X Baltijos šalių šiuolaikinės keramikos paroda Kauno galerijoje „Meno parkas“ veikia iki gegužės 4 d.

Dešimtoji Baltijos šalių šiuolaikinės keramikos paroda „Pavasaris“ pasitinka šviesiose ir jaukiose Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyriaus galerijos „Meno parkas“ salėse. 78 dalyviai, atstovaujantys Lietuvai, Latvijai, Estijai, Lenkijai, Švedijai ir Vokietijai, gerai žinomi vardai ir pradedančiųjų keramikų žingsniai – tokie pirmieji įspūdžiai, apsilankius parodoje. Šviesa dvelkia ne tik ekspozicijos salės, bet ir darbai – daug jų sukurta iš balto molio, porceliano, akmens masės, dengta šviesiomis glazūromis. Kūriniuose dažnos žydėjimo, dvasinio atgimimo, neslopinamų jausmų metaforos, gausu bandymų įpūsti gyvybės moliniams gyvūnams, augalams ir gamtos dariniams.

Kūrybinį keramikų sezoną kasmet simboliškai atidarančią parodą rengia Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyrius (kuratorius Juris Berginas, projekto vadovė Živilė Bardzilauskaitė-Bergins). Jubiliejinės parodos data įpareigoja peržvelgti nueitą kelią ir pripažinti, kad rengėjų siekis sudaryti keramikų bendruomenei galimybę reguliariai pristatyti savo kūrybą, įvertinti ją tarp kitų Baltijos valstybių kolegų, prisiminti bendrą lietuviams ir latviams baltiškąjį molio meno paveldą, tikrai pasiteisino.

Dvasinis atgimimas ir turtinga baltų keramikos praeitis, primenama kiekvienos parodos katalogų straipsniuose, yra dvi teminės ašys, kreipiančios tam tikra linkme „Pavasario“ dalyvių kūrybines idėjas. Todėl kuratorius nesistengia parodos įsprausti į dar siauresnius probleminius rėmus – besiskleidžiančio pavasario tematika savaime iškalbinga ir universali. Šis metų laikas pradeda gamtos metų judėjimo ratą, o gamta –­ visas fizinis pasaulis, todėl kiekvienas menininkas susiduria su amžina natūros ir kultūros santykio problematika, kuri skatina mąstyti apie ekologiją, istorijos ir civilizacijos peripetijas.

Šiuolaikinė keramika yra menas be ribų, ji vis dar pasižymi, tačiau nebestebina idėjų, plastikos ir medžiagų įvairove. „Pavasaris 2016“ – ne išimtis. Klasikos išsiilgusieji stabteli ties kristalinės glazūros „žvaigždynais“ puoštomis Algimanto Patamsio vazomis ar ryškiu mėliu traukiančia Onos Petkevičiūtės indų kompozicija, mintyse surasdami jai vietą savo interjere. Radikalesnių idėjų šalininkai stengiasi iššifruoti minimalistinę Giedrės Bardzilauskės baltų volelių juostą, nusidriekusią per visą salės sieną („Mano Dievas ir mano viskas“, 2015), klausosi iš videoprojekcijos sklindančių jaunos keramikės Domilės Ragauskaitės atliekamų subtilių gitaros garsų ir džiaugiasi pavasariu kartu su jos nulipdyta švelniai erotiška moters figūrėle.

Keramika ne vienam iš mūsų asocijuojasi su archetipiniu indu ir, regis, šie – iš porceliano, šamoto ir akmens masės nužiesti ar lipdyti dubenys, dekoratyvinės lėkštės, vazos ir ištisi indų komplektai – išgyvena tikrą atgimimą parodoje. Jie tampa plokštuma-pagrindu ekspresyviai poglazūrinei ir viršglazūrinei tapybai, atspindinčiai autorių pavasarines nuotaikas (Ž. Bardzilauskaitė-Bergins, Edita Jakubonytė-Kybartienė, Jūra Audronė Vaškevičiūtė, Jurgita Jasinskaitė), leidžia įkūnyti postmodernistinius miražus su naktiniais drugiais (Dalia Laučkaitė-Jakimavičienė), išrašyti indus prasminiais užrašais (Aušra Laurinavičienė) arba formuoti iš jų iškalbingas konstrukcijas (Juozas Adomonis). Bene įspūdingiausia tarp indų –­ Eglės Labanauskaitės-Steponavičės kompozicija „Keramikmortas“ (2016), sukrauta iš masinės produkcijos indų (lėkščių, puodelių, ąsotėlių), apdorotų rūgštimis, leidžiančiomis imituoti panaudotų ir neplautų indų vaizdą. Ši „laiko“ paženklinta indų sankrova – ne tik technologinių ieškojimų rezultatas, bet tarsi simbolinis šiuolaikinės visuomenės atspindys, sugėręs ir mūsų ydas, ir praeities nostalgiją. Panaudotus, suskilusius indus tiesiog išmetame, nors juos puošiantys roželių ir peizažų motyvai nukelia į brangius prisiminimus.

