Kristina Stančienė. Intuityvūs keramikos potyriai

Ką tik baigėsi IV Vilniaus keramikos bienalės paroda, pristatyta LDS galerijoje „Arka“. Greta bienalės veikė ir 2014 m. bienalės laimėtojos Danutės Jazgevičienės ekspozicija. Paskelbti šiųmetės parodos laureatai: pagrindinė Liudviko Strolio premija suteikta profesoriui Juozui Adomoniui, o dvi lygiavertės bienalės premijos skirtos Milenai Pirštelienei ir Eglei Einikytei-Narkevičienei.

Juozas Adomonis. „Mizarų girios vizija“

Įdomu, kad keramikų fiestos favoritus amžiaus požiūriu skiria kone pusšimtis metų. Tokie kartų kontrastai ir sąsajos, mokinių ir mokytojų kūrybos samplaikos lydėjo visą bienalės ekspoziciją. Čia pristatyta daugybė puikių VDA Keramikos katedros studentų baigiamųjų darbų, kuriems vadovavo Rytas Jakimavičius. O vyresni keramikai, kaip įrodo Adomonio pavyzdys, nė kiek nepailsta nuo į nugarą kvėpuojančių naujų šio meno pajėgų. Vakarykščiai studentai, rodos, dar visai neseniai laikyti jaunaisiais, šiandien patys dėsto VDA, perteikia savo patirtį kitiems –­ štai kad ir šiemet Keramikos katedrai pradėjusi vadovauti Rasa Justaitė-Gecevičienė ar katedros Keramikos laboratorijos vedėja lektorė Jurgita Jasinskaitė. Žinoma, pa­rodoje svarbu darbai, o ne pareigos. Tačiau „socialinis“ keramikų gyvenimas, bent iš pažiūros gana taikus ir demokratiškas bendrabūvis (nepalyginsi, tarkime, su nuolat tarpusavyje besivaidijančiais tapytojais), – taip pat įdomus reiškinys, nes nuo jo atmosferos daug kas priklauso: pačių menininkų savijauta, galimybė stebėti ir lyginti jų kūrinius bendrose parodose.

Gausią įvairiasluoksnę keramikos ekspoziciją apžvelgti nelengva – daugybė skirtingų autorių, mąstymo ir matymo būdų. Be to, tikriausiai tik patys keramikai galėtų profesionaliai vertinti technologines naujoves, ryškiausias jų tendencijas. Neapsimesiu, kad daug išmanau apie keramikų virtuvę. Matyt, tokiu atveju pati patogiausia pozicija žiūrovui –­ nusiteikti keramikos, kaip menų sintezės produkto, vartojimui. Toks apibend­rinimas tinka didžiajai daliai bienalėje eksponuotų kūrinių. Juk ir tradicinė keramika apima erdvinį mąstymą ir grafinę raišką, spalvos pojūtį ir daug kitų universalių dailės kalbos dalykų. Juo labiau kad šitaip galima apibūdinti ir pačius novatoriškiausius keramikų darbus –­ erdvines instaliacijas, keisčiausių medžiagų jungtis, keramiką, perkeltą į virtualią realybę ir paverstą judančiu vaizdu. Taigi mėginau „preparuoti“ bienalės parodą labiau emociniais, intuityviais potyriais, stebėdama, ne tik kaip, bet, svarbiausia, pasakoja keramikų darbai.

Patraukė šmaikšti Ievos Bunokaitės keraminė animacija, kurioje lietuvių liaudies daina apie pelėdą („Buvo mandri pelėda“) iliustruojama dinamiškais lipdytų personažų judesiais. Linksma ir ironiška Justaitės-Gecevičienės „Tautinių konservų“ kolekcija su voveraitėmis ir kankorėžiais, ironizuojanti lietuvišką kulinarijos ypatumų mentalitetą. Agnė Miliauskaitė-Tulabienė kūrinyje „Moteriški reikalai“ taip pat konservuoja keraminius mažmožius, tačiau savo ironiją nukreipia į mūsų, moterų, gyvenimą, kartu pabrėždama „raganišką“, alcheminį jo pobūdį. Savo forma, blizgiais paviršiais kažkokios fantastinės laboratorijos indą primena paslaptingas bienalės sumanytojo ir rengėjo keramiko Gvido Raudoniaus objektas-prietaisas, visai nepanašus į mums įprastus tradicinius keramikos dirbinius.

