Įprasta, kad meno ugdymo institucijose pro akis vis praslysta kokios nors reprodukcijos, meno kūrinių fragmentai. Tai visai nebūtinai metodinės mokymo priemonės, demonstruojamos mokiniams. Greičiau – savotiškas meno psichologijos ar antropologijos lobynas –­ asmeninės mokytojų biografijų nuotrupos, įspūdžių fragmentai – taip erdvę „įkrauna" čia dirbantys žmonės... Štai Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokykloje kasdien matau kelias Algimanto Julijono Stankevičiaus-Stankaus (1933–2002) paveikslų reprodukcijas. Tai „Autoportretas su raudonais marškiniais", iš kurio tiesiog persekioja skausmingas, aštrus, kiaurai skrodžiantis žvilgsnis ir šiurpusis „Sniego senis ir buratinas" (1965), kur rausvais šešėliais mirgančios žiemos platybės atsiduoda mirtimi, grėsme, susidorojimu, tarsi tas paveikslo dangus ir sniegas būtų sugėrę fizinių egzekucijų ir dvasinių kančių pėdsakus. Jie autoriaus yra taip stipriai išgyventi, kad jų neveikia nei laikas, nei nuo Stankaus epochos gerokai pakitęs meninis kontekstas, pasaulėvaizdis.
Neseniai vėl turėjome progą dar kartą prisiminti šį lietuvių dailės keistuolį, nepritapėlį, autsaiderį. VDA „Titanike" ką tik baigėsi A. J. Stankevičiaus-Stankaus kūrybos paroda. Joje eksponuota Stankaus tapyba, piešiniai, medinis katinas, menantis keistus erdvinius dailininko kurtus objektus. Daugiausia iš privačių kolekcijų bei Modernaus meno centro rinkinio sudarytoje parodoje teko įsitikinti, kad daugelis paveikiausių Stankaus tapybos kūrinių – nedideli ar net kameriniai darbeliai, dažnai nutapyti nekokybiškais trupančiais dažais ant velniažin kokios medžiagos, grubių rankų darbo porėmių, sukaltų iš apipleišėjusių medinių pagaliukų... Parodą atidarant, Modernaus meno centras pristatė ką tik išleistą dailininko „Žaliąjį sąsiuvinį", kuriam tvirtai prigijo „Epochos dienoraščio" pavadinimas, sugalvotas rašytojo Antano Ramono. Sudėtingos struktūros knygos dizaino autorius – Alfonsas Žvilius. Sąsiuvinio faksimilę komentuojančius tekstus parašė MMC vadovė Danguolė Butkienė ir projektų vadovė Daina Narbutienė. Čia randame ir du paraleliai slenkančius pasakojimus – tai minėta A. Ramono novelė ir Kęstučio Šapokos „Žvelgti į epochos esmę", kuriame autorius mėgina pagrįsti „Žaliojo sąsiuvinio", kaip itin originalaus kūrinio, netipiško nei sovietinio „tyliojo modernizmo", nei juolab oficialiosios dailės diskurse, konceptualų ir ironišką charakterį. Sąsiuvinio originalą matėme ir parodoje – kuklus nušiuręs albumėlis, atvertas žiūrovo žvilgsniui, masino savo banaliais vaizdeliais, iš tiesų bylojančiais apie laiko dvasią gal net dar įtaigiau nei istorijos vadovėliai...
Parodos kuratorius Povilas Ričardas Vaitiekūnas – geras Stankaus bičiulis, globojęs jį daugelį metų, lankęs beprotnamyje, rūpinęsis, kad jo darbai nenugrimztų į istorijos šiukšlyną. Kęstutis Šapoka, drauge su profesoriumi dirbęs ties Stankaus kūrybos albumu, kurį „Kultūros barų" redakcija išleido 2010 m., taip pat ir naujai išleisto „Žaliojo sąsiuvinio" bend­raautoris, savo tekstuose nuosekliai legitimuoja Stankaus figūrą, kuri, kaip žinia, sovietmečiu liko kažkur už oficialiosios dailės borto. Bene tiksliausia jo įžvalga –­ Stankaus kūryba yra „nuoga", neapsinešusi nei konjunktūriniais, nei protesto prieš sistemą sluoksniais, nes pačiam dailininkui tas nerūpėjo – tiek dėl objektyvių gyvenimo aplinkybių (kaip žinia, Stankus didelę gyvenimo dalį dėl psichikos ligos praleido izoliuotas specialiose slaugos, gydymo įstaigose), tiek dėl jo asmenybės sanklodos.
