Kristina Stančienė. (Su)veltos istorijos

Karolinos Kunčinaitės paroda „Danguje ir ant žemės“ VDA tekstilės galerijoje-dirbtuvėse „Artifex“ veiks iki lapkričio 12 d.

 Karolina Kunčinaitė. „Keliaujantis namukas“, videokadras, objektas iš vilnos / vėlimas, kamšymas, 2014–2016

Prisimenu, kaip, besimokant Vilniaus dailės akademijoje, profesorius A. And­rijauskas koleges, studijuojančias tekstilę, meiliai vadindavo arachnėmis nurodydamas, žinoma, į mitą apie audėją, išdrįsusią konkuruoti su pačia deive. Dabartinėms tekstilininkėms tokia nuoroda ne visiškai tinka. Pirma – reta kuri iš jų vargsta su staklėmis, ant­ra – audimo įgūdžiai taip pat atrodo vis mažiau aktualūs, nes jos dažniau velia, kuria instaliacijas, primenančias skulptūrą, ar kažką visai kita nei tradiciniai audiniai. Tačiau mitinis-archetipinis matmuo jų kūryboje tebėra svarbus, kaip ir archajiško moteriško amato paradigma. Tokia yra ir Karolinos Kunčinaitės kūryba, spalio 18 d. pristatyta VDA tekstilės galerijoje-dirbtuvėse „Artifex“. Kilusi iš „Baltų kandžių“ kompanijos, kuri, kaip žinia, Lietuvoje prieš keliolika metų sukėlė tikrą veltinio revoliuciją, ši menininkė dabar aiškiai parodo, kad išsirito iš kolektyvinės kūrybos kokono ir pati viena rezga įdomiausias tekstilines istorijas.

Tikriau būtų sakyti „velia“, nes naujausioje Kunčinaitės parodoje eksponuojami veltinio technika sukurti objektai – antropomorfiškos ir architektūrinės formos, papildytos filmuotu pasakojimu. Tiesa, nemandagu būtų nutylėti pačios Karolinos tekstą, pakabintą šalia kūrinių. Reikia pripažinti, kad ši menininkė dar ir puikiai rašo. Nemėginsiu nurungti jos pasakojimo – rekomenduoju visiems, kas ateis į paro­dą, tą tekstą būtinai perskaityti. Kol kas dalijuosi asmeniniais įspūdžiais ir džiaugiuosi, kad ne tik „intencionalistiškai“ perpasakojau autorės idėjas, bet galbūt pastebėjau dar kažką, apie ką Karolina savo tekstuose nekalba.

Paroda vadinasi „Danguje ir ant žemės“, tarsi nurodant į banalų, kartu – ir transcendentinį įvykių lauką. Juk šis iš tradicinės liturgijos atkeliavęs posakis kartu reiškia ir minčių bei realybės atitikmenį. Kitaip tariant, visos mūsų mintys materializuojasi, o dvasinis (dangiškas) gyvenimas yra neatsiejamas nuo žemiškos kasdienybės. Ši idėja parodos objektus persmelkia nuo iki. Žmonių figūrėlės, namukų siluetai ir filmuoti vaizdai pasakoja apie tai, kas vyksta čia ir dabar. Tačiau tokie patys ar panašūs siužetai, herojai, simboliai nuolatos kartojasi ir išnyra mituose, religinėse doktrinose, kitų kraštų bei epochų meno kūriniuose.

Jau išvardijau parodos raktažodžius: namas, siluetas, žmogiukai (stilizuoti ir įvairiai grupuojami). Visus juos sieja svarbiausias – kelionės – motyvas. Namukai, kaip sako pati Karolina, – tai dolmenai, paprastų formų, lyg būtų sukurti ne iš veltinio, o suręsti iš grubių akmens luitų. Išsirikiavę ant galerijos sienos, kopdami viršun, šie nameliai mažėja, kol telieka tik trupinėliai, lyg dangaus skliaute pabiręs žvaigždynas ar tolstantis vaizdas pro automobilio langą. Taip sukuriamas erdvės įspūdis, plokščias daiktas plokščiame paviršiuje įgauna gylio pojūtį ir antrina kelionės temai. Užtat filmo fone (jį kūrė Lukas Motiejūnas, Rūta Šipalytė ir Vytautas Tumėnas) namukas, tarsi statiškas ženklas, simbolis ar ieškomas objektas, visą laiką kybo, o pats filmuotas vaizdas dinamiškai kaitaliojasi. Bėgdama horizontaliai filme Kunčinaitė „prabėga“ visus keturis metų laikus: baltą stingdančią žiemą, žydinčius medžius pavasarį, brandžią vasaros laukų žalumą ir rudens paauksavimus... Šią kelionę „perskaičiau“ ne tik kaip šiuolaikinėmis išraiškos priemonėmis perteiktą archajiško gamtos cikliškumo interpretaciją, bet ir kaip amžiną egzistencinę fizinės ir dvasinės buveinės paiešką, saugumo ir stabilumo stoką. Juk filmo herojė „savo“ namo taip ir nepasiekia...

