Meliuzina veidrodžių karalystėje

× Aistė Marija Grajauskaitė

 

Laisvydės Šalčiūtės paroda „Meliuzinų rojus“ galerijoje „Kairė–dešinė“ veiks iki gruodžio 21 d.

 

Anoks čia melas, anokia paslaptis, kad, sumetus Laimą Kreivytę ir Laisvydę Šalčiūtę į vieną katilą, išeitų ne šiaip fokus pokus, o visai aukštos kokybės meninis eliksyras. Tiesiog nektaras, kurį vartoti reikėtų saikingai ir atsakingai, nes padauginus ne tik akys išdegtų, fėjos kaip nuo absento imtų rodytis, bet ir požiūris į gyvenimą pasikeistų, o ir pykčio sociumui tektų. Tad jei nuspręsite apsilankyti L. Šalčiūtės parodoje „Meliuzinų rojus“, kurios kuratorė yra L. Kreivytė, nuoširdžiai linkiu prigriebti servetėlių akims pasišluostyti arba ausų ertmes vašku užsipilti!

Parodos kūnas – kaip Graikijos negyvenamų, pačių mažiausių salų reljefas – akmenuotas, pilkšvas, vulkaninis. Nors saulė ten tvieskia be atvangos, išdegindama viską, kas žalia, ji nepalieka ir jokios vilties, jog kažkas čia augs. Sala apsupta L. Šalčiūtės sukurtų meliuzinų, kurios lyg mitologinės sirenos šypsosi, vilioja pasiduoti ir kartu dainuoja versdamos sudužti į kasdienybės uolas.

„Meliuzinų rojus“ – pirmoji personalinė L. Šalčiū­tės paroda Lietuvoje po meno projekto „(Melo)dra­mos. Trys kūno vizualizacijos strategijos“ apsigynimo ir sėk­mingo meno daktaro laipsnio įgijimo. Jei neskaitėte, raginu tai padaryti, nes būtent šioje parodoje viskas, ką ji rašė ir tyrinėjo dirbdama akademinį darbą, yra įgyvendinta ir vizualizuota. Rasite ir ironijos, ir maišto, nesaikingai glazūruotų estetiniu ir emociniu pertekliumi.

„Į veidrodžius galima panirti lyg į vandenį, tai ir yra ištikę ne vieną narcisistinį šiuolaikinės mūsų visuomenės individą“, – rašo L. Šalčiūtė disertacijoje, ir štai parodoje aptinkame visą veidrodžių koridorių. Jis ištapytas spalvingais ir eklektiškais šiuolaikinės popkultūros elementais, tarp jų galima atpažinti ir tatui­ruočių motyvus. O tarp visų veidrodžių ir kultūrinių nuorodų atsiranda ilga tikrų žmogaus plaukų kasa. Ji ilsisi ant samanoto paviršiaus ir, regis, laukia, kol vamzdis, iš kurio ji tyso, pasiglemš. Ar gali būti, kad L. Šalčiūtė, pažinodama šiuolaikinio žmogaus šlykščią prigimtį viską instagraminti, išsivilioja į koridorių tam, kad nejučia pradėtume užsiimti savirefleksija? Autorė mus klaidina, atsiveda į veidrodžių karalystę, kurioje nėra pradžios ir pabaigos, kur gyvatės, peiliai, akys, karūnos ir vaginos yra mūsų, o ne jos asmenybės atspindžiai.

Viena tikrai aišku: teksto intarpų paveiksluose nepastebėti tiesiog neįmanoma. Jie gramzdina kaip dainos, liūdina kaip poezija arba juokina kaip anekdotai. Užrašyti ranka, jie verčia pasukti, pakreipti galvas, prieiti arčiau prie meno kūrinio ir linkčioti sakant: „Ir man taip buvo!“ Tačiau nesileiskite panardinami į estetišką jų užrašymą, nesistenkite jų susieti su drobėje šokančiu vaizdu, nes žinant L. Šalčiūtės intelektualinius žaidimus, gali būti, jog tai tiesiog kultūrinės nuorodos. Nežinia iš kur atsiradusios ir kam priklausiusios, jos visiems darbams suteikia bendrą vardik­lį, tačiau iš tiesų veikia kaip sirenų šauksmas, kurio esmė – sudaužyti komfortabilius laivus, kuriuose esame, ir amžiams paklaidinti abejonių vandenyne.