„Žaliasis sąsiuvinis", kurį Stankus kadaise padovanojo savo bičiuliui Vaitiekūnui – savotiškas vaizdų kratinys. Į standartinį, Latvijoje pagamintą žalsvą bloknotą menininkas rinko ir klijavo įvairius prekinius ženklus, etiketes, saldainių popierėlius, pašto ženklus, bilietus etc., kuriuos užaugę sovietmečiu nesunkiai atpažįsta. Čia iš pirmo žvilgsnio neaptiksime jokios nuoseklumo, tvarkos, atskaitos taško, kokio nors estetinio ar sąmoningai estetines normas peržengiančio kriterijaus. Tačiau sovietiniai lozungai, laikraščių antraštės, stilizuota, naivi prekinių ženklų piešinių maniera, antropomorfizuoti žvėreliai ir tarp tarybinės pramonės produktų kur ne kur įsiterpiantys užsienietiški artefaktai (pavyzdžiui, skutimosi peiliukų pakuotės) arba absurdiškos vaizdų dermės (štai viename pašto ženklelyje straksi laimingas pilietis, įsigijęs obligacijų ir laimėjęs, o gretimame – linksma šimpanzė, kaip ir pridera normaliai žmogbeždžionei, stovinti ne keturiomis, o ant dviejų kojų, kviečia aplankyti Kauno zoologijos muziejų) sudaro atgrasų daugiabalsį chorą. Tai savotiška sistema be sistemos, standartizuoti daiktai, išimti iš įprastos terpės ir atsidūrę keistoje, alogiškoje draugėje.
MMC išleistas „Žaliasis sąsiuvinis" –­ tarsi dvi knygos vienoje. Kietas leidinio viršelis glaudžia originalo faksimilę, kuri tiksliai atkartoja ir sąsiuvinio įrišimą bei tarsi dar vieną atskirą knygą su vaizdų komentarais ir minėtais tekstais. Neįprastos sandaros leidinį nelengva vartyti, o atsivertus reikia kiek laiko „pagauti" jo sis­temą – originalo ir komentarų ryšį bei greta skirtingais šriftais atspausdintų tekstų slinktį. „Nepatogi" knyga atskleidžia daug įdomybių apie Stankaus laikmetį tiems, kurie tuo metu dar nebuvo gimę –­ tam pasitarnauja lakoniški kone kiekvienos sąsiuvinio įklijos paaiškinimai.
Vartant „Žaliąjį sąsiuvinį" neapleidžia mintis, kad šis epochos panoptikumas –­ tobulas postmodernaus meno kūrinio pavyzdys pagal Slavojų Žižeką. Prisiminkime – kultinis filosofas aiškina, kad postmodernizme kūrinio „žaidimas" vyksta aplink centrinę nesatį, išstato nesantį objektą tiesiogiai, leisdamas jam parodyti savo neutralų ir arbitralų pobūdį. Pasak S. Žižeko, „jei nuspręstume S. Becketto pjesę „Belaukiant Godo" perrašyti postmoderniai, reiktų atvesdinti Godo į sceną: jis būtų tiksliai toks kaip mes, gyvenantis tuščią, nuobodų gyvenimą kaip ir mes, besidžiaugiantis tais pačiais kvailais malonumais" (Slavoj Žižek, „Viskas, ką norėjote sužinoti apie Žižeką, bet nedrįsote paklausti Lacano", LRS leidykla, 2005). Pasak K. Šapokos, jei įdėmiau pažvelgtume į Stankaus amžininkų, formaliai – jo kartos menininkų –­ P. R. Vaitiekūno, K. Dereškevičiaus, A. Šaltenio kūrybą, pastebėtume, jog jie savo paveiksluose kalba metaforomis, „nesatį" užšifruoja mįslinguose, iš pirmo žvilgsnio sunkiai perskaitomuose, „dvigubuose" siužetuose. O Stankus savo sąsiuvinyje, atvirkščiai, „eksponuoja" realius, to meto tikrovę atspindinčius daiktus. Kitaip tariant, jo kartos kūrėjų kūrybos objektas dažniausiai buvo minėtoji nesatis, o Stankevičiaus atveju – fetišizuojama buitis, kuri kolegų darbuose dažniausiai yra marginali, pasislėpusi, maskuojama įvairiausiais tarpiniais pavidalais.
Minėjau, kaip Stankaus tapybą „sutinku" mokymo institucijoje. Tačiau, žinoma, jo kūrybos niekaip negalėtume pateikti kaip sektino pavyzdžio, t. y. mokytis iš jos. Tai individualiam „vartojimui", intymiai akistatai sutverti darbai. Užtat su paaiškinimais išleistas „Žaliasis sąsiuvinis" –­ gera edukacinė medžiaga, leidžianti pajusti nors ir nemalonų, bet tikrą, autentišką sovietmečio dvelksmą, ideologijos išraiškos formas, standartizacijos nykumą ir siaubą.