Maya Gordon: „Mano šaknys yra mano atmintis“

× Monika Stelmach

Specialiai „Literatūrai ir menui“ lenkų kultūros žurnalistė kalbina menininkę Mayą Gordon, kurios instaliacija „Kas tu?“ puošia šio numerio viršelį.

Vilnius tau yra ypatingas. Ar galėtum apie tai papasakoti?

Vilnius susijęs su mano šaknimis. Iš čia kilusi mamos šeima ir dalis tėvo šeimos. Tėvai apsigyveno Lenkijoje, tačiau Vilnius liko šeimos atmintyje. Vilniuje esu lankiusis keletą kartų.

Gimei Chožuve?

Mama kilusi iš Vilniaus, tėtis – iš Balstogės. Tėvas buvo sunkiosios pramonės inžinierius, Silezijoje atstatinėjo kasyklas, partija mėtė jį iš vienos vietos į kitą. Gimiau Chožuve, gyvenau Glivicėse, iš ten persikėlėme į Varšuvą. Nuolat kraustėmės. Iš Silezijos likę nedaug prisiminimų. Man patiko mūsų butas Varšuvoje.

Turėjai palikti ir Varšuvą. Kodėl išvykote iš Lenkijos?

Iš Lenkijos išvykau 1957 m. būdama dešimties. Tėvams emigruoti su trimis mažais vaikais nebuvo lengva, dar turiu jaunesnius seserį ir brolį. Žydų atžvilgiu atmosfera vis labiau kaito, prasidėjo represijos. Žydų bendruomenei Lenkijoje niekada nebuvo lengva, tačiau tada atėjo išties sunkūs laikai, žmonės netekdavo darbo, baiminosi dėl savo ateities. Ta atmosfera buvo juntama netgi kieme tarp vaikų. Mano draugė, pamačiusi, kaip pakuojamės daiktus į didelę dėžę, mestelėjo: „Išvykstate į Palestiną, kaip ir visi žydai.“ Atsakiau, kad į jokią Palestiną nevykstame, tiesiog tėvas verslo reikalais perkeliamas į kitą miestą. Padėtis mane gąsdino, gyniausi, kaip galėjau. Tai buvo žeminanti patirtis. Nesupratau, kodėl mane išveža iš Lenkijos. Niekas nežinojo, kas mūsų laukia Izraelyje. Maištavau.

 

Maya Gordon su savo skulptūra „Kėdė“ iš serijos „Kiparisai“ (1980). Barteko Zabielskio nuotr. (Lenkijos šiuolaikinio meno fondas)

 

 

Kaip maištauja dešimtmetis vaikas?

Atvykusi į Izraelį sakiau sau, kad labai nenoriu čia būti. Buvo šilta, todėl suvokiau tai lyg atostogas, po kurių netrukus grįšime į Varšuvą. Čia viskas buvo kitaip. Anksčiau niekada nebuvau mačiusi žmonių, kurie yra kitokios odos spalvos ir neatrodo kaip lenkai. O juk Izraelis – tai žmonių, suvažiavusių iš įvairiausių pasaulio kraštų, maišalynė. Iš pradžių gyvenome naujųjų imigrantų gyvenvietėje, asbesto barakuose, šalia asbesto fabriko. Kai kurie žmonės ten įstrigo daugeliui metų. Mes pragyvenome tris mėnesius, nes tėvas gavo darbą Jeruzalėje. 

Man šoką kėlė kitokia kalba, užrašoma keistais ženkliukais iš dešinės į kairę. Turėjau disleksiją, tiesa, tuo metu nediagnozuota, todėl kilo dar daugiau sunkumų. Nenorėjau mokytis hebrajų kalbos, nenorėjau ta kalba kalbėti. Nusprendžiau jos nepriimti. Susigalvojau savo abėcėlę, mano raidės buvo, pavyzdžiui, brūkšnys, puslankis, nosinis ženklelis ir t. t. Turėjau draugę lenkę, ji perdiktuodavo man pamokas, o aš jas užrašydavau savo abėcėle.

Kada persilaužei ir nustojai priešintis?

Daugiau nei metus lankiau mokyklą, niekas nesikeitė. O tada mane į savo ratą priėmė uždara ir išskirtinė mokinių grupė. Per vieną naktį prakalbau hebrajiškai, nes norėjau su jais bendrauti. Palengva aklimatizavausi. Netrukus tapo šiek tiek lengviau, tačiau disleksija vis dar trukdė mokytis.

Disleksija tais laikais, kai ji nebuvo diagnozuojama ir ją turintys nesulaukdavo paramos, turėjo būti sunki patirtis.

