Marijos Gimbutas teorijos ir kultūrinė vaizduotė mene. 

 

Marija Gimbutas (1921–1994) yra mokslininkė, atvėrusi mums Senosios Europos kultūrą ir išmokiusi ją skaityti. Emigrantė iš Lietuvos, trijų dukterų motina, ilgametė Kalifornijos universiteto profesorė išgarsėjo sukūrusi kurganų teoriją, atskleidusią indoeuropiečių atsikraustymą į Europą. Tolesni jos tyrimai sudrebino archeologijos pasaulį dar negirdėtu užmoju ir drąsa. Remdamasi pačios surinktais archeologiniais radiniais – moterų statulėlėmis, keraminių urnų pavyzdžiais ir kitais artefaktais – M. Gimbutas įtaigiai aprašė iki indoeuropiečių įsiveržimo gyvavusią taikią, nehierarchinę Senosios Europos kultūrą, garbinusią Didžiąją Deivę. „Paleolito menas ir simboliai rodo, kad Dievas kūrėjas buvo ne vyras, o moteris. Tėvo pavidalo ir vyro vaidmens prokreacijos procese pėdsakų nei paleolito, nei neolito mene neaptikta. Gimdymas ir kūdikių maitinimas yra suprantamas modelis visa gimdančios Motinos pavidalo dievybei atsirasti.“¹

Marija Gimbutienė su knygos „Senoji Europa“ rankraščiu kompozitoriaus Balio Dvariono namo kieme 1993 m. Algirdo Tarvydo nuotr. iš Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus rinkinių

 

M. Gimbutas ne tik vadovavo ir vykdė archeologinius kasinėjimus. Pasitelkusi tautosakos, religijos, kalbotyros, kultūros istorijos žinias, ji sukūrė naują mokslo sritį – archeomitologiją. Ėmėsi rekonstruoti Senosios Europos civilizacijos pasaulėjautą ir religinius simbolius. Meno laukui didžiausią įtaką padarė mokslininkės knyga „The Gods and Goddesses of Old Europe: 7000 to 3500 BC. Myths, Legends and Cult Images“². Šios knygos įkvėpta ir remdamasi jos žemėlapiais amerikiečių menininkė Mary Beth Edelson nukeliavo į Grapčevos olą Kroatijoje, kur neolito laikais vyko Deivės garbinimo apeigos. M. B. Edelson ten atliko ritualinį performansą, kurį aprašė Didžiajai Deivei skirtame žurnalo „Heresies“³ numeryje.

Antrosios feminizmo bangos teoretikės ir menininkės siekė rasti alternatyvą karų, konkurencijos ir hierarchinių struktūrų dominuojamai kultūrai, atkurti arba naujai sukurti moters patirtimi grįstą pasaulio matymą, atsiimti moters kūną iš gašlaus pragaro, kur jį nutrenkė patriarchalinės religijos ir froidistinės teo­rijos. M. Gimbutas archeomitologiniai tyrimai joms tapo ne tik įkvėpimo šaltiniu, bet ir pavyzdžiu, kaip naujai interpretuoti senųjų kultūrų artefaktus, kurti savo sistemą ir žodyną. Pavyzdžiui, garsiosios paleolito moterų skulptūrėlės su išryškintomis krūtimis, pilvu ir sėdmenimis vyrų tyrėjų buvo pavadintos „veneromis“. M. Gimbutas šias archajiškas figūras susieja su priešistorine deive Pramote – gyvybės, mirties ir atgimimo deive. Pasak mokslininkės, „Monstriškoji Venera“ yra religinis reiškinys – Gyvybės ir Progimdytojos idėjos materializavimas. Tos kūno dalys, kurios mūsų akimis atrodo hiperbolizuotos ar groteskiškos, yra sykiu ir labiausiai reikšmingos, magiškos ir šventos, jos yra vizualus produktyvusis ciklinio gyvybės tęstinumo šaltinis“⁴.

M. Gimbutas teigia, kad „moters religinio dominavimo era, kaip paliudyta šaltinių, truko apie 25 tūkstančius metų“⁵. Iš archeologijos mokslo atsinešta tūkstantmetė laiko skaičiavimo perspektyva leidžia ir mums kitaip pažvelgti į dabar galiojančias visuomenės normas, moterų vaidmenį viešojoje ir privačioje sferoje. Paklausta, ką galvoja apie Simone de Beauvoir „Antrąją lytį“, M. Gimbutas atsakė, kad taip yra tik pastaruosius 5000 metų. Patriarchalinė tvarka nėra nei lemtis, nei istorinė neišvengiamybė, nei civilizacijos pradžia. Iki karingų indoeuropiečių su ginklais ir žirgais įsiveržimo klestėjo taiki Senosios Europos egalitarinė civilizacija, kur abi lytys buvo vertingos. Nors ji buvo pagrįsta matristine socialine organizacija, tai nereiškė vyrų pavergimo. Šiais karų ir žemės niokojimo laikais mūsų vaizduotei kaip niekada reikia kitokio pasaulio vizijos – pasaulio, kur Žemė yra ne tik nekilnojamojo turto sandorių dalis ar naudingų iškasenų šaltinis, bet ir visų gyvybės formų buveinė, tvari ekosistema, kurioje skleidžiasi gamtos sakralumas. M. Gimbutas rigidiškai archeologijos disciplinai įkvėpė poetinės dvasios ir drąsos matyti ne tik seniai išnykusių pasaulių šukes, bet ir, remiantis gausia folklorine medžiaga, rekonstruoti archajinius mitus bei tikėjimus.