Pamenate cirko artistę Maud Wagner? Ji bemaž pirmoji moteris Vakarų kultūroje XIX a. pab.–XX a. pr. visą kūną pasipuošusi tatuiruotėmis ir jas demonst­ravusi be jokios gėdos. Kelias galima atpažinti ir L. Šalčiūtės parodoje, nors autorė ir neslepia, kad kūno vaizdavimo fenomenas jai svarbus. Ir apskritai cirko motyvas parodoje – kaip niekada ryškus. Tatuiruotės ant veidrodžių, darbuose ant popieriaus, o ir paveiksluose moterų kūnai tatuiruoti. Sakote, to nepakanka cirkui atpažinti? Rasite ir didelius, stambius smauglius laikančių cirko artisčių. Ir nors moteris nuplauna neslopstantis jūros bangavimas, jos vis vien pozuoja išdidžiai ir grakščiai, bučiuodamos gyvates. Vienas, du, trys, ir banga nuplauna vieną, pasirodo kita. Klystate manydami, kad jos taip su jumis flirtuoja! Šios sirenos pasirodymą skiria priešais stovinčiam jaunikaičiui. Šis ten stovi irgi apvytas gyvatės, su peiliu rankoje ir cigarete lūpose. Ar gali būti, kad tai ir yra rojus, kuriame pamatome, kas yra tikrasis visų meliuzinų gelbėtojas? Linkiu tuo nepatikėti! Juk tai gali būti tiesiog kita veidrodžio pusė, kurioje nuolatinės bangos ir gyvačių pulkai panardina į skausmą amžinai gyventi šioje akimirkoje. Sunku pasakyti, ką menininkė norėjo pateikti šia kūrinių grupe, besislepiančia po pavadinimu „Serpentariumas“. Galbūt ir vėl nieko neketinta pasakyti, bet norėta priversti kalbėti?.. L. Šalčiūtės judėjimo trajektorijas geriausiai turėtų žinoti parodos kuratorė L. Kreivytė.

 

Laima, kokia buvo pirminė parodos „Meliuzinų rojus“ idėja ir kiek ji pakito rengiant ekspoziciją?

Laisvydė jau daug metų tyrinėja meliuzinas – tam tikrus fantazmus, įsivaizduojamas moteris-undines, moteris-gyvates. Nuo pat kūrybinio kelio pradžios ji kritiškai ir ironiškai piešė, tapė, fotografavo visokias moteris – gražuoles ir pabaisas, mitines būtybes, geismų alegorijas ir vyrų fantazijas. Meliuzinos įsitvirtino Laisvydei studijuojant VDA menų doktorantūroje ir iki šiol siautėja jos kūriniuose. Paroda sukonstruota kaip įvietintas ritualas. Iš pradžių daugiau galvojome, ką rodysime, o paskui – kur ir kaip. Galerijos architektūra lėmė parodos struktūrą – juk iš itališkų rūmų atkeliavę darbai čia įgauna visai kitą kontekstą. Todėl pradėjome nuo žemiškesnio, kasdieniškesnio pasakojimo su pliuškenimusi vonioje ir persikėlėme į šviesesnę salę su paveikslais, kuriuose atpažįstamos garsių tapytojų kūrinių parafrazės. Čia barokas subarakinamas, angelai apsikarsto automatais, žaislai, kaukolės ir tatuiruotės nurodo antrinę realybę arba anapusybę, į kurią atremtos baltos kopėčios. Ar tikrai jomis užlipus atsivers liukas į kitą pasaulį, galėtų pasakyti tik neprietaringas žiūrovas, bet nežinau, ar tokių bandytojų atsiras.

 

Laisvydė Šalčiūtė. „Europos pagrobimas“, 2019
Laisvydė Šalčiūtė. „Europos pagrobimas“, 2019

 

 

Tai kas tuomet yra tas rojus? Ar jis egzistuoja tik meliuzinai, ar ir mums, stebintiesiems?