Jaučiausi vieniša ir bejėgė. Nei mokykla, nei tėvai negalėjo man padėti. Jie nesuprato, kas vyksta, aš pati nesupratau. Mane bausdavo. Motina kišenėje nešiojosi iš odelių supintą šmaikštį, ji tvirtai tikėjo, kad tik taip galės gerai išauklėti vaikus. Mušdavo juo per kojas. Pedagogė, Varšuvos universitete dėsčiusi rusų kalbą, nė kiek neabejojo, kad tai geriausias auklėjimo būdas. Mano vaikystė buvo labai sunki.

Ar todėl darbų cikle „Juodosios struktūros“ savo istoriją lipdai, užuot ją aprašiusi?

Menas man yra priimtina kalba. Daugelis mano darbų yra istorijų serijos, išreikštos vizualiais pavidalais. „Juodosios struktūros“ perteikia kai kurias pasirinktas mano gyvenimo akimirkas, kurias pavaizdavau reljefinėmis formomis iš papjė mašė. Pasakoju istoriją, tačiau darau tai pasitelkdama savo pačios kaligrafinę techniką.

 

Maya Gordon: „Juodųjų struktūrų“ serija – tarsi knygos skyriai, kuriuose pasakojama mano istorija; ją formuoju rankomis, o ne parašau. Esu
dislektikė, sunkiai skaitau ir rašau. Daugelis mano piešinių ir kitų darbų yra istorijos vaizdiniai kūrinių pavidalu.
Iš „Juodųjų struktūrų“ serijos, 1983–1986; papjė mašė ir klijai, vyniojamasis popierius

 

Tavo kūrybos centre – vaikystė. Kodėl toks pasirin­kimas?

Vaikystė buvo sunki, tačiau aš nepasidaviau. Pasiduoti neleido orumas. Turėjau visiems parodyti, kad, nors man ir nelengva, pati galiu susitvarkyti. Be to, vaikystė svarbi kiekvienam žmogui. Manoji buvo sudėtinga. Sunku pasakyti, kodėl nuolatos grįžtu prie jos. Tiksliau, prisiminimai grįžta pas mane. Tai vidinis imperatyvas, kurio, regis, ir pati iki galo nesuprantu.

Su vaikyste, prisiminimais susijęs ir darbas „Arbatinukas“. Kas tai per objektas?

Arbatinukas primena namus. Vienas iš tų daiktų, kurie į Jeruzalę atkeliavo iš Varšuvos. Iki šiol turime jį šeimoje, kaip ir visus tuos pavienius porceliano indus, kuriuos parsivežėme iš Lenkijos. Mano vaizduotėje jie virto lobiais, kažkuo visiškai kitu, nei yra tikrovėje. Arbatinukas išdidintas, 3,5 m aukščio, juk prisiminimai ne visi vienodi, kai kurie mintyse išpampsta. 

Kitas šitos serijos darbas – apie bufetą.

Šis bufetas visą gyvenimą lydi mano šeimą. Tai toks grėsmingas baldas, ne antikvarinis, net nėra gražus, tiesiog didžiulis ir gremėzdiškas. Tokių bufetų niekas nebegamina. Bet anksčiau tokių galėjai rasti kiekvienuose vokiškuose namuose. Glivicėse atsikraustėme į jau apstatytą butą, kai viena šeima emigravo į Vokietiją.

Vaikystėje tas bufetas atrodė milžiniškas. Užlipti iki viršaus prilygo alpinisto  žygdarbiui. Maniau, kad viršuje slypi neprilygstami lobiai, o ten radau tik stalo teniso kamuoliuką ir seną popierinę vėduoklę. Įsivaizdavau, kad ja buvo vėduojamasi per kokį nors nuostabų pokylį. Mama užrakindavo bufetą raktu, kurį nešiojosi su savimi. Neturėjome brangių daiktų, bufete stovėjo nepilnas servizas, skirtas daugybei žmonių, gulėjo iškrakmolytos servetėlės, kurių niekas niekada nenaudojo. Kai svečiai atnešdavo dovanų šokoladinių saldainių, šie atsidurdavo už vidurinių bufeto durelių, jie nebuvo skirti valgyti, tiesiog turėjo ten būti, kad būtų. Kol prieidavau prie šių lobių, dažniausiai jų galiojimo laikas jau būdavo pasibaigęs. Su visu tuo buvo elgiamasi kaip su didžiuliu turtu.

Bufetas keliavo su jumis iš Glivicių į Varšuvą, o paskui į Jeruzalę?