Žinoma, toks matristinės civilizacijos iškėlimas iš užmaršties sulaukė daug kritikos ir priešiškumo. Pirmasis knygos „The Gods and Goddesses of Old Europe“ leidimas net iškėlė vyriškus dievus į pirmą planą, nors joje daugiausia buvo rašoma apie deives. Ir tik 1982 m. pasirodė pataisytas ir papildytas leidimas su originaliu autorės pavadinimu „The Goddesses and Gods of Old Europe“⁶. Naujai apmąstant moterų menininkių pastangas sukurti savo kalbą, labai svarbi ir M. Gimbutas knyga „The Language of the Goddess“⁷. Joje mokslininkė gilinasi į neolito ir vario amžiaus religinės paskirties radinių raštus. „Senosios Europos raštas, be abejonės, buvo ne indoeuropietiškas, kaip ir Kretos hieroglifai, linijinis A raštas, kurie dėl tos priežasties neiššifruoti iki šiol. Vienintelė viltis – laukti, kol bus atrastas magiškas „Rozetės akmuo“ su neindoeuropiečių kalbos vertimu į indoeuropiečių kalbą.“⁸ O kol toks akmuo neatrastas, mokslininkė pateikia savo interpretaciją, paremtą gausia archeologine medžiaga ir etnografiniais tyrimais. 

M, V, X ženklai bei jų junginiai (zigzagas, pynė) nurodo į dar iki indoeuropiečių egzistavusį Senosios Europos raštą, kurį M. Gimbutas vertino kaip išskirtinį laimėjimą. „Nors paprastai manoma, kad rašytinę kalbą sugalvojo šumerai, raštas, atsiradęs Vidurio Europos rytuose apie 5500 m. pr. Kr., buvo sukurtas maždaug dviem tūkstančiais metų anksčiau. Senosios Europos raštas nebuvo, kaip šumerų ar egiptiečių rašmenys, sukurtas ekonominiais, teisiniais ar administraciniais tikslais. Jis išsirutuliojo iš ilgai vartotų grafinių ženklų, kurie sietini tik su nuolat sudėtingesniu tampančiu Deivės garbinimu. Įrašų randama tik ant religinės paskirties daiktų, ir tai rodo, kad šiuos ženklus reikėtų skaityti kaip šventus hieroglifus.“⁹

M. Gimbutienės mintis apie Senosios Europos neiššifruotą, bet moksliškai išanalizuotą Vinčos kultūros raštą aktuali galvojant apie kitokius žinių ir dvasinės patirties perdavimo būdus. Linijos, trikampiai, apskritimai, kvadratai, ovalai sudaro ne tik ornamentus, bet ir raštą; šiuos rašmenis galima prisiminti galvojant apie menininkes, kurioms svarbus savo abėcėlės, naujos kalbos ar rašto kūrimas. Viena iš tokių menininkių, kurianti tekstinį meną ir vizualiąją poeziją, jungianti raides ir simbolius į savitą raštą, yra italė Tomaso Binga (Bianca Menna). Būtų įdomu pažvelgti į jos rašmenis turint galvoje ne tik jų sukūrimo metų ar šiandienos kontekstą, bet ir Senosios Europos rašto ženklus. Menininkė pati atlieka poetinius performansus, jos kūnas tampa teksto ar ženklo mediatoriumi. Iš savo nuogo kūno fotografijų ji sudėlioja abėcėlės raides – taip grąžina kūniškumą abstrahuotiems, nuo gamtos ir moters patirties atitrūkusiems simboliams. Kai menininkė apsivelka pačios sukurtą popierinę suknelę, primenančią tapetų raštus, ir sako „aš esu popierius“, ji keliauja laiko mašina į priešistorinius laikus. 1977 m. atliktas T. Binga performansas popierinėmis kulkomis sušaudė patriarchalinę sistemą, kur moters žodis ir kūnas buvo tik dekoro elementas. Tačiau, jei pažvelgtume iš tūkstantmečių perspektyvos, kaip mus mokė M. Gimbutas, gal italų menininkės performanse įžvelgtume neolito moters skulptūrėlę, padengtą Senosios Europos rašmenimis.

