Kristina Stančienė. Knyga kaip langas

Šiemet Modernaus meno centras išleido albumą „Kostas Dereškevičius. Tapyba". Knygos autorė – profesorė Raminta Jurėnaitė, dailininkas – Jokūbas Jacovskis. Knyga pristatyta jau dukart: rugsėjį pirmajame Vilniaus knygų festivalyje ir visai neseniai, lapkričio 8 d. Vilniaus dailės akademijos bibliotekos meno skaitykloje. Pastarasis pristatymas buvo kiek labiau kamerinis. Susirinko visi „savi" –­ VDA studentai, buvę dailininko, ilgamečio VDA dėstytojo, prorektoriaus kolegos, jaunesnioji menininkų – dėstytojų karta. Pristatyme kalbėjo Rasa Andriušytė-Žukienė, knygos autorė R. Jurėnaitė, MMC vadovė Danguolė Butkienė. Apie K. Dereškevičių pasakojo profesorius Arvydas Šaltenis. Seni bičiuliai ir bendražygiai gerokai pašmaikštavo, ne kartą prajuokinę gausiai susirinkusią publiką, oficialiam renginiui suteikdami laisvo pašnekesio atmosferą.
Dėmesio šiai knygai tikrai nebus per daug – iki šiol neturint apibendrintos ir išsamios XX a. antrosios pusės Lietuvos dailės istorijos (o ką jau kalbėti apie tapybą atskirai), ji per K. Dereškevičiaus kūrybą įdomiai atskleidžia ir bendrą laikotarpio vaizdą. Tekstuose ir, žinoma, kūrinių reprodukcijose iškyla įdomios paralelės tarp K. Dereškevičiaus ir jo bendražygių – A. Šaltenio, Algimanto Švėgždos (1941–1996), Algimanto Kuro, kadaise susibūrusių į garsiąją „Ketveriukę", kūrybos. Nors visi šie menininkai – labai skirtingi, idėjų, motyvų, tapybinės kalbos „apykaita" jų kūriniuose – akivaizdi. K. Dereškevičiaus tapyboje tolydžio šmėkšteli „šalteniškai" atviras kasdienybės paveikslas, gyvas „nervas" arba kolegai būdingas aštrus groteskas, o pro liūdnus senų kaimo trobų ar Žirmūnų daugiabučio langus jo paveiksluose dažnai atsiveria tokios „kuriškos" nykių laukų platumos... O preciziškai nutapyti, fotorealistiniai tikrovės blyksniai atrodo atpažįstami vėlyvojoje A. Švėgždos kūryboje.
Puiku, kad šiais laikais jau galima išleisti ne tik spaudos, dizaino požiūriu itin kokybišką albumą, bet ir atvirai, be užuo­lankų kalbėti apie netolimą praeitį. Ko gero, šiuo atveju pasitarnauja ir institucinis aspektas – MMC nespėjo morališkai „įsiskolinti" vyresniajai mūsų tapytojų kartai, kurios atskirų figūrų laikysena sovietmečiu vis dar kelia daug klausimų. K. Dereškevičius su jam būdingu santūrumu ir atvirumu knygoje nusako to laiko situaciją – vardija anuomet privilegijuotus ir valdžios „lovį" budriai saugojusius dailininkus. Paradoksalu – ne vienas jų ir šiandien garsiai tebereikalauja dėmesio, šlovės –­ visai kaip sovietmečiu... Taigi, stereotipiniai mitai apie žiaurią ideologinę dailės priespaudą ir jos „kankinius" ima atrodyti kiek kitaip. Panašu, kad jauni menininkai anuomet kūrė sumaniai žaisdami dviprasmybėmis, ir garsiosios „Ketveriukės" komanda, kuriai knygoje skirta nemažai dėmesio, gebėjo elegantiškai laviruoti tarp budrios valdžios akies priežiūros ir nuoseklios savųjų intencijų išraiškos.
Knygoje aptartas ir dailės kritikos santykis su K. Dereškevičiaus kūryba.
Štai nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje jaunoji kritikų karta ėmėsi tyrinėti gausų „moteriškąjį" jo tapybos klodą, dėmesio susilaukė ir vienas kitas atskiras dailininko kūrinys. Vis tik ryškėja keistas neatitikimas – tarsi švitrinis popierius drąsesnius dailininkus trynusi, zulinusi sovietinė ideologijos „mašina" jų vis tik neišmetė už borto. O mūsų dienomis, nors jų kūryba, atrodytų, jau tapo legenda, profesionalaus dėmesio jai dažnai labai trūksta. Juk tik pasirodžius šiam leidiniui fragmentiškas K. Dereškevičiaus tapybos vaizdas pagaliau įgavo aiškias apybraižas.
Pasak knygos autorės, K. Dereškevičiaus „gyvenimiška" pozicija visada buvo santūri, kukli. Dailininkas niekad nesibrovė į jokius valdžios, įtakų „olimpus". Iš dalies todėl iki šiol neturėjome jokio rimtesnio leidinio apie jo kūrybą. Rengiant knygą, teko iš pagrindų sisteminti, reprodukuoti dailininko kūrinius – ne tik lengvai prieinamus, bet ir saugomus privačiose kolekcijose, sudaryti bibliografinius sąrašus ir t. t. Ypač džiugina ir knygoje pateiktas K. Dereškevičiaus kūrinių katalogas – išsami kūrybos panorama, galinti tapti puikiu atspirties tašku tolesniems laikotarpio tyrinėjimams.
