Kampą).
Naujai atgimusi, moderniai rekonstruota Užupio „Galera" mugėje pasirodė su būriu Norvegijos menininkų ir dviem garsiomis lietuvių grafikėmis – Egle Vertelkaite ir Birute Zokaityte. Jų darbai atrodė kitokie nei anksčiau – iš Zokaitytės estampų išnyko dekoratyvumas, švelnus, ironiškas kičo atspalvis – naujieji jos darbai ekspresyvūs, mąslūs. O naujų Vertelkaitės kūrinių apskritai neatpažintume – nepaliaujamai eksperimentuojanti, autorines technikas, iki šiol neišmėgintus metalo plokštės ar fotografinio lakšto paviršiaus apdorojimo būdus kurianti menininkė ARTVILNIUS 2013 pateikė mistiškas, tamsiais šešėliais boluojančias kompozicijas. Blizgus, specialiu laku apdorotas jų paviršius sudaro savotišką trimatės erdvės efektą, traukte traukia žvilgsnį gilyn. Kiek gaila, kad stende sumontuotas apšvietimas trukdė gerai įsižiūrėti į šiuos darbus – iš viršaus krentanti šviesa atsispindėjo stikluose.
LDS Kauno galerija „Meno parkas" pristatė plejadą gerai žinomų ir visai jaunų tapytojų – Joną Gasiūną, Eimutį Markūną, Aušrą Andziulytę, Eleną Barzdukaitę-Vaitkūnienę, Agnę Deveikytę-Liškauskienę, Agnę Jonkutę ir kitus. Čia nevalingai prisiminiau vieną Kęstučio Šapokos publikaciją, skirtą A. Jonkutės parodai, surengtai Vilniaus Senamiesčio menininkų galerijoje, kurioje autorei patariama atidžiau pasirinkti eksponavimo erdvę, aplinką. Iš tiesų – net margoje mugės kakofonijoje jos rūsčios, achromatinės abstrakcijos vertė stabtelėti ir stebeilytis į tamsią, nepažinią erdvę, vos apčiuopiamus kažkokių pavidalų kontūrus. Tarsi kontrastas tokiam pasaulėvaizdžiui – vyresniųjų tapytojų – Gasiūno, Barzdukaitės-Vaitkūnienės darbai, kuriuose neapsieinama be figūros, kokio nors ironiško naratyvo.
Taigi, ARTVILNIUS – kokybinis Lietuvos žingtelėjimas Europos link? Šuolis ar kuklus mėginimas pašokėti? Žinoma, lyginant su garsiosiomis pasaulio meno mugėmis mūsiškė – nedidelė, gal net kamerinė. Tačiau kol kas tapome pirmaisiais visame Baltijos regione, išdrįsę imtis mažos šalies sąlygomis gana ambicingo projekto. Bet kuriuo atveju, tikiu, kad kiekviena mugė bent iš dalies pasiekia savo tiesioginį tikslą – mūsų visų galvose vis stipriau įtvirtina bent keletą priežasčių, dėl kurių reikėtų pirkti meno kūrinius. Vieniems – tai investicija, būdas „pasidėti" gal ir nemažą sumą pinigų, kitiems – prestižo reikalas, proga pasipuikuoti prieš kitus. Tretiems (tokių kol kas tarp mugės publikos, matyt, daugiausia) –­ tai geras reginys, penkiasdešimt pa­rodų vienoje (lygiai tiek galerijų dalyvavo ARTVILNIUS 2013). O pirkimas, savo ruožtu, skatina naują meno „produkciją"... Mugėje užkalbinti galerininkai tvirtino (manau, kad nuoširdžiai, o ne gelbėdami savo įvaizdį), kad potencialių pirkėjų esama ir tarp lietuvių. Jų esą randasi vis daugiau – žmonės neišsigąsta, išgirdę ir kelias dešimtis tūkstančių siekiančias kūrinių kainas. Linksmai nusiteikęs buvo Ukrainos galerijos vadovas Aleksandras Scheluschenko, kuriam mugėje pavyko parduoti daugiausia darbų. Pirkėjų dėmesio netrūko ir danų galerijai „NB", italų galerijai „Ufofabric", baltarusių galerijai „Y" bei daugeliui lietuvių galerijų.
Gerą toną pademonstravo ir mugės mecenatas – advokatų kontora „Raidla Lejins & Norcous", pristatęs anksti mirusio talentingo tapytojo Vytauto Pakalnio (1972–2002) paveikslus. Taip sakau visai ne dėl būtinybės pašlovinti renginio rėmėjus. Tiesiog – gerai, kad meno ir įtakingųjų visuomenės sluoksnių sandūra įvyksta ties gerais, vertingais meno kūriniais.