Iš Lenkijos išvykome su visais daiktais. Jeruzalėje turėjome mažytį dviejų su puse kambario butą. Bufetas užėmė didelę buto dalį. Pats buvo tarsi namas. Savo kambario neturėjau. Svarsčiau, kad galėčiau gyventi tame bufete. Turėjau planą išversti vidines pertvaras, kad ir užaugusi galėčiau ten patogiai miegoti. Man tai buvo saugi, gerai pažįstama vieta. Viskas labai sparčiai keitėsi, pastovus išliko tik bufetas. Todėl sukūriau darbą „Namų eilėraštis Nr. 1“, kitaip sakant, nupiešiau bufetą. „Namų eilėraštis Nr. 2“ yra objektas – padidinto mastelio balionas, pakylantis ir krintantis, jam būdingas efemeriškumas.

Naudoji neįprastas medžiagas. Tavo objektai yra dideli balionai iš tvirtos medžiagos, juos priverti judėti.  

Tai ne visai daiktai, tai – mintys, vaizdiniai ir prisiminimai apie šiuos daiktus. Nežinojau, ar man pavyks sumanymą įgyvendinti, ar įmanoma pagaminti tokį didelį balioną iš tvirtos medžiagos, kad jis nesusprogtų. Balstogėje radau fantastišką balionų gamyklą, kurioje buvo sukurta technologija, leidžianti tokį daiktą pagaminti. Prisiminimo negali pavaizduoti naudodamas tvirtas medžiagas, pavyzdžiui, medį. Prisiminimai nėra pastovūs, jie atsiranda, bliūkšta, mažėja, visai kaip manieji oro pripildyti balionai.

Savo projekte su Joanna Rajkowska „Maya Gordon važiuoja į Chožuvą“ ieškojai vietos, kur gimei. Ar tai buvo bandymas susidurti su prisiminimais, rasti savo šaknis?

Mane sužavėjo ši idėja, tačiau nežinojau, kas manęs laukia. Po to projekto jaučiausi nusivylusi. Man patinka Joanna Rajkowska, gerbiu jos meną, gebėjimą sunkiai dirbti ir pasiekti puikių rezultatų. Gimiau Chožuve, bet neturiu jokių prisiminimų, susijusių su mano pirmaisiais namais. Kai su Joanna nuvykome į tą miestą, nesugebėjau rasti namo. Galiausiai radau jį su Žydų istorijos instituto pagalba. Tačiau jau po to, kai filmas buvo sumontuotas. Ši kelionė neatnešė nieko naujo į mano praeities ir Lenkijos suvokimą. Bet Varšuva man buvo ir yra svarbi vieta.

Darbas „Kas tu?“ taip pat yra balionas. Stiprus kūrinys.

Kai Lenkijoje į valdžią atėjo dešiniųjų partija „Teisė ir teisingumas“, pasikeitė ir menininkų padėtis. Tapo sunkiau iš Kultūros ministerijos gauti pinigų kūriniams, kurie neišreiškia konservatyvių pažiūrų. Tuo metu dingtelėjo, kad būtų įdomu panaudoti nacionalinius simbolius. Taigi, pagalvojau, turite baltąjį erelį. Ar gali būti kas nors tautiškesnio ir konservatyvesnio už simbolį iš herbo? Prisimenu vaikystėje dažnai kartojamą eilėraštį: „Kas esi, mažasis lenke, juk erelis tavo ženklas?..“ Mokėjau jį mintinai. 

 

„Namų eilėraštis Nr. 2“, 2007; pripučiamas objektas, akrilas, plastikas (Lenkijos žydų istorijos muziejaus POLIN kolekcija)

 

Tačiau tai ne tas stiprus erelis iš tautinio herbo, tavo erelis krenta ir kyla. Šis ciklas kartojasi iki begalybės.

Jis ne tik silpnas, geriau įsižiūrėjus galima įžvelgti daugybę įvairių konotacijų. Erelis didelis, tačiau pripildytas oro. Atrodo kaip didžiulis stiprus paukštis, bet iš tikrųjų kartkartėmis praranda jėgas. Jis sunkiai pakyla, bet vėl krenta žemyn, o kai atrodo, kad jau niekas jo nebeišgelbės, jis vėl prisipildo. Šis judesys man labai svarbus. Erelis yra stiprybės simbolis, mano erelis irgi stengiasi būti stiprus.

Kai kurie tavo darbai yra apie Izraelį. Savo paveikslų serijoje vaizduoji Taboro kalną Izraelyje. Ar jis tau svarbi vieta?