Živilė Jasutytė. „Ateivis“

Nerimo, pavojaus arba aštresnės ir skaudesnės ironijos dygliai skleidžiasi Andriaus Janušonio kūrinyje „Somnambulas. Kelionė aplink savo kambarį“. Triušio figūrėlė, prisiglaudusi ant besisukiojančios kėdės ar stalo konstrukcijos primena tikriausiai priverstinį „ganymąsi“ gal biuro, o gal namų plotuose, kur tik kūną palikusi sąmonė gali įveikti rutiną ir ribojančią erdvę. Matyt, prie šių kūrinių šliejasi ir keista, pranašiška Živilės Jasutytės vizija „Ateivis“, kurioje menininkė derina tapybos darbų seriją su keraminiais objektais bei savitą, fantastiniais filmais ir literatūra dvelkiančią estetiką. Gintarės Miškinytės „Puodelis“ – paprastai ir aiškiai perteikta trapumo ir grėsmės vizija, kurioje mintis įtaigiai susisieja su medžiagų, mastelių ir spalvų kontrastais. Ievos Paukštytės-Schinello darbas „Dar kartą“ kažkuo priminė niūrią antkapio plokštę su reljefiniais portretais. Ant jos paguldytas mažytis skaudžiai oranžinis gemalas, ko gero, pasakoja apie gyvybę, kuri netikėtai išsprogsta tarsi pumpuras kaskart paneigdama mirtį ir užmarštį.

Antropomorfinė figūra tebėra svarbiausias išeities taškas ne vienam keramikui – tą akivaizdžiai įrodo šiųmetės bienalės ekspozicija. Žinoma, nelygu, kaip ji interpretuojama. Tačiau net ir dekoratyvios improvizacijos šia tema (Jovitos Laurušaitės, Jolantos Kvašytės kūriniai) arba figūros ir indo pavidalų junginiai neatrodė nuobodžiai, nes tokių kūrinių parodoje nedaug. Agnės Šemberaitės instaliacijoje „Sustabdytas laikas“ romantiško svajoklio, gaudančio stiklo burbulus, figūrėlė – jau sudėtingesnė, „talpesnė“ metafora. Panašiai, kaip ir Jurijaus Penkinskio „Smeigtukas“ – utriruotas moters torsas, užsibaigiantis aštriu smaigaliu ir mėginantis maskulinistiškai ironizuoti vyrams ne itin malonų moters savasties aštrumą, taiklumą. Tačiau nejaugi dėl to pyksi –­ pavaizduoti tokį „geluonį“, tarsi tikrą šaltąjį ginklą, kartu reiškia ir kapituliaciją prieš jį.

Įvairių kartų keramikus žavi pirmapradė formos jėga, nes ji savaime yra paveiki ir galinga (šis mąstymas kažkuo siejasi ir su šiuolaikinių skulptorių, kad ir Vlado Urbanavičiaus, objektų plastika). Nesvarbu, ar tai tik abstraktus pavidalas, ar atvirai „funkcionalus“, nesigėdijantis panašumo į tradicinį indą kūrinys. Toks yra jauno menininko Martyno Margevičiaus VDA baigiamasis darbas „Nežinia“, kuriame į galingą rezginį supintos biomorfinės formos, kažkuo primenančios Teodoro Kazimiero Valaičio ar Henry Moore’o „biomorfus“. Arba lakoniškas, baltas it sniegas Remigijaus Sederevičiaus objektas „Pradžia“, kresnų, storasienių indų kolekcija „Kūrinio scenarijai“, sukurta Roberto Rekečio (VDA baigiamasis darbas, vadovas – Jakimavičius). Veikiausiai, ne tik pagoniškas Mizarų girios gausmas pakerėjo lietuvių keramikos veteraną Adomonį. Menininkas imp­rovizuoja paprasčiausia dekoratyvinės lėkštės forma, kuri šįkart tampa keistu skirtingų medžiagų, spalvų, pavidalų asambliažu.

Rimti, filosofiniai ir mąslūs yra bienalės laureačių darbai. Einikytės-Narkevičienės kūrinio „Fragile. Handle with care“ potekstė – keramikos dirbinio ir žmogiškosios būties trapumas. Dužus kūnas (objektas) yra krovinys, kurį privalu gabenti per gyvenimą atsargiai. Pirštelienės „Tiltas. Du pasauliai“, kuriame dera ne vien molio masė, bet ir mechaninės detalės, jungiančios dvi atskiras planetas ir jų gyventojus, taip pat pasakoja apie prieštaravimus. Mechanizmas čia atrodo tarsi laikinai sustojęs, užstrigęs, pasaulių gyventojams nesurandant bendros kalbos, bendro veikimo būdo. Iš tiesų graži metafora­ apie dviejų žmonių, o gal ir apie dviejų valstybių, žemynų nesusikalbėjimą ir sustabdytą energiją...

Andrius Janušonis. „Somnambulas. Kelionė aplink savo kambarį“

Draugai