Visa tai – įvairios aplinkybės, kontekstai, į kuriuos veste veda dailininko kūryba. Pats jos „kūnas" – t. y. K. Dereškevičiaus darbų analizė – knygoje atliekama per būdingiausius motyvus, siužetus, temas. Nors pats menininkas čia ne kartą pabrėžia, kad jam nėra labai svarbus paveikslo „pasakojimas", arba – „literatūra", tačiau dėl siužetų knygoje atsiskleidžia ir kūrybos kaita laiko tėkmėje, ir jos sąsajos su aplinka, visuomene. K. Dereškevičiaus tapybos įvairovė – nuo ekspresionistinės „ARS" manieros iki brandžioje kūryboje visa jėga atsiskleidusios dekoratyvios, plakatiškos popmeno veikiamos plastikos, vėlyvojoje kūryboje sustiprėjusio abstraktaus prado, šmaikščių koliažinių kompozicijų byloja apie braižo daugialypiškumą, nevienareikšmį santykį su tikrove. Beje, dailininkas teigia, kad sovietmečio tapybos „šulų" branginta „braižo vienovė", kūrybos atpažįstamumas jam visai neatrodo esminė vertybė. Negali nesutikti su R. Jurėnaitės teiginiu, kad peizažinėje tapyboje K. Dereškevičius išliko bene nuosaikiausias, konservatyviausias. Kita vertus, joje juntamas „ARSO" idėjų dvelksmas įrodo, kokia stipri bambagyslė siejo tapytojo kartą su prieškario epocha, kad mūsų lietuviškam mentalitetui, meniškajai prigimčiai ekspresionistinė raiška išties labai artima. Nuosekliam, klasikinės struktūros albumui žaismingo valiūkiškumo suteikia atskirų dalių pavadinimai, kurie skamba lygiai taip pat, kaip atskiri tapytojo kūriniai: „Kaimo šokiai", „Kurorto moteris", „Kelyje" etc.
Ką dar nuveikė ši knyga K. Dereškevičiaus kūrybos supratimo požiūriu? Žinoma, „įkėlė" jo kūrybą į tarptautinį popmeno, fotorealizmo dailės krypčių kontekstą. Iki šiol daugelis turbūt vaizdavomės ją gana izoliuotai – kaip sovietinės santvarkos „produktą", t. y. reakciją į niūrią ir fantasmagorišką to meto kasdienybę. Uždangą atskleidžia ir kai kurių atskirų kūrinių interpretacijos – tarkime, aiškėja, kad vienas žinomiausių tapytojo darbų – 1978 m. sukurta „Moteris su dešrele" – ne vien miesčioniškos būties šaržas, bet ir kur kas gilesnis, o sovietmečiu – gana rizikingas „pokštas", bylojantis apie nelaisvę, suvaržymus, galbūt – net kolektyvinėje sovietmečio „bendrapiliečių" sąmonėje nusistovėjusius atskirų tautų tipažus arba apie priverstinį skirtingų tautų ir kultūrų sambūvį...
Paskutinieji dailininko darbai sukurti apie 2007-uosius. Taigi, mūsų dienomis. Tačiau bene pats produktyviausias, kūrybiškiausias K. Dereškevičiaus kūrybos etapas – paskutinieji trys XX a. dešimtmečiai. Kaip ji atrodo šiandien? Viena vertus, dekoratyvus, „plakatinis", popmenui ar hiperrealizmui artimas vaizdavimas šiandien domina ne vieną lietuvių tapytoją. Tačiau akivaizdu, kad tokio pobūdžio K. Dereškevičiaus paveikslai, net ir iš reprodukcijų, spinduliuoja emocingumu, stipria, pavergiančia įtaiga. Jie peržengia laiko ribą ir tampa universalijomis (o to pasiekti pavyksta toli gražu ne visiems panašios raiškos išpažinėjams). Žinoma, tai gero meno požymis... Dar derėtų klausti, ar „paseno" dailininko vaizduoti tipažai, situacijos? Taip, daug kas jo tapyboje dvelkia sovietmečio realijomis. Tačiau abejingas, bukas žmogėnas ar nedarni jo būtis, frustracija, „nesutarimas" su aplinka ir pačiu savimi, josios priešiškumas ir abejingumas – laiko ir erdvės ribų neturintys fenomenai. Nūnai pakito tik bukumo formos, aprangos stilius, mados, transporto priemonės, logotipai, reklaminių skelbimų, iškabų išvaizda ir turinys. Žinoma, gyvename laisvoje visuomenėje, tačiau juk menininko ironija kerta ne tiek per žmogaus elgseną, laikyseną, bet per pačias esmingiausias žmogiškosios esybės kategorijas – dvasines vertybes, moralę, intelektą.
„Kostas Dereškevičius. Tapyba" – jau bene šešta Modernaus meno centro išleista knyga, tačiau pirmas toks išsamus, monumentalus albumas. Gerai, kad mūsų dailės gyvenimą, kuklią ir mieguistą meno rinką išjudinusi institucija neapsiriboja vien dailės kolekcijos kaupimu ir sklaida, o imasi ir knygų leidybos. Šis albumas iš tiesų užpildo didelę XX a. pusės mūsų dailės literatūros spragą, nuvainikuoja kai kurias laikotarpį gaubiančias legendas, suteikia daugybę naujos informacijos apie, kaip aiškėja jį skaitant, iki šiol gana menkai ir paviršutiniškai pažinotą dailininką. Ir dar – drįstu, panašiai kaip knygos autorė, teksto pavadinimui „pasiskolinti" K. Dereškevičiaus kūrinio „Langas" pavadinimą. Nes ši knyga, kad ir kaip banaliai tai skambėtų, iš tiesų veikia kaip plačiai atvertas langas į visą moderniosios lietuvių tapybos istoriją.

Draugai