× Astijus Krauleidis-Vermontas

 

Estetiškai padengtas stalas, krištolinės taurės, moteris, besiilsinti ant kušetės, laukianti džentelmeno, pilna knygų lentyna, įjungta senovinė lempa, menanti idilišką laiką. Tokią nuotaiką pajuntu žvelgdamas į vilnietės tapytojos Aistės Bugailiškytės paveikslus, nejučia nuklysdamas į sodrių spalvų, jaukumo ir įvairių jausmų pripildytus prancūzų interjerus. Tapytoja parodoje „Damos ir interjerai“ (Naujojoje Klaipėdos galerijoje, mados ir verslo centre „Herkaus galerija“, H. Manto g. 22, Klaipėda, paroda veikė iki gegužės 4 d.) kviečia drąsiai įžengti į šią erdvę – ryškų, itin literatūrišką ir jaukų interjerų pasaulį.

 

Aistės Bugailiškytės parodoje „Damos ir interjerai“. Astijaus Krauleidžio-Vermonto nuotrauka.

 

A. Bugailiškytės tapybos pasaulis gana dualus, varijuojantis tarp aš ir kito, tarp aš ir daiktiškumo. Neretai šie skirtingi prasmių ryšiai vienas kitą veikia, tarsi susilieja bendroje minties tėkmėje. Šįsyk parodoje tapytoja analizuoja ir jungia dvi skirtingas minties trajektorijas, temas – moterų ir interjerų. Kūryboje tarsi transformavusi XIX a. populiarų interjero portretų žanrą ir pritaikiusi klasikinės lietuvių koloristinės mokyklos filosofiją (baigė Vilniaus dailės akademijoje tapybą pas Kostą Dereškevičių, Arvydą Šaltenį ir Algimantą Joną Kurą), A. Bugailiškytė žiūrovą iš karto nukelia į sentimentalius ir teatrališkus, ryškių spalvų ir įtaigius, itin pripildytus (bet neperpildytus) daiktiškumo pasakojimus, kuriuose galima išgyventi įvairius jausmus.  

Tapytojos darbuose vizualųjį naratyvą konstruoja būtent daiktiškumas – ilgos senovinės užuolaidos, aukštos lubos, knygų lentynos, senoviniai šviestuvai, gėlių vazos. Daiktiškumas autorės kūryboje tampa tarsi vienatvės ir savirefleksijos, intymumo ir asmeniškumo, pragmatiškumo ir jausmų išraiška. Beje, kartais paveiksluose kiti įvaizdžiai – kūdikio ir mamos, damų ilgomis suknelėmis, aristokratiškų moterų, džentelmenų – tarsi irgi yra sudaiktinami, tarytum jie būtų statistai, gyvenantys paveiksluose. O moteriškumo įvaizdžius galėtume sieti ir su menininkės alter ego, kas galbūt tampa pretekstu pačiai autorei pasinerti į savirefleksijas, susikurti interjeruose saugią erdvę sau.

A. Bugailiškytės interjero portretai nejučia trina paveikslą ir žiūrovą skiriančią mintyse nustatytą ribą. Plona linija tarp paveikslo šiapus ir anapus aktualizuoja žiūrovo ir subjekto, žiūrovo ir objekto pasaulius. Taip konstruojami skirtingi erdviškumai, pereinantys vieni iš kitų, kuriantys savotiškas įtampas – ar paveiksle būtų žmogus, ar tik interjeras. Kiekvienas tapytojos paveikslas tarsi žymi ne tik tam tikrą jos gyvenimo tarpsnį, bet ir perteikia jausmus, krypstančius į ryškią jausmų interjerų amplitudę ir patį jų subjektą (numanomą arba pastebimą tiesiogiai tapybos darbe). 

„Kvietimas pokalbio“ atkreipia dėmesį kompozicija ir numanoma kūrinio idėja. Didingas interjeras, tarsi menantis anų laikų prancūzų interjerus, mums pasakoja apie žmogaus vienišumą. Tik jis A. Bugailiškytės tapyboje kitoks – tarsi lengvas ir neįpareigojantis arba suvokiamas kaip paprasčiausia duotybė. Vienas puodelis ar vienas arbatinukas tarsi turėtų mintį nukreipti prie žavios damos, sėdinčios prabangioje kušetėje, bet tapytoja darbe lyg ir palieka intrigą, t. y. užmina mįslę, kad ir vienišumas yra vienas iš žmogaus vidinio pasaulio dėmenų. Žvelgiant iš šiandienos realijų „Kvietime pokalbio“ galima įžvelgti vartotojiškos visuomenės ir kultūros subtilios kritikos, kai daiktiškumas žmogui svarbiau už socialinę aplinką. 

Dažnai tapytoja per figūrą ar minimalią interjero detalę žadina žiūrovo jausmus – sujudina jo vidinį pasaulį, skatina vaizduotę. Autorė žiūrovui tarsi atveria savo dienoraščio puslapius, laviruoja tarp tikrovės ir fikcijos, realybės ir vaizduotės, tarp daiktiškumo ir subjekto. Vis dėlto tai nesutirštinti jausmai – jie parodomi tokie, kokie yra.

Darbo „Gyvenimo tėkmė II“ centre – motiniška meilė savo vaikui, motinystė. Tai jausmas, kurį A. Bugailiškytė puikiai geba perteikti tiek kompoziciškai, tiek spalviškai. Darbe vaizduojamos dvi – vaiko ir motinos – kartos, tarsi žvelgiama į dvi erdves – šiapus ir anapus lango. Vaikas, laikomas ant motinos rankų, simbolizuoja pažinimo jausmą. Čia svarbios dvi laiko paradigmos – dabarties ir ateities. Šis A. Bugailiškytės tapybos darbas – vienas biografiškiausių, kai svarbiausia nebe daiktiškumas, o žmogus ir jo jausmai. 

Parodoje „Damos ir interjerai“ konstruojamas itin jausmingas interjero portretų pasaulis, neretai siurrealus, krypstantis į erdvės erdvėje principą, su žmonėmis ar be jų. Šis pasaulis būna visoks – su vienišumu ir žaismingumu, su idiliška ramybe ir taip visų trokštama harmonija. Svarbiausia, kad patys gyvenime rastume arba susikurtume vietą, kurioje jaustumėmės saugiai. Kartais tam saugumui sukurti tereikia tik vieno puodelio ir vieno arbatinuko.

 

Astijus Krauleidis-Vermontas – komunikacijos specialistas, kolekcionuojantis vaizdus ir apie juos rašantis.

 

Astijaus Krauleidžio-Vermonto nuotraukos.