Linos Morkūnaitės-Vilkelienės paroda „Natiurmortas“ Kauno „Parko galerijoje“ veiks iki lapkričio 25 d.
Nieko tokio, jeigu išgirdus tapytojos Linos Morkūnaitės-Vilkelienės pavardę prieš jūsų akis neišnyra jokių kūrinių. Ši jauna menininkė į nuolat besisukantį tapybos sraigtą įsisuko visai neseniai. Dabar „Parko galerijoje“ vykstanti paroda suteikia progą užpildyti spragas ir, kitą kartą išgirdus menininkės pavardę, puikiai žinoti, apie kokius kūrybinius niuansus kalbama.
Tapytoja baigė Kauno Antano Martinaičio dailės mokyklą. Lankė ne tik tapybos, bet ir interjero, architektūros kursus, todėl, žvelgiant į jos darbus, techninis paviršiaus išdėstymas savaip primena tiksliai apskaičiuotą ir apgalvotą architektūrinio statinio planą. Vėliau Liną mokė Antanas Obcarskas ir Audronė Petrašiūnaitė – nenuostabu, kad menininkės kūryboje galima aptikti šių menininkų įtakų. Aktyviausias tapytojos kūrybinis laikotarpis buvo 2015–2016 m. Tačiau stebina tai, kas drobėse vyravo pernai ir kokie nauji kūrybiniai niuansai pasirodo šiemet. Jeigu pernai darbuose Morkūnaitė-Vilkelienė dar, galima sakyti, gana kukliai žaidė su spalvomis, dėmesį skyrė formaliesiems aspektams: linijai, spalvai ir jų dialogo paieškoms, tai naujausiuose kūriniuose visa tai nustumta į antrą planą ir galų gale imamos atvirai rodyti autorės emocijos.
Žvelgiant į Morkūnaitės-Vilkelienės tapybą, pirmiausia reikia įsisąmoninti, jog spalvų gausa gali apsvaiginti. Antra, abstrakčios formos naudojamos tapant netgi tokius paprastus objektus kaip arbatinukas ar vyno taurė. Trečia, inspiracijos (formaliuoju ir teminiu aspektais) gimsta iš plataus kitų menininkų (nuo Franciso Bacono iki Petrašiūnaitės) kūrybos spektro.
Morkūnaitę-Vilkelienę galima būtų pavadinti abstraktaus ekspresionizmo atstove. Tačiau jos abstrakcijos vyrauja nuo lyrinių iki geometrinių. Vienose drobėse menininkei svarbu lengvai ir grakščiai perteikti savo vidines būsenas, kitose pasirodo šaltumo akcentų – linijos itin griežtos, spalviškai dominuoja šalti tonai. Įdomus bruožas (kuris ne itin stebina, turint omenyje abstrakčios formos dominavimą) – kūriniuose beveik nėra žmonių. Veidai, neindividualizuotos žmonių figūros pasirodo tik naujose drobėse, matyt, ieškant kitokių temų ir keliant sau iššūkius. Vis dėlto parodoje „Natiurmortas“ eksponuojami prieš metus sukurti darbai. Pasirinkimas nerodyti naujausių kūrinių, turinčių daug figūratyvo, gali būti grindžiamas keliais aspektais.
Natiurmorto žanras, išpopuliarėjęs XVII–XVIII a., dabar, rodos, yra visiškai praradęs galią demonstruoti dailininko talentą. Lina stengiasi šiam žanrui suteikti naują kvėpavimą: paprastas arbatinukas, vyno taurė, pamerktos gėlės ir visa likusi negyvoji gamta jos drobėse tampa nuolatinio emocinio chaoso dalyviais. Negyvi objektai yra prisotinti vidinės gyvybės. Linijos, skaidančios vaizduojamus objektus į kelias dalis, – dažniausiai stambios, juodos, todėl kai kurie darbai primena vitražus. Menininkės kūrinys, skirstomas į daugybę smulkesnių detalių, tampa gyvesnis, šį įspūdį sustiprina tekstūriškumas – aiškiai matyti potėpiai, stambios dažų linijos.
