Iki rugsėjo 29 d. Radvilų rūmų dailės muziejuje veikia Janinos Sabaliauskaitės fotografijų paroda „Malonumas“ apie negalią ir seksualumą.

Negalia dažnai sukelia dvi priešingas ir vienodai ydingas visuomenės reakcijas. Viena iš jų – perdėtas ir įkyrus spoksojimas. Kita – nuo svetimo kūno apskritai nusuktas žvilgsnis, siekiantis ignoruoti, nematyti, sukurti distanciją: „tai ne man ir ne mano“. Stipriai išreikštas seksualumas gali sukelti panašų atsaką. Menininkė Janina Sabaliauskaitė kviečia nenusukti žvilgsnio ir abiem aspektais užmegzti kontaktą Radvilų rūmų dailės muziejuje veikiančioje Monikos Kalinauskaitės kuruotoje parodoje „Malonumas“. Joje eksponuojamos nespalvotos fizinę negalią turinčių žmonių fotografijos su tekstine dalimi šalimais, kur kiekvienas atsako į klausimą, kas jai ar jam yra seksualumas. Prie pasisakymų taip pat yra QR kodai, nukreipiantys į tinklalapį seksualumasirnegalia.lt, – čia įtraukiuoju formatu pateikiami fotografijų aprašai ir dalyvių biografijos. Gerai, kad jos yra, nes biografijos ne tik patenkina smalsumo niežulį, bet, svarbiausia, leidžia portretuojamiesiems pristatyti save už seksualumo konteksto ribų.

Projekte dalyvavo vienuolika žmonių. Akivaizdu, kad priimtinos vizualinės formos ieškota kartu su portretuojamaisiais, nes kiekvienas iš jų pristatomas savitai, atsižvelgiant į tai, kiek savojo seksualumo norima atskleisti. Dalyvių nubrėžtos ribos ir seksualumo raiška labai skirtinga, tai rodo tiek jų portretai, tiek tekstiniai įžodinimai.

Kai kuriais atvejais kalbama vizualinėmis užuominomis, pavyzdžiui, fotografijoje, kur matomos susiglaudusios Tanyos ir Juliaus kojos ar Linos dėliojamas „KrisKros“ žaidimas su tokiais žodžiais kaip „jaučiu“, „galiu“, „pasitikiu“, „aistra“. Kitais atvejais atvaizdai gana paprasti ir iš pažiūros skirti tiesiog įamžinti, užfiksuoti. Šiai kategorijai priskirčiau Lauros S. atvaizdą iki kelių stovint vandenyje, Lauros K., Alexandros, Linos, Ernestos portretus. Kai kurių veikėjų veidų išvis nesimato, jie nusisukę ar pasislėpę, fragmentiški.

 

Parodos fragmentas. Gintarės Grigėnaitės (LNDM) nuotr.

 

Trečioji grupė – atviresni kūriniai su daugiau nuogo kūno. Žvilgsnis į pastaruosius neatrodo grobuoniškas, nes nėra išnaudojantis, – tikiu, kad taip save reprezentuoti pasirinko patys veikėjai, niekieno neverčiami ir nespaudžiami. Tarp šių darbų – žydinčioje pievoje gulinčio ar savo kaklą liečiančio Žygimanto, medžio šakomis apraizgyto Simono, apsikabinusių Juliaus ir Tanyos, Živilės, Eglės atvaizdai. Sujauktuose pataluose besijuokianti Eglė primena Vito Luckaus Tatjaną – ji tokia švytinti, kupina gyvasties, gal kažin ką įsimylėjusi. Kartu su Žygimanto portretu pievoje tai yra vienas iš kūrybiškiausių atvaizdų. Kai kurioms paprastesnėms, tiesiogiškesnėms fotografijoms tokio žvilgsnio visgi pritrūko, pasigedau labiau apgalvotų kompozicijų. Kita vertus, tai netapo trukdžiu mėgautis paroda, – ko stokojo vizualinė forma, užpildė stipri žodinė. Kaip ir fotografijos, taip ir pasisakymai yra gana skirtingi. Vieni lakoniški, kiti labiau išplėsti ir atviresni, treti – poetiški ir greičiau išjausti nei logiškai išmąstyti. Kiekviename iš jų daug asmenybės, jautrumo ir pažeidžiamumo.

Projektas truko ilgiau nei metus ir iš esmės rėmėsi menininkės bei dalyvio dialogu. Parodos anotacijoje M. Kalinauskaitė rašo, kad, norint patirti malonumą, „tenka būti ypač pažeidžiamiems ir ypač saugiems tuo pačiu metu“. Manau, kad būtent sukurtas ryšys tapo terpe, kurioje galėjo saugiai skleistis fotografijų veikėjų pažeidžiamumas. Dėl užauginto santykio, noro suprasti ir sąžiningai reprezentuoti portretuojamieji netampa egzotiškais gyvūnais zoologijos sode. Narvas su grotomis gali atsirasti tuomet, kai menininkai nepakankamai atsakingai ir atsargiai pasakoja labiau pažeidžiamų grupių istorijas vaizdu ar tekstu. Pavyzdžiui, 2002 m. išleisto katalogo „Lithuanian Insight: Photography 1960 to Now“ straipsnyje „Time and Photographic Perception in Lithuania“ Agnė Narušytė rašė, kad kartu su Modestu Ežerskiu sukurtoje serijoje „Vilniaus benamiai“ Eglė Rakauskaitė, nestebėdama benamių veiklos, juos paverčia objektais. Visi jie stovi prieš objektyvą tamsiame fone, o jų statiški atvaizdai nieko neteigia ir nepasakoja – jie yra tie, kuriuos reikia sudokumentuoti, kaip matome Vytauto V. Stanionio cikle „Nuotraukos dokumentams“.

