Nijolės Šaltenytės paroda „Viskas yra arti“ galerijoje „Kairė–dešinė“ veiks iki spalio 1 d.

Pasakojimą apie Nijolės Šaltenytės grafikos parodą „Viskas yra arti“ pradedu ne nuo joje eksponuojamų darbų, o nuo kiek tolimesnės praeities –­­ 2011 m. „Meno nišoje“ pristatytos Šaltenytės pa­rodos „Kita pusė“. Ir ne tik dėl to, kad menininkė, būdama aktyvi lietuvių grafikos gyvenimo dalyvė, konkursų, paro­dų sumanytoja ir rengėja, nelabai dažnai rodo savo darbus žiūrovams. Įdomu, kaip keliauja ir kinta grafikės kūrybos vaizdiniai, kaip, naudodamasi iš esmės panašiais objektais ir motyvais, realistiniu piešiniu ir siurrealia logika, ji pasakoja naujas istorijas, išpažįsta vis kitas aistras ir potyrius, kaip keli jau anksčiau regėti kūriniai veikia naujų darbų apsuptyje.

2011 m. parodoje jungėsi ir grūmėsi gana skirtingi erdvėlaikiai, matymo ir mąstymo būdai. Šaltenytė čia pasirodė it švelni romantikė, kone poetė, besiilginti kažkokių paslaptinguose akvatintos rūkuose išnykstančių praeities prisiminimų. Tačiau kituose šio kūrybinio etapo estampuose ji veikė it akyla ir kritiška dabarties stebėtoja, besidominti socialiniuose tinkluose ištirpstančiomis mūsų tapatybėmis, visa apimančio chaotiško vaizdų srauto, kuriame vis giliau klimpstame, problemomis. Naujausioje Šaltenytės parodoje iš pirmo žvilgsnio tarsi nugali ir pirmauja ta pati virtualioji realybė: internetinio pasaulio „aktualijos“, žmogus, kaip anoniminė būtybė, besidangstanti įvairiomis išgalvotomis kaukėmis, bet nesugebanti nuslėpti draskančio vienatvės, nesaugumo jausmo. Tačiau šis tas svaraus iš ankstesniųjų Šaltenytės grafikos pasakojimų čia taip pat išlieka. Į naujus kūrinius atkeliauja ankstesnių kompozicijų herojai: pusiau zoomorfinės, pusiau žmogiškos būtybės, ir, žinoma, ilgesingos bei dailios laukinių žvėrių figūros. Jos kiek trikdo, nes gali įtarti, kad tie dryžuoti ir dėmėti gamtos gaivalai galbūt atstovauja „gražių“ vaizdų pasauliui, kurį supranta ne itin rafinuotas žiūrovas.

Viskas yra gerokai sudėtingiau. Man atrodo, menininkė darbais iš esmės atskleidžia tas pačias įžvalgas, kaip ir Virgilijus Kinčinaitis tekstuose gamtos ir civilizacijos pasaulių temomis: „[R]eikia pripažinti, kad griuvus rojaus idilijai, gyvūnų ir žmonių pasauliai išsiskiria, kaip atsiskiria dangus nuo žemės ar vyras nuo moters. Tačiau žmonės ir gyvūnai privalo ir toliau būti kartu, jie priversti kartu gelbėtis nuo potvynio, lipti į Nojaus laivą, kvėpuoti vienas kitam į nugaras ir susidurti žvilgsniais. Tačiau šie žvilgsniai jau iš kitų, nesueinančių ir nesusikertančių pasaulių. Jeigu taip žmogui ir neatrodo, tai tik todėl, kad gyvulio, žvėries, bet kokio kito gyvūno akyse jis atpažįsta ne jį, o tik savo viltis ir baimes.“ Taip, žmonės ir žvėrys dailininkės darbuose veikia drauge, o kartu ir atskirai. Žaisdama figūrų masteliais, jų komponavimu Šaltenytė parodo sapnišką tokių situacijų prigimtį – gyvūnas čia niekada nėra prijaukintas, tai greičiau kažkoks iš pasąmonės gelmių užklydęs svečias, tolimo krašto žemėlapio elementas, liudijantis mumyse slypintį laukinį, „žvėrišką“ pradą, stichišką, spontaniškąją mūsų prigimties pusę.

Vaizduodama gyvūnus Šaltenytė kartais visai nebijo būti sentimentali. Štai viename estampe lyg graudžią vienatvės metaforą ji patupdo tamsią šuns figūrą, kurios fone – tarsi plaktukai Pink Floyd „Sienoje“ kaukši grakščios anoniminių damų kojos, apautos aukštakulniais. Graudu... Tačiau vos ėmęs gailėtis benamio ir niekam nereikalingo gyvūno staiga supranti, kad tai vis dėlto stereotipinė situacija, apibendrinimas, o ne reportažas iš įvykio vietos. Be to, meistriškai perteikta: pirmąjį estampo planą užkloja juosva, minkšta ir sunki tarsi lietaus debesis dėmė, o grakščios vertikalios kojų pynės už josios susilieja į įtaigų, ritmingą, judantį paveikslą... Apskritai susidaro įspūdis, jog naujausiuose Šaltenytės grafikos lakštuose greta realistiškai nupieštų daiktų ir kūnų vis labiau įsigali paslaptingo, tiršto šešėlio bei subtilių skaidrių formų kontrastai, sukuriantys žaismę tarp regimo ir neįžvelgiamo. Spėju, dėmės, kaip savarankiško grafikos kūrinio elemento, įtaigą, gebėjimą transformuotis ir veikti – šliaužti, sėlinti, nykti ir vėlei atsirasti nauju pavidalu –­ norėta atskleisti ir parodos visumoje išsiskiriančioje abstrakčių nedidelio formato paveikslėlių serijoje.