Skulptūrine kompozicija virtęs estės Anne Türn „Arbatinukas su trimis vilkais“, apaugęs dėl patelės besivaržančių vilkų figūromis, yra pavyzdys, kaip tradicinis indas gali paskatinti konceptualų žvilgsnį. Negali abejingai praeiti pro Latvijai atstovaujančio kauniečio Jurio Bergino kūrinį, kuris taip pat išaugęs iš porcelianinio indo. Išsiskirianti jo kompozicija „Pirmas izraelitų karalius pagonis Saulius meta ietį į Dovydą“ (2016), iš pirmo žvilgsnio primenanti XVIII a. Meiseno skulptūrėlių grupę, yra autorių užvaldžiusių baltų genčių paliktų kultūros (religijos, lingvistikos, karybos meno) pirmavaizdžių paieškų rezultatas.

Tapybinės ir konceptualios indų interpretacijos – tik viena iš tendencijų, nes parodoje vyrauja skulptūrinė forma. Nenuostabu, juk keramika, kaip ir skulptūra, remiasi plastika, tik atliekama savomis priemonėmis. Tiesiog antikine didybe traukia Konstancijos Dzimidavičienės lipdyta milžiniška galva „Žaliavalgis“; sustingusia rimtimi –­ pokario nespalvotų fotografijų įspūdį išsaugojusi Agnės Šemberaitės figūrinė grupė „1948-ieji“. Pasiilgusieji vaikiškų paveikslėlių knygų, nusišypsos išvydę vaikų figūrėlėmis aplipusį Ričardo Lukošiūno sniego kalnelį, Vitos Tracevičienės kompoziciją su „kankorėžiniais“ žmogiukais, Dainos Daukšienės žiurkes, nesugebančias išsiveržti iš labirinto, ar žaismingą Milenos Pirštelienės konstrukciją „Sūpynės“ (2016). Formos ekspresija išsiskiria Eglės Einikytės-Narkevičienės „Pokalbis“ (2015), Virginijos Juršienės „Žirgas“ (2016), Virginijos Užusienytės „apgraužtas“ obuolys „Kažką jis man primena“ (2016), Kristinos Paulauskaitės-Ramonaitienės kompozicija su moliniais vandens lašais „Veržiasi žemę įsimylėti“ (2016), mitologiniu mąstymu – Neringos Arulienės „Dolmenas“ (2016), šviesos, formos ir konceptualumo deriniu – Valdo Kurk­liečio „Labirintas“ (2016). Kaip visada, demonstruojami šilti, poetiški jausmai (Daiva Ložytė, Dalia Ivanauskaitė, Ineta Greiža), liaudiškos pasaulėjautos apraiškos (Ona Kreivytė-Naruševičienė, Nerutė Čiukšienė, Nijolė Scholastika Liatukaitė, Skirmantas Petraitis). Rimti socialiniai ir ideologiniai dalykai neretai įpinami į smagaus pasakojimo apvalkalą, tai pirmiausia pasakytina apie Lietuvos tuštėjimo temai skirtą Mariaus Ramonaičio „E-Migruojantį pavasarį“ ar Žilvino Labanausko tarptautinio terorizmo grėsmę įvaizdinusį „Arabišką performansą“.

Keramikos paroda – tai ir technologinių atradimų demonstravimas. Teneapsiriks žiūrovai, išvydę Rūtos Indriūnaitės „Supernovą“ (2016) – blizgantį „metalinį“ pusrutulį su styrančiais blizgučiais. Tai ne kičas, o keramikos aukštoji matematika – gebėjimas neatpažįstamai „sukeisti“ medžiagas, sukurti molyje nepriekaištingą metalo imitaciją. Pastaruoju metu Lietuvoje ir visame pasaulyje plintančios archajinės technologijos (raku, raugo degimas, kt.) brandina savo vaisius. Vienas iš jų –­ nuogąja raku technika (dirbinys prieš degimą dengiamas rezervažo sluoksniu, kuris paskui pašalinamas) apdorota Andriaus Janulaičio galva-smilkalinė „Pavasarinės mintys“ (2015), švedės Marios Cortellessos itin reta rausva raku glazūra išdegtas paukštis „Pavasario kvieslys“ (2015). Kauniečiai ištikimi redukcinės glazūros tradicijai. Tai, kad eksponuojami retomis – avantiūrino (Gvidas Raudonius) ir kristalo (A. Patamsis) –­ glazūromis dengti dirbiniai, yra mūsų keramikos privalumas.

„Pavasaris 2016“ pateikė intriguojančių idėjų, formos ekspresijos ir mitologinio mąstymo pavyzdžių. Galima vardyti ne vieną šios jubiliejinės paro­dos privalumą. Nuo 2007 m. Kaune rengiami kasmetiniai „Pavasariai“, nuėję kelią nuo grupinės lietuvių keramikos parodos iki solidaus tarptautinio Baltijos šalių šiuolaikinės keramikos renginio, taip įaugo į mūsų meninę kultūrą, kad sunku be jo įsivaizduoti šiuolaikinę lietuvių keramiką.