Ši filmuota istorija, kaip ir visa pa­roda, siejasi su instaliacija „Miškan“, kurią „Baltos kandys“ ir latvių fotografas Kasparas Lielgalvis 2010 m. pristatė „Pamėnkalnio“ galerijoje ir II Lietuvos šiuolaikinės dailės kvadrienalėje. Tąkart naudotos jaukios natūralios medžiagos ir didelio formato fotografijos, kuriose įamžintos grupės menininkės atrodė kaip padūmavusiais miškais ir pievomis vaikštinėjančios laumės, taip pat kalbėjo apie dabarties žmogaus santykį su gamtos pasauliu. Tačiau Kunčinaitės personalinėje parodoje išryškėja ir kitas individualus nerimo, ilgesio matmuo. Jei interpretuotume jį „dangiškai“, transcendentiškai –­ tai pajustume, kad laikas, mes patys ir visa aplink mus keliauja ratu, cikliškai. Vadinasi, tų namų niekada taip ir nerasime, tokį kelią jau kartojo tūkstančiai prieš mus, o po mūsų be galo kartos ir kiti... Autorės vidinį nerimą ir nesibaigiančias namų paieškas „ant žemės“, ko gero, galėtume visai tiesiogiai suprasti kaip dabarties individo prakeiksmą. Nuolat beprotiškai skubant ir lekiant, vaikantis daugybės tikslų, vidinė ramybė, kitaip –­­ sielos „namas“, lieka it miražas. Galima numanyti, kad menininkė abejoja ir šiuolaikinės moters emancipacija, tarsi „tarp eilučių“ užsimena, jog namų šiluma, ramybė, saugumas – vertybės, kurias dažnai aukojame vien dėl paties bėgimo.

Stilizuotos žmonių figūrėlės Kunčinaitės parodoje mėgina kilti aukštyn, skristi. Ant minkštų veltinio paklotų, švelniai paspalvintų subtiliais gamtos atspalvių tonais, žmogučiai susikimba už rankų sudarydami ir simbolinius poros – vyro ir moters – ženklus. Taigi šiame projekte menininkei svarbi lyčių sąveikos, pusiausvyros tema. „Vyras ir moteris susikibę už rankų –­ tai darnos ikona“, – sako pati Karolina, tapatindama buvimą dviese su dangaus įsikūnijimu, čia pas mus, žemėje. Tokia jos laikysena atrodo įdomi, gal net kiek iššaukianti dabarties lytiškumo sampratų kontekste, kur moters pozicija vyro atžvilgiu dažniau kvestionuojama kaip „antrarūšė“. O Karolina kuria darnius savo tekstilinės „visuomenės“ santykius tarsi tikėdama, kad harmonija tarp Jos ir Jo kažkada egzistavo ir galima ją susigrąžinti ar iš naujo atrasti.

Karolina Kunčinaitė. „Visi mes vienoje valtyje, net ir tie auksiniai“, vilna, metalizuoti siūlai, kartonas / velti objektai, vėlimas, kamšymas, suvinėjimas, 2016

Kiek kitoks yra objektas „Visi mes vienoje valtyje, net ir tie auksiniai“, kuriame veltinio žmogelius menininkė susodino į valtį. Iš baltų figūrėlių išsiskiria pažymėtos aukso spalvos gijomis, tačiau laiko prasme, ribotoje žemiškoje kelionėje, kitaip – „likimo vandenyse“, jos visos atsiduria kartu – ir paprastos, ir ypatingosios. Be to, šis vaizdinys kupinas įvairiausių ikonografinių asociacijų: nuo teatrališkai tragiško Théodore’o Géricault „Medūzos plausto“ iki įdegusių Nilo irklininkų, senovės graikų ir romėnų galerų ar biblinės Nojaus arkos. Sausakimša laivė, kurios, beje, niekas neirkluoja, lyg ji būtų genama tik vėjo ir bangų be aiškaus kurso ir krypties, asocijuojasi ir su nūdiena: rizikingai jūras kerta pabėgėliai, kuriems tokia kelionė dažnai reiškia tikrą išgyvenimo loteriją.

Visi parodos kūriniai paperka savo „prigimtiniu“ jaukumu, minkštumu. Nieko nuostabaus, juk tai – veltinis. Juos norisi liesti ir glostyti (galerijos direktorei leidus, vieną namuką susigundžiau paglostyti ir aš). Tai, žinoma, ne koks nors erotinis gundymas, kaip tūlam muziejaus lankytojui galintis kilti troškimas paliesti marmurinę statulos krūtį... Rankomis velti objektai užmezga su žiūrovu ryšį, labiau susijusį su globa, saugumu, kūniška šiluma. Matyt, tokios nuojautos neatsitiktinės – ne tik dėl mūsų prigimtyje, pasąmonėje glūdinčio ypatingo santykio su vilna, kaip su gamtišku ir drauge „motinišku“ pluoštu. Juk veltinis su šamaniškais burtais, taukais ir stebuklingomis žolelėmis išgydė Josephą Beuysą. Ši medžiaga įkvepia nemažai šiuolaikinių menininkių, pvz., Marry-Ann Williams, vadinamą veltinio karaliene, kuriančią įspūdingas veltinio sienas su augalų, medžių lapų tekstūromis, arba nomadišką mūsų protėvių gyvenimą, gamtos pavidalus iš veltinio rekonstruojančią Janice Arnold. O kur dar mūsiškės Eglės Gandos Bogdanienės, „Baltų kandžių“ „motinos“ veltinio eksperimentai – nuogo kūno kostiumai ir kt.

Vis dėlto Kunčinaitės versijoje veltinis – ne tik mielas ir saugantis. Tai kartu ir monumentali, lakoniška, gal net rūstoka tekstilė, be jokių puošmenų ir pagražinimų. Ji nurodo į gruboką archajinių kultūrų plastiką. Be to, joje itin įkvepiančiai „suveltos“ įvairios istorijos, dangaus ir žemės amžinosios ir kasdienės aktualijos.

Draugai