Šie natiurmortai galėtų būti laikomi abstrakcijomis – čia gausu geometrinių formų, ryškių spalvų ir emocinio autorės užtaiso. Tai aiškiai matyti kūrinyje „Dvi taurės“. Viena jų jau krenta žemyn, kita tiesiog padėta ant stalo; čia itin gausu laužytų formų, todėl iš pirmo žvilgsnio gali būti sunku suprasti, kur yra toji krintančioji taurė. Mane domina menininkės noras tapyti būtent tokius natiurmortus: išlaužytus, tarsi laukiančius, kol bus sudėti į vieną, dvelkiančius kubizmu. „Su natiurmortais mano santykis yra keistokas. Kartą, dar besimokydama, norėjau apskritai mesti tapybą, nes natiurmortai nebeteikė man jokio žavesio ir įdomumo. Tuomet pradėjau tapyti vien abstrakcijas, kol vieną dieną šmėstelėjo mintis, jog galima juos pamatyti ir kitaip. Išsikėliau sau tikslą – matyti natiurmortus vien kitaip, juos transformuoti, – teigia Morkūnaitė-Vilkelienė, o stilistines vingrybes (abstrakcionizmo, ekspresionizmo ar net kubizmo) paaiškina: – Neprisirišau prie menininkams būdingo vientiso stiliaus, nes norėjau, kad kiekvienas natiurmortas būtų išreikštas jam labiausiai tinkama maniera. Mėgavausi formomis, spalvomis ir ieškojimais. Neapykanta natiurmortams virto meile. Taip ir gimė visa serija įvairiausių istorijų, padėtų ant stalo...“
Morkūnaitės-Vilkelienės kūriniai savitai primena Arūno Vaitkūno drobes, kurios, regis, tėra tamsių spalvų tankumynai, o tik vėliau iš jų išnyra apšiurusios ir nykios laiptinės. Kiek lengvesne tapybos maniera dvelkia „Taurė“ – čia ir spalvos, ir linijų laužymas švelnesnis, tačiau visas paveikslas tarsi laukia, kada taurė pagaliau bus nuimta nuo stalo. Spalviškai vienu stipriausių laikyčiau kūrinį „Vaisių taurė“. Jame nebeskiriama dėmesio fonui, susikoncentruojama tik į vaizduojamą objektą ir jis išskaidomas. Lieka tik keli atpažįstami akcentai, kad žiūrovo akis nepasiklystų spalvų gamoje.
Atsitraukus nuo natiurmortų ir pažvelgus į naujausius kūrinius, aiškėja itin stiprios sąsajos su Petrašiūnaite. Morkūnaitė-Vilkelienė naudoja panašias spalvas, netgi panašią kompoziciją, tačiau, kitai nei Petrašiūnaitė, nesiima vaizduoti gamtos formų, priešinti gyvos ir negyvosios gamtos. Tarp keistų geometrinių formų pasirodo žmogus, tačiau ne toks, koks turėtų būti, o toks, koks dažnai yra viduje: sulūžęs, kreivas, neturintis stiprios savasties ir besislepiantis už daiktų. Šiuo atveju – geometrinių formų ir linijų. Šiuose kūriniuose galima rasti nemažai sąsajų ir su Baconu, kurį domino žmogaus vidinių, sielos ligų tema. Spalvos jau nėra tokios individualios ir priklausančios tik sau, čia jos ima tarnauti turiniui, o turinys imasi atspindėti po devyniais užraktais slypinčius žmogaus sielos vingius.
Menininkės santykis su natiurmortais yra dviprasmiškas: viena vertus, jie ją „palydėjo“ iki dabar kuriamų darbų, kita vertus, prie jų autorė grįžti jau nebenori. Paroda „Natiurmortas“ Morkūnaitė-Vilkelienė savotiškai atsisveikina su jais ir slysta į figūratyvo tapybą.