Dar viena savitai naudojama naujovė (arba anksčiau rečiau eksploatuotas elementas) – raudona punktyrinė linija, arba taškas, kuris rėkia, signalizuoja, suardo monochrominę estampo monotoniją. O kur dar grafikės nuo seno mėgstami paslaptingi figūrų ir daiktų fragmentai: tai regi čia kūną be galvos, tai vien balerinų kojas, kyšančias iš pūstų suknelių, nerūpestingai viena ant kitos sunertas nematomos džinsuotos veikėjos blauzdas, horizontaliu paviršiumi atsargiai žengiančias pėdas ar tarsi atsitiktinai į grafikos kūrinio „objektyvą“ pakliuvusį dviračio ratų kraštelį su pedalą spaudžiančia pėda... Šitaip „kapodama“, smulkindama ir skaidydama savo herojus menininkė ne tik smagiai žaidžia, koketuoja su žiūrovu, bet ir stengiasi nepasakyti mums per daug. Besislapstanti persona jos grafikoje kartu yra ir chimera. Jei mitinė būtybė sudaryta iš skirtingų padarų kūno dalių, tai Šaltenytės personažai taip pat yra virtualios tikrovės ir realaus pasaulio kūriniai, vienu metu atliekantys kokį nors banalų atsitiktinį judesį ir dalyvaujantys ritualiniame veiksme.

Víenas minios, kartais – transporto priemonių akivaizdoje, arba pati minia, susitelkusi kur nors grafikos lakšto kampe (krepšinio sirgaliai), atrodo tokia pažeidžiama ir visai nevieninga... Šis motyvas taip pat dažnai iškyla naujausiuose darbuose lyg filosofinis ir kartu labai aktualus gyvenimiškas klausimas –­­ kaip prisišlieti prie kokios nors grupės, kaip joje pajusti pilnatvę ir saugumą, ar tai apskritai įmanoma. Čia vėlgi –­ nė kiek nesibaiminant sentimentų, tiesioginio ar netiesioginio moralizavimo, bakstelima tiesiai į sąžinės paširdžius. Puikus komentaras tokiai menininkės laikysenai – Zygmunto Baumano mintys: „...tapatybės klausimas dabarties visuomenėje pasikeitė nuo kažko, ką turi vos gimęs, į užduotį: turi sukurti nuosavą bendruomenę. Tačiau bendruomenės nėra kuriamos, tu arba ją turi, arba ne. Socialiniai tinklai gali sukurti tik pakaitalą...“ Perfrazuodama garsiąją Antano Sutkaus fotografiją su Nidos smėlynais žengiančiu Jeanu Pau­liu Sartru Šaltenytė, atrodytų, šlovina egzistencinę kūrėjo ir jo šešėlio vienatvę. Kadangi seniai žinome, jog fotografijoje driekiasi ir jos autoriaus „nukirptos“ Simonos de Beauvoir figūros pėdsakas, galime numanyti, kad grafikė šį momentą nutyli neatsitiktinai –­ toks vyro vaizdinys yra ir introdukcija į plačią bei įvairialypę „moteriškąją“ menininkės kūrybos prob­lematiką arba jos komentaras. Šaltenytė – nuosekli ir ištikima moters vaizduotoja, jos vidinių kolizijų, visuomenės normų diktuojamų stereotipų pasakotoja. Jos herojės dažnai slepia veidą, bejėgiškai riečiasi, tarsi vaisius įsčiose, reikalaudamos intymumo, siekdamos atsiriboti, išlaikyti vienatvę. Tokius vaizdinius prasmingai papildo jų fone išraižyti rankraščiai. Menininkė tyčia juos raižo veidrodiniu principu, todėl jų, tarsi slaptos asmeninės informacijos, negalime perskaityti, iššifruoti...

Šaltenytė – įdomi ir savita figūra šiuolaikinėje lietuvių grafikoje. Formaliai priklausydama vyresniajai mūsų grafikos kūrėjų kartai, savuoju pasaulėvaizdžiu, „virtualiomis“ estampų istorijomis ir feministinėmis potekstėmis ji gerokai artimesnė bene keliais dešimtmečiais jaunesnių menininkų kūrybai. Kita vertus, nors ir naudoja tikrovišką piešinį, aktualias metaforas, skaido ir fragmentuoja vaizdus, grafikė nesiekia tapti konceptualistė ar perdėm moderni. Kartais atrodo, kad ji nestokoja empatijos savo personažams:­ kenčiantiems žada rojų (su tikrais rojaus gyvūnais), išvargusiems – ramybę ir tylą (neperskaitomi užrašai kai kurių estampų fone). Vis lygindama naujausios Šaltenytės paro­dos bei 2011 m. ekspozicijos kūrinius ėmiau ir intuityviai sujungiau į vieną abiejų parodų pavadinimus. Kas iš to išėjo? Ogi „kita pusė yra arti“. Atsitiktinis žodžių žaismas, tačiau potekstė –­ gana prasminga, nes šios menininkės grafikos darbuose veikia bent keli koegzistuojantys pasauliai ar tikrovės: virtuali, tikra, susikurta, simbolinė, išsvajota, neišvengiama...