Įsivaizduokite, jei tokią pačią prieigą būtų pasirinkusi J. Sabaliauskaitė ir Radvilų rūmuose matytume negalią turinčius žmones, ištrauktus iš savo aplinkos, atskirtus nuo savo balso, o apie juos kalbėtų tik jų kūnas ir fotoaparato objektyvas. Kuo jie taptų? Savo rūšies pavyzdžiais kataloge. Džiugu, kad prieiga pasirinkta visai kitokia – portretuojamieji turi teisę į vardą ir balsą, į savireprezentaciją.

Prisiminiau Artūro Morozovo parodą-manifestą „Tada, kai pamačiau Tave“, eksponuotą Istorijų namuose šių metų pradžioje. Parodoje dėmesys sutelktas į dvylika globos istorijų. Apie ją vasarį rašiau „7 meno dienose“ ir minėjau, kad atvaizdo ir jį lydinčio pasakojimo formatas yra gana įprastas socialines temas gvildenančioje fotografijoje. Jį naudoja tiek A. Morozovas, tiek J. Sabaliauskaitė. Tačiau turbūt pagrindinis juos skiriantis faktorius – pastanga atrasti. J. Sabaliauskaitė skyrė laiko pažinti fotografuojamus žmones, užčiuopti, ką byloja jie patys ir jų patirtys. A. Morozovas, atrodo, paskubėjo – galiausiai visi atvaizdai ir pasakojimai susiliejo į vieną ir kalbėjo apie tą patį. Jie tarnavo iš anksto numatytai vientisai pasakojimo linijai, o ne atskleidė atskiras istorijas, kurios kaip tik padėtų susidaryti daugiasluoksnį ir kartu įdomesnį vaizdą. Kai kalbame apie jautrias socialines temas, labai svarbūs tampa laikas, pasitikėjimas, santykis. Ir užduotas tinkamas klausimas.

Įtrauktis ir pasiekiamumas parodoje „Malonumas“ nėra tik sąvokos, kuriomis švaistomasi meniniame lygmenyje, o visuose kituose jos palaimingai užmirštamos. Spausdinti veikėjų pasisakymai turėtų būti pasiekiami ir garsiniu formatu, atsidarius jau minėtą parodai skirtą tinklalapį. Labai gaila, bet kai paskutinį kartą tikrinau, ši parinktis neveikė – gal įsivėlė kokia techninė klaida. Prie pasiekiamumo prisideda ir tai, kad darbai eksponuojami tinkamame aukštyje, o paroda veikia pirmame aukšte. Nuolydžiai vežimėliams irgi neprimena riedlenčių parko – už tai kepurę nukelti galima prieš Radvilų rūmus. Atėjus į parodą suteikiama galimybė spausdintas anotacijas perskaityti patogiai atsisėdus ant minkštų pagalvėlių. Atrodo smulkmena, bet vyresnio amžiaus ar fizinę negalią turintiems žmonėms tai gali pagerinti lankymo patirtį. Beje, kuratorės M. Kalinauskaitės rašyta anotacija yra ne tik informatyvus ir gražiai sukurtas tekstas, bet dar ir lengvai suprantamas, aiškus, todėl prieinamas daugeliui.

Menininkė su kuratore čia netampa hipokritiškomis aktyvistėmis, viename sakinyje teigiančiomis vienokią tiesą, o kitame jau jai prieštaraujančiomis. Jų pozicijos neatrodo dirbtinės ar pataikaujančios vyraujančioms tendencijoms. Šis duetas nuoseklus, jo sprendimai logiški ir natūraliai išplaukiantys vienas iš kito. Pačios J. Sabaliauskaitės kūryba kryptinga, jos trajektorija aiški ir tikslinga: savo kūriniuose, be negalios, seksualumo temų, ji taip pat nagrinėja queer tapatybės klausimus, o interesų laukas įtvirtinamas ir už vaizduojamojo meno ribų – ji yra viena iš žurnalo „Kreivės“ iniciatorių ir feministinio festivalio „SapfoFest“ organizatorių.

„Malonumas“ atveria duris lygiaverčiam dialogui ir atlieka šviečiamąją funkciją primindamas, kad negalią turintys žmonės yra lygiai tokios pačios seksualios būtybės, o negalia ir aseksualumas nėra tapačios sąvokos. Paroda išsklaido mitus ir normalizuoja fizinę negalią: malonumas nėra saujelei išrinktųjų skirta privilegija, jo geidžia ir ieško kiekvienas žmogus, nesvarbu, kokio socialinio statuso, amžiaus ar kokių fizinių galimybių. Nors malonumas nebūtinai yra susijęs su seksualumu, pastarasis su malonumu susijęs turėtų būti.