Lietuvoje pastaruoju metu atgimsta susidomėjimas M. Gimbutas darbais, idėjomis ir biografija. 2021 m. Nacio­naliniame dailės muziejuje surengta paroda „Europos ištakos: deivės ir kariai“ (kuratorės Inga Merkytė ir Gabrielė Gudaitienė), skirta garsiosios archeologės šimtmečiui. Įspūdingą ekspoziciją su rimtu katalogu papildė Justės Kostikovaitės kuruota renginių programa, kurioje dalyvavo šiuolaikinės menininkės, kūrybiškai interpretuojančios M. Gimbutas idėjas. Tarp jų ir japonė Tei Kobayashi, 1994 m. Europos parke sukūrusi įvietintą kūrinį „Yoni“ archeologės atminimui. Programoje ištraukas iš rašomo romano skaitė Eileen Myles – tada ir kilo mintis įamžinti M. Gimbutas atminimą jos gimtojoje (Jogailos) gatvėje, vėliau išaugusi į „Gimbutas Street Band“. 2024 m. į lietuvių kalbą išversta Rasos Navickaitės monografija „Marija Gimbutienė. Archeologija, Didžiosios Deivės hipotezė, feminizmas“ (leidykla „Kitos knygos“, ang­liškai pasirodė 2023 m.), suteikusi solidų teorinį pagrindą permąstyti archeomitologijos ir feminizmo sąveiką.

Šiuolaikinės menininkės iš naujo atranda M. Gimbutas idėjas arba kuria jų sklaidos lauke. Janinai Sabaliauskaitei rūpi moters kūno ir kraštovaizdžio paralelės. Į žemę ir uolas fotografė žvelgia ne skulptūriškai, o veikiau mitologiškai, kartu akcentuodama pasikeitusį antropoceno eros požiūrį. Anksčiau Žemė reiškė išteklius, o J. Sabaliauskaitės fotografijose Žemė yra ir dievybė, ir planeta, ir dirvožemis, ir stichija. Čia susiduria M. Gimbutas archeomitologija, Jameso Lovelocko ir Lynn Margulis Gajos teorija, ekoseksualumo pradininkių Beth Stephens ir Annie Sprinkle idėjos, žemės meną pakeitusios į Žemės meilę. Žemės ir moters kūno paralelės J. Sabaliauskaitės fotografijose rezonuoja ir su amerikiečių kilmės italų menininkės Suzanne Santoro pastangomis grąžinti kultūrai išcenzūruotą moters lytį, atskleistomis jos 1974 m. išleistoje fotoesė „Per una espressione nuova“ („Naujos išraiškos link“).

Žemės ir kitų planetų kūnus, kuriuos turime ne išnaudoti, o saugoti kaip skirtingų gyvybės formų lopšį (esamą ir potencialų), matome Geistės Marijos Kinčinaitytės ir Godos Palekaitės darbuose. O Elenos Antanavičiūtės tapomi monumentalūs moters kūno fragmentai galėtų būti šiuolaikiniai priešistorinių deivių tęsiniai.

Unikalus – saugantis ir suaugantis – santykis su gamta, jos gyvybės ir mirties ciklais ryškus Eglės Bud­vytytės kūriniuose „Komposto dainos“, „Šiltakraujai ir besparniai“. Tai filmai, kuriuose veikėjai ne vaidina, o suauga su žeme, tampa jos dalimi. Su M. Gimbutas idėjomis siejamas ir naujausias E. Budvytytės projektas, kuriame ji filmuos Skalorijos olą Italijoje. Joje M. Gimbutas vykdė archeologinius kasinėjimus. E. Budvytytė su savo žemę, dirvožemį ir požeminį pasaulį tyrinėjančiais kūriniais 2026 m. atstovus Lietuvai Venecijos bienalėje. Tai geriausias įrodymas, kad M. Gimbutas idėjos tebėra aktualios ir įkvepiančios.

 

1      Marija Gimbutienė, „Senoji Europa“, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996, p. 151.     

2      Marija Gimbutas, „The Gods and Goddesses of Old Europe: 7000 to 3500 BC. Myths, Legends and Cult Images“, Berkeley, Los Angeles, CA: University of California Press, 1974.

3      Mary Beth Edelson, Pilgrimage/See for Yourself: A Journey to a Neolithic Goddess Cave, 1977, Grapceva, Hvar Island, Yugoslavia; in „Heresies“ (no. 5: „The Great Goddess“, rev. ed., New York, 1978), p. 96–99.

4      Marija Gimbutienė, Priešistorės „Monstriškoji Venera“, arba Deivė Pramotė, Vilnius: „Baltos lankos“, Nr. 8, 1997, p. 79.

5      Ten pat, p. 72.

6      Marija Gimbutas, „The Goddesses and Gods of Old Europe: 6500 to 3500 BC. Myths and Cult Images“, Berkeley, Los Angeles, CA: University of California Press, 1982.

7      Marija Gimbutas, „The Language of the Goddess“, San Francisco CA: „Harper and Row“, 1989.

8      Marija Gimbutienė, „Senoji Europa“, p. 220.

9      Ten pat.