Rojus, žinoma, yra ne geografinė nuoroda, o veikiau tapybinė, literatūrinė, mitinė. Menininkę domina ne natūros, o kultūros vaisiai, todėl ji drąsiai leidžiasi gundoma ir pati gundo internete rastais širdžių, krūtų ir dar intymesniais paveikslėliais. Permala juos apro­p­riacijos mėsmale arba tiesiog ištaško drobės plokštumoje. Rojus yra pažadas, jis yra visiems (nepasiekiamas). Kaip veidrodinis koridorius su nupieštomis gyvatėmis.

 

Laisvydės kūrybą ne tik aktyviai stebite iš šono, bet esate glaudžiai su ja susijusi – buvote jau kelių menininkės parodų kuratorė. Kaip, jūsų manymu, autorės kūryba kinta laikui bėgant? Kokie esminiai kūrybos bruožai lieka tokie pat?

Laisvydė veržiasi kaip vulkanas, kuria daug darbų, kurie ir patys intensyviai spjaudo karštą magmą. Tas veržlumas, drąsa ir darbštumas (tiek kūrinių sukurti reikia daug laiko ir užsispyrimo!) jaučiamas visose parodose. Įdomu, kad nors menininkė aproprijuoja vaizdus ir iš istorinių paveikslų, ir iš populiariosios kultūros, net kičo, tačiau kūryboje jie organiškai suauga ir yra atpažįstami kaip laisvydiški. Iš citatų ir kasdienybės atplaišų ji kuria šiuolaikiškus rojus ir pragarus, kartu kvestionuodama lyčių stereotipus. O kas keičiasi? Keičiasi žiūros taškai, būdai, medžiagos, kontekstas. Laisvydė įdomiai naudoja fotografiją – ir rastą, ir pačios surežisuotą. Jos raiškos skalė labai plati: nuo bjaurumo estetikos, abjektiškų liekanų (ragai, plaukai ir t. t.) iki kalinių meno, tatuiruočių, retro pornografijos ir kempo; nuo dokumentiškumo, mokslinių brėžinių, aktyvistinių plakatų iki religinės ikonografijos, fantastinių vizijų ir karikatūros. O kur dar į kūrinius įsiterpiantys tekstai!

 

Išties! Tekstai darbuose veikia tarsi nuorodos. Ar sudėtinga kuruoti L. Šalčiūtės parodas? Joje tiek visko daug! Juk vandenyno sutramdyti niekam dar nepavyko...

Kuratorės vaidmuo šiuo atveju panašesnis į architektės – mes kartu kuriame pasakojimą erdvėje. Menininkės vaizdiniai – daugiasluoksniai ir dinamiški. Įdomu ieškoti konceptualių jungčių, susidarančių gretinant kūrinius. Su Laisvyde dirbti – vienas malonumas. Ji žino, ko nori, bet kartu yra atvira kito žvilgsniui.

 

Kadais rašėte, jog „moteriškumas kaip maskaradas pervaidintas, nudėvėtas ir išmestas. Išversti geismo objekto viduriai estetiškai supakuoti ir įteikti adresatui kartu su laikrodine bomba. Niekas nežino, kada ji sprogs“. Ar tai vis dar L. Šalčiūtė? Kaip moteriškumas yra pateikiamas jos kūryboje ir kuo jis išsiskiria bendrame kontekste?

Tada rašiau apie L. Šalčiūtę kaip moters, kaip geismo objekto sprogdintoją ir moteriškumo mito dekonst­ruotoją – tai labai ryškiai atsiskleidė jos parodoje „Ledos dienoraščiai“. Šiuo požiūriu Laisvydė ir toliau pateisina savo vardą: išlaisvina moterį – jos subjektyvumą ir kūną – iš visuomenės, žiniasklaidos, religijos ir patriarchato primestų pančių. Tuo ji tikrai skiriasi nuo tradiciškai suvokiamo ir vaizduojamo moteriškumo – paklusnaus, antraeilio, tylaus, neseksualaus, nepolitiško. Tai, kad jos veikėjos aktyviai džiaugiasi gyvenimu, savo ir kitų kūnais, skrenda į mėnulį ir nukerta galvą pavergėjui, tikrai nėra tipiškas reiškinys net ir šiuolaikiniame mene. Jos karnavališkas normų kves­tionavimas ir kartu (auto)ironija įkrauna darbus žaižaruojančia energija, kuri anksčiau ar vėliau išsprogdins seksistines barikadas. Laikrodinė bomba tiksi!

 

Fotoreportažas iš parodos čia

Draugai