Potsdamo šiuolaikinio meno parodų centre „DAS MINSK“ iki 2025 m. sausio 5 d. vyksta amerikiečio tapytojo Noah Daviso paroda, kurią parengė Barbikano meno galerijos (Londonas) vyriausioji kuratorė Eleanora Nairne ir Potsdamo parodų centro direktorė Paola Malavassi. Vasario mėnesį parodą eksponuos Barbikano galerija, vasarą – Hammerio muziejus Los Andžele.

Spalio saulė taškosi šešėliais, vėjas bloškia medžių lapus į fontaną – tiek daug veiksmo gamtoje, kad neskubi į vidų, į sovietmečio modernistinę architektūrą primenantį parodų centrą „DAS MINSK“. Ir iš tikrųjų tai VDR laikų restoranas „Minsk“. Lygiai toks pat pastatas, pavadintas „Potsdam“, iškilo Minske. Po Vokietijos susijungimo restoraną uždarė, apleistą statinį norėta nugriauti, tik pasipriešinus Potsdamo gyventojams ir įmonininko bei meno kolekcininko Hasso Plattnerio fondo pastangomis 2022 m. čia atidarytas parodų centras senuoju pavadinimu, tik pridėjus artikelį „DAS“ ir pabrėžiant jau kitą pastato istorijos etapą. Vykęs sprendimas palikti tą patį pavadinimą – praėjusios epochos ženklą. Apsilankius iškart po atidarymo, liko nedermės jausmas. Dar atsidavė dažais, dar buvome su kaukėmis. Atrodė, kad būriai pasipuošusių vyresnio amžiaus žmonių atėjo ne į parodą, o į jaunystės laikų restoraną. 

Šventiškai nusiteikusių restorano lankytojų nebelikę. Sveiki atvykę į Noah Daviso nutapytą pasaulį, kurio veikėjai – juodaodžiai, kaip ir pats menininkas. Jis sako: „Norėjau parodyti, kad juodaodžiai visiškai normalūs žmonės. Tik tai man buvo svarbu.“

Vargu ar daug kam iš lankytojų rūpi nutapytų žmonių odos spalva. Kur kas svarbiau nepaaiškinama nutapytų kasdienio gyvenimo scenų trauka. Žmonės rymo priešais didelių formatų paveikslus ir nejučiom susitapatina su jų figūromis, pavyzdžiui, mama ir dukra („Vieniša mama su paveiksle nesančiu tėvu“ – „Single Mother with Father out of the Picture“). Detaliai nutapytame interjere abi figūros atrodo pasyvios: ir vangiai gremėzdiškame fotelyje atsilošusi mama, ir mergaitė sugipsuota ranka. Paveikslo įtampą sukuria į šoną nukreipti jų žvilgsniai. Ar tėvas tiesiog grįžta iš darbo, o galbūt ateina aplankyti paliktos šeimos? Ant sienos kabo ryškiaspalvis paveikslas – kažkur lyg ir matyta kičinė abstrakcija. Masinis tiražas, kaip ir situacija, kai tėvas „out of the picture“.

 

Noah Davis, „The missing Link 1“, Vilmos Mosteikienės nuotr.

 

Ciklas „Mauri“ nutapytas pagal amerikietiškų realybės šou laidų siužetus. Ar tai tapybos vertas motyvas?! Dar ir kaip. Paveikslų centre – storos rėkiančios moterys dramatiškomis pozomis. Televizijos studija vaizduojama pabrėžiant jos dirbtinumą: už namų erdvę imituojančių dekoracijų atsiveria juoda tuštuma, čia pat stoviniuoja scenos darbuotojai. Pačiame paveikslo pakrašty ar apačioje – vujaristiški žiūrovai, jie ir ten, prie televizorių, žiaumoja permaltus žmonių gyvenimus. Dramatizmą dar labiau sustiprina faktas, kad šitų šou dalyviai iš tikro daugiausia buvo juoda­odžiai.

Seriją „1975“ įkvėpė po mamos mirties rastos fotojuostelės ar sendaikčių turguose aptiktos nuotraukos. „Vienu metu kiekvieną šeštadienį eidavau į blusturgius ir prisipirkdavau krūvas nuotraukų. Neieškojau aukštojo meno, greičiau istorijas pasakojančių spontaniškų gyvenimo akimirkų“, – aiškina N. Davisas.

Yra siurrealistinių paveikslų, bet tai ne Salvadoro Dali juokeliai, o labiau Franzo Kafkos pasaulis. Jo nereikia pernelyg deformuoti, užtenka uždažyti žmogaus burną ar akį, ir buitinė aplinka pritvinksta įtampos... Kritikai kalba apie N. Daviso tapybos magiškąjį realizmą. Kažkur būriu bėga vaikai, ir štai vienas jų kyla į dangų („The missing Link 1“), juodaodžių kvartale šoka balerinos, groja trimitininkas („Pueblo del Rio“). Toks galėtų būti pasaulis.

Visa tai – plonyčiu vandens pagrindo aliejinių dažų sluoksniu. Kai kuriuose paveiksluose spalvos nuvarvėjusios, matyti išdžiūvusių dažų struktūra. Plona­odžiai jautraus žmogaus paveikslai.

N. Davisas piešė nuo mažumės, bet metė tapybos studijas nenorėdamas sprausti savęs į mokyklos propaguojamo konceptualizmo rėmus. Jis mokėsi iš pa­rodų, katalogų, tapė, dalyvavo įvairiuose menininkų projektuose Los Andžele. Didysis jo paties gyvenimo projektas – alternatyvus muziejus (underground museum). Palaikomas menininkės žmonos Karon, po tėvo mirties paveldėjęs pinigų N. Davisas išsinuomojo keturis pastatus, įrengė juose šiuolaikinio meno muziejų, biblioteką ir barą. Jo tikslas toks: „Gyvenamųjų kvartalų žmonėms suteikti laisvą prieigą prie pasaulinio lygio meno kūrinių.“ Muziejams nesutikus parodai paskolinti originalų, N. Davisas sukūrė Christo, Jeffo Koonso, Marcelio Duchamp’o ir kitų menininkų darbų kopijas, šitaip sukritikuodamas dramblio kaulo bokštuose užsidariusias meno institucijas. Sulaukęs 32 metų menininkas mirė nuo vėžio. Savo tapyba jis siekė reabilituoti eilinius juodaodžius, o įsteigdamas muziejų norėtų atverti jiems meno pasaulio įvairovę ir grožį.

Išimties tvarka nusipirkau parodos katalogą, parankią knygą neblizgiais kartoniniais viršeliais, tokią nepanašią į tradicinius katalogus – paminklinius akmenis, pamaloninančius menininkų ego po dar vienos parodos. Knygos gale randu faksimilę iš N. Daviso užrašų, tikriausiai palinkėjimą sau: „Pirk knygas. Mažiau išleisk cigaretėms, daugiau – gėlėms ir knygoms, knygoms, knygoms, knygoms.“