Taboro kalnas yra vienas iš mano vizualinio žodyno elementų. Kraštovaizdis su Taboro kalnu įsiminė kaip ypatinga vieta. Šis kalnas atsiranda kai kuriuose mano darbuose ir erdvinių instaliacijų projektuose. Man jis yra galios ir stiprybės simbolis.

Taboro kalno kraštovaizdį užkloji kitais vaizdais, ​​pavyzdžiui, savo atvaizdu iš vaikystės. Ką nori tuo pasakyti?

Nupiešiau Taboro kalną ir ant jo uždėjau vaikystės nuotrauką, tėvo darytą Dušnikos Zdrujuje prie sanatorijos, kurioje praleidome atostogas. Šokinėjau laiptais, o fone dunksojo akmeninis rutulys. Nuotraukoje iliuziškai atrodo, tarsi šokčiau nuo tuo rutulio. Tą akimirką prisimenu kaip vieną iš laimingiausių. Mano prisiminimai gula ant tikrovės.

Ar sulaukei tokios akimirkos, kai pasijutai esanti nebe migrantė ir Izraelis tapo tavo namais? 

Laikui bėgant pripratau prie gyvenimo šioje šalyje. Tačiau niekada nejaučiau, kad tai mano šalis. Iš tiesų tik Jeruzalės dailės akademijoje pasijutau kaip namie. Staiga supratau, kad aplinkiniai žmonės panašūs į mane.

Olandijoje gyveni ilgiausiai. Ar tapatiniesi su šia šalimi?

Visiškai ne. Olandija manęs netraukė, neplanavau čia gyventi. Nedaug dalykų gyvenime esu planavusi, ir Olandijoje atsidūriau atsitiktinai. Įsimylėjau olandą, o jis atsivežė mane į savo šalį. Kelerius metus gyvenome Italijoje, nes jis ten dirbo. Kai išsiskyrėme, grįžau į Olandiją, nes čia jau buvau susitvarkiusi gyvenimą ir turėjau butą. Olandai man padarė daug gero. Miela šalis gyventi, ir tiek. Mano butas Olandijoje yra mano namai.

Tačiau visada ilgėjausi Varšuvos. Vaikystėje sapnuodavau, kad keliauju liftu skersai visą Žemės rutulį, nes man atrodė, kad Lenkija yra kitoje rutulio pusėje. Pakildavau šiuo liftu iki mūsų buto Varšuvoje ir tada pasijusdavau namuose. Vaikystėje negalėjau suprasti, kodėl visa tai nutiko ir kaip šitaip susiklostė, kad turėjau išvykti iš Lenkijos. Abu tėvai buvo tikri Lenkijos patriotai. Tėvas kariavo už Lenkiją, du kartus buvo sužeistas ir galėjo parvažiuoti namo, tačiau nusprendė grįžti į frontą. Tėvai neabe­jojo, kad po šio baisaus karo daugiau jokio karo nebebus. Jie tikėjo, kad gyvens laisvoje šalyje, tikėjo lygybės pažadu. Ir nieko iš to nebeliko. Į Lenkiją atvykau jau suaugusi, savo noru. Nieko nesitikėjau iš šios šalies. Čia sutikau nuostabių žmonių, menininkų ir draugų.

 

 

Iš aštuonių marionečių serijos „Dylu Dylu (Marszałkowska g., Varšuva)“, 2004

 

Tavo tautinė tapatybė komplikuota, turi skirtingas tėvynes. Tačiau ar pasakytum apie kurią nors iš tų šalių, kad tai tavo tėvynė?

Tokiomis kategorijomis nemąstau. Lenkija mane atstūmė, Izraelyje nesijaučiau esanti savo vietoje, Olandija buvo atsitiktinis pasirinkimas. Negalėčiau pasakyti, kad kuri nors iš šių šalių yra mano tėvynė. Laikui bėgant pajutau, kad esu prisirišusi prie Izraelio. Dažnai būnu Lenkijoje. Man ten patinka. Patinka ir mano butas Olandijoje, čia grįžtu. Bet savos tėvynės neturiu.

Tačiau savo kūriniuose vis grįžti į Lenkiją, dirbi su atmintimi, transformuoji ją į meną.

Dėl migracijos praradau vaikystę. Buvau atplėšta nuo savo šaknų. Iš Lenkijos mus išstūmė, o Izraelyje mūsų šaknys neturėjo už ko užsikabinti. Mano šaknys – tai mano atmintis ir iš jos išaugantis menas.

Vertė Eugenijus Ališanka

Publikaciją remia Lenkijos